Su V.Kandrotu kalbame apie naujausio fotografijų albumo atsiradimo istoriją, iššūkius jį rengiant ir įspūdingiausias Lietuvos vietas.
– Ką tik pasirodė jūsų fotografijų albumas „123 graži Lietuva“. Kuo jis ypatingas?
– Jis ypatingas pirmiausia tuo, kad tai autorinis mano fotografijų albumas. Visos jame publikuojamos nuotraukos yra užfiksuotos iš aukštai – iš drono, oro baliono, lėktuvo ar nuo aukštų pastatų, tiltų, apžvalgos bokštų.
– Jūsų albume visos nuotraukos užfiksuotos iš paukščio skrydžio. Kaip kilo tokia idėja?
– Pati idėja tikrai nėra nauja. Dar tarpukario Lietuvoje prof. S. Kolupaila aerofotografiją išmėgino su ką tik atsiradusia AGFA spalvotų nuotraukų technologija. Tiesa, tikslas buvo kiek kitoks, kartografinis, parengti kuo tikslesnius Lietuvos vietovių žemėlapius. O gražūs nuotraukų iš oro albumai dabartinėje Lietuvoje – tikrai nėra nauja. Tik norėjosi, kad tas albumas nebūtų superbrangus, įperkamas eiliniam Lietuvą mylinčiam piliečiui.
– Kaip sugalvojote albumą pavadinti lietuvių liaudies dainos žodžiais „123 graži Lietuva“?
– Dainos žodžiai kažkaip savaime suskambėjo vartant didžiulį, jau daugiau kaip dešimtmetį mano kaupiamą nuotraukų archyvą. Juk Lietuva tokia graži! O daina „Augo kieme klevelis“, kurios priedainyje skamba mums visiems žinomi žodžiai „123...“, – tai patriotinė žygio daina, tad puikiai tinka tokiai fotografinei kelionei per gražiausias Lietuvos vietoves.
– Kiek truko fotografijų albumo parengimas: nuo idėjos iki knygos atspausdinimo?
– Idėja ore sklandė jau seniai, bet su kūryba ir knygų leidyba taip jau yra – kūriniai nuo jų sumanymo tarsi pradeda savo gyvenimą ir tu jiems nepapūsi, kada ateiti į šį pasaulį. Vieni jų gimsta greitai, kiti tūno kaip juodraščiai metų metus. Taigi idėjai – gal kokie 7 metai, o jau rimtai užsiėmus – truko beveik metus. Teko važiuoti į kai kurias vietoves, kurių nuotraukų iš oro dar neturėjau.
– Kaip atrodo Lietuva, žvelgiant į ją iš paukščio skrydžio?
– Žvelgdamas iš aukštai, tu viską matai kitaip. Dingsta netvarkingos smulkios detalės – elektros stulpai, aptriušę statiniai, šiukšlių konteineriai, kurie drasko akį fotografui, dirbančiam ant žemės. Iš oro žemė suskamba kaip harmoningai sueiliuotos eilės – išryškėja žalios pievos, geltoni javų laukai, mėlynos ežerų akys, raudoni senamiesčių stogai.
Visiems, kas tik nebijo aukščio, linkiu bent kartą gyvenime pakilti oro balionu ar lėktuvu ir pamatyti tą kerintį vaizdą patiems. Visiškai kitoks jausmas. To net neįmanoma atpasakoti. Ypač malonus skrydis oro balionu. Lietuva – viena iš šalių, kur oreivių veikla itin aktyvi, o paslaugos nėra brangios.
– Kokia Lietuvos vietovė gražiausia, artimiausia Jums ir kodėl?
– Kuri gražiausia, tai geras klausimas (šypsosi). Nuo jo jau kurį laiką stengiuosi išsisukti. Iš tiesų, nuolat keliaudamas po Lietuvą esu kiek išpaikintas ir turiu ne vieną favoritą. O pati artimiausia – „žyra“ gimtinė, senelių žemė – Jiezno apylinkės (Prienų r.). Nors tai nėra regioninio parko teritorija, tačiau joje nuo Trakų ir Aukštadvario tebesitęsia įdomus ledynmečio suformuotas reljefas: kalvos, pakalnės, daug ežerų, netoliese teka Verknė, Nemunas, gausu piliakalnių.
