Šioje knygoje autorius kopia į kalnus ir leidžiasi į mąslius miško takelius kartu su Friedrichu Nietzsche, šlitinėja miesto gatvėmis paskui Charles’į Baudelaire’ą, bando pagauti kiekvieną vienatvės saulėtekį su Henry’iu Davidu Thoreau, gydosi melancholiją su Gérard’u de Nervaliu, bando išjudinti mintį vaikštinėdamas kartu su Jean-Jacques’u Rousseau. „Filosofija pėsčiomis“ – pasakojimas apie šių žmonių ir jų minčių istoriją pasitelkiant vieną juos jungiantį elementą – aistrą eiti (ir mąstyti!) savomis kojomis. Gali įkvėpti pasivaikščiojimui net patį įnirtingiausią namisėdą.
„Filosofija pėsčiomis“ nėra tik apie menininkus ir filosofus, o ir apie paties vaikščiojimo būdus ir tikslus.
„Filosofija pėsčiomis“ nėra tik apie menininkus ir filosofus, o ir apie paties vaikščiojimo būdus ir tikslus. Vieni vaikšto piligrimų takais, paskatinti atgailos, atpirkimo siekio, kiti – bastūniškai klaidžioja didelių industrializuotų miestų gatvėmis tam, kad pasipriešintų tokių miestų mechaniškumui, sukurtų savo unikalų santykį su aplinka, atrastų kažką tikro nepasiduotų dirbtinumui, galiausiai – kai kurie ieško paprasčiausios vienatvės ir tylos, neturėdami visiškai jokio politinio tikslo. Eina sau ir tiek.
Knygos autorius trumpose esė sodriais potėpiais tapo kiekvieno iš mūsų kasdienę vaikščiojimo patirtį, praturtina ją kitų ir savo paties įžvalgomis, paverčia vaikščiojimą ne tik kūno, bet ir dvasios malonumu. Skaitytojams siūlome vieną iš šios knygos esė.
Į lauką
Kas vaikšto, leidžia laiką lauke. Dar sakoma: „gryname ore“. Vaikščiojimas apverčia aukštyn kojomis įvairias miestiečių logikas, netgi tą, kuri būdingiausia mūsų miestietiškai gyvensenai.
„Į lauką“ visada einame tam, kad iš vieno „vidaus“ persikeltume į kitą: iš namų į darbą, iš svetainės į artimiausią parduotuvę. Einame laukan tam, kad ką nors nuveiktume kitoje vietoje.
Laukas – tai pereinamoji zona, kuri skiria vienas erdves nuo kitų. Tai – kone kliūtis, kažkas tarp čia ir ten.
Laukas – tai pereinamoji zona, kuri skiria vienas erdves nuo kitų. Tai – kone kliūtis, kažkas tarp čia ir ten. Savos vertės laukas neturi. Iš namų į metro einame bet kokiu oru, skubindami kūną, protui dar įsikibus asmeninio gyvenimo smulkmenų ir jau metantis į ateitį, link darbinių pareigų, kojoms lekiant šuoliais, kol ranka nervingai čiupinėdama kišenes tikrina, ar nieko nepamiršome. Laukas mums tik vos vos egzistuoja, tai lyg didžiulis koridorius tarp kambarių, tunelis, milžiniškas šliuzas.
Taip pat kartais išeiname tiesiog „įkvėpti oro“: atsiplėšiame nuo slegiančio objektų ir sienų nejudrumo, mat viduje tarytum dūstame; nusprendžiame „pravėdinti galvą“, kai lauke spindi saulė ir atrodo išties pernelyg neteisinga atsižadėti galimybės pabūti šviesoje. Taigi, išlendame prasieiti, vien kad pabūtume lauke, be reikalo kur nors nusigauti. Einame pasimėgauti gaiviai vėsiu pavasario vėjeliu, o gal vos juntama saulės šiluma žiemą. Tai interliudas. Pasidarome pertraukėlę.