Net ir fotografuodamas dronu nuolat susiduri su oro keliamais iššūkiais.
– Kokias tris Lietuvos vietas rekomenduotumėte šį pavasarį aplankyti svečiui iš užsienio, pirmą kartą atvykusiam į Lietuvą?
– Pirmą kartą atvykusiam svečiui iš užsienio visada rekomenduočiau aplankyti sostinę Vilnių. Jis nuostabus, o jei viešnagė balandžio pabaigoje, tada būtinai nusivesčiau jį į Sakurų parką. Vakarop, kai saulė leidžiasi, čia susirenka tūkstančiai vilniečių, kurie tiesiog džiaugiasi gyvenimu, iškylauja pievoje prie Neries ir po žydinčiais medeliais.
Rekomenduočiau aplankyti vieną iš mūsų kurortų – Anykščius, Birštoną arba Druskininkus. Ir ne tik pasimėgauti SPA procedūromis, bet ir pasivaikščioti po pačius miestus, pasidžiaugti pražystančiais žiedais, pasivažinėti dviračiu.
Taip pat pasiūlyčiau išvažiuoti į gamtą: ten, kur ji atgyja, kur gali visais pojūčiais sugerti į save atėjusį pavasarį – saulės šiluma, žydinčių augalų vaizdais, žiedų kvapais, parskridusių paukščių garsais. Tai gali būti bet kuris iš nacionalinių ar regioninių parkų, o gegužė – man pats nuostabiausias metų mėnuo.
– Jūsų fotografijų albume pristatomos 123 gražiausios Lietuvos vietovės. Ar buvo sunku pasirinkti, kurias vietoves įtraukti į albumą, o kurių – ne?
– Lietuvoje daug gražių vietų, o nufotografuotos iš aukštai jos tampa dar gražesnės. Tad kiekvieną kartą atrenkant vietoves į naują knygą nebūna lengva. Kur kas lengviau, kai 2017 metų pabaigoje rengiau albumą „1000 gražiausių Lietuvos vietovių“ (juokiasi). Stengiuosi, kad būtų ne tik graži pati nuotrauka, bet ir vietovė verta skaitytojo. Juk dalis iš jų, pavartę knygą, gali susigundyti nuvykti ten patys. Tačiau tai yra ir asmeninis mano požiūris, man patinkančių vietų sąrašas, su kuriuo tikrai nebūtina sutikti. Vienas iš knygos tikslų ir yra sukelti žmonėms norą domėtis Lietuva ir nuostabiais jos turtais, pakeliauti po ją, o tada jau patiems sudaryti savo mėgstamiausių vietovių sąrašą.
– Kas buvo sunkiausia rengiant fotoalbumą? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Aerofotografijoje sunkiausia suderinti gerą orą ir tinkamą laiką. Skrydžiai lėktuvais derinami iš anksto, o pasienio zonose būtini specialūs leidimai, kuriais reikia pasirūpinti iš anksto. Dažnai nutinka taip, kad suplanuotą dieną dangus apniukęs, o kitą rytą, kai jau negali skristi, iš už horizonto išlenda ir šypsosi saulutė. Net ir fotografuodamas dronu nuolat susiduriu su oro sąlygų keliamais iššūkiais. Giedromis vaiskiausiomis dienomis, kai geriausias matomumas, dažnai būna itin vėjuota, net jei prie žemės ir atrodo ramu. Tuomet rizikuoji prarasti prietaisą. Jau nė nekalbu apie darbą pajūrio ruože, kur pataikyti dieną be stipraus vėjo – kaip laimėti loterijoje.
– Kam skirtas fotografijų albumas „123 graži Lietuva“?
– Fotografijų albumas – puiki dovana pirmiausia sau. Tai, galima sakyti, knyga prie kavos ar arbatos. Tiesiog radus laisvą pusvalandį paimti ją į rankas, perversti ir pasisemti gerų emocijų. Užsienyje itin populiarėja toks vadinamasis kavos stalelio knygų formatas. Ir tos knygos – ne romanai, ne grožinė literatūra, o gražiai iliustruoti albumai su mažai teksto ir daug nuotraukų.