Vaikai irgi eina į lauką vien tam, kad ten pabūtų. Jiems „eiti į lauką“ – tai žaisti, bėgioti, juoktis. Vėliau „eiti laukan“ reikš susitikti su draugais, pabūti atokiau nuo tėvų, ką nors paveikti. Vis dėlto dažniausiai laukas atsiduria tarp dviejų vidaus erdvių: tai tarpinis punktas, pereinamoji zona. Tai erdvė, kuri atima laiko.
Išėjus pėsčiomis kelioms dienoms, į didelį žygį, viskas apsiverčia aukštyn kojom.
Išėjus pėsčiomis kelioms dienoms, į didelį žygį, viskas apsiverčia aukštyn kojom. Dabar „laukas“ jau ne pereinamoji zona, o kaip tik stabilusis pradas. Viskas atvirkščiai: gyveni tarp vienos pastogės ir kitos, kelyje nuo vieno prieglobsčio iki kito. Dabar visą laiką kinta ir įvairuoja būtent „vidus“. Neužmiegi du kartus toje pačioje lovoje, kas vakarą tave pasitinka vis kiti šeimininkai. Kaskart nustebina interjeras, atmosfera. Vis kitos sienos, vis kitokie akmenys.
Sustoji. Kūnas pavargęs, artėja naktis, reikia pastogės poilsiui. Bet šios vidinės erdvės kaskart vis kitos, tai maršruto žymos, priemonės, leidžiančios išbūti lauke ilgiau; žodžiu, tai pereinamosios zonos.
Pakeli galvą – ir štai, tu jau kelyje, o kelias skirtas vien eiti, būti lauke. Esi ten, kur tau ir reikia būti, būtent čia ir niekur kitur.
Taip pat reikia paminėti keistą jausmą žengiant pirmuosius žingsnius iš ryto. Pažiūrėjai į žemėlapį, pasirinkai maršrutą, atsisveikinai su šeimininkais, subalansavai kuprinę, išsiaiškinai, kur kelias, kokia kryptimi eiti. Visa tai – vos juntamas trypčiojimas vietoje, pirmyn atgal, stabčiojant: sustoji, patikrini, sukiojiesi vienoje vietoje. O paskui atsiveria kelias. Žengi pirmyn, pagauni ritmą. Pakeli galvą – ir štai, tu jau kelyje, o kelias skirtas vien eiti, būti lauke. Esi ten, kur tau ir reikia būti, būtent čia ir niekur kitur.
Laukas – tavo stichija; jauti, kad čia gyveni. Pastogės vis keičiasi, vietoj jų tęsiasi, tveria, neatlyžta aplinkui tvyrantys reljefai, iš akių nesitraukiančios kalvų grandinės. Tai aš einu aplink jas, aš vaikštinėju lyg po savo namus: vaikščiodamas aprėpiu savo buveinę. Neišvengiamos tarpinės zonos, kurias pereini ir tuoj pat palieki už nugaros – tai vienos nakties miegamasis, vieno vakaro valgomasis, tų vietų gyventojai, vaiduokliai. Bet ne kraštovaizdis.
Štai taip keliaujant pėsčiomis aukštyn kojom apsiverčia didžioji perskyra tarp „lauko“ ir „vidaus“.
Štai taip keliaujant pėsčiomis aukštyn kojom apsiverčia didžioji perskyra tarp „lauko“ ir „vidaus“. Netinka sakyti, kad einame per kalnus, per lygumas ir apsistojame užeigose. Iš tiesų yra kone priešingai: keletą dienų gyvenu kraštovaizdyje, iš lėto jį pasisavinu, paverčiu jį savo vieta.
Štai iš kur randasi tas keistas jausmas iš ryto, kai palikęs sau už nugaros nakties pastogės sienas vėl stovi pasaulio vidury, o vėjas glamonėja tau veidą: iš tiesų visą dieną praleisiu namuose, eidamas aš čia pagyvensiu.
