ai žodžio kaligrafija ir kalbos stichija. Romanas, persmelktas visaapimančio švelnumo (troškimo). Apie Sašą Sokolovą, vieną mįslingiausių šiuolaikinės rusų literatūros rašytojų ir jo neseniai pasirodžiusį romaną „Durnių mokykla“, kalbamės su šios knygos vertėja Goda Grigolyte-Lučiūniene.
– Rašytojo Sašos Sokolovo gyvenimas bei „Durnių mokyklos“ pasirodymas gana dramatiški. Autorius gimė Kanadoje 1943 m., ankstyvojoje vaikystėje persikėlė gyventi į pokarinę Rusiją. Vėliau kelis kartus bandė išvykti iš šalies, kol galiausiai, 1975 metais jam pavyko. Gyvena JAV, kur pirmąkart ir pasirodė jo romanas „Durnių mokykla“ (1976). Kaip manote, kodėl jis sulaukė pripažinimo Vakaruose, tačiau nepritapo Rusijoje?
– Pats rašytojas apie save pasakoja, kad jis jau gimė liguistai laisvu ir nepriklausomu žmogumi daugeliu požiūrių, bebaimiu. Įvardija save kaip „naujojo amžiaus žmogų“. Sokolovo tėvas dirbo kariniu atašė Sovietų Sąjungos ambasadoje Kanadoje, buvo apkaltintas šnipinėjimu. Tad rašytojo vaikystė prabėgo funkcionierių apsuptyje, kita vertus, vis nuo to bėgant. Ir vis bėgdamas jis išliko skaidraus proto, stiprios nervų sistemos ir tvirto kūno (vėliau dirbo slidžių instruktoriumi, nes graži darbo vieta – kalnai). Tėvai ankstyvojoje jaunystėje jo išsižadėjo – oficialiai atsisakė, kaip ir sesuo. Dar vėliau tėvas ir mama – kartu – nusižudė.
Jis anksti suvokė, kad tai, kas jam rūpi, nebus publikuota Rusijoje. Nuo ankstyvosios jaunystės siekė būti europiečiu, pasauliečiu, o ne sovietiniu „produktu“. Sąmoningai neįleido šaknų į sovietinį kultūrinį kontekstą, o gyvendamas užsienyje, nors ir savotiškame kalbiniame vakuume, siekė atsitraukti ir nefigūruoti niekur kaip „žymus rusų autorius“. Pats daugiau komentarų apie tai, kas netiko Sovietų Sąjungoje jis nepateikia, bent jau aš neradau. O ir argi reikia.
– Romano pasakojimo būdas anotacijoje pristatomas kaip „daugiabalsis choras“, „žodžio kaligrafija“, „kalbos stichija“. Kaip apibrėžtumėte, apie ką šis kūrinys?
– Tai jaunuolio, plačios sielos (jautresnių pojūčių) ir siauro protelio (įprasta intelektualiąja prasme silpnesnio), romanas-išgyvenimas. Romano personažas vardu toks ir toks – paukštukas (esate matę Alano Parkerio filmą „Paukštukas“?), jis tiesiog mokosi skristi, o tuo tarpu jo gyvenime nutinka vienokie ar kitokie įvykiai. Jo reakcija į išorės pasaulį visad kupina nuostabios nuostabos ir aštrumo, tyrumo, skaidrumo. Jo išgyvenimai ryškių spalvų. Romaną skaitai lyg sapnuotum spalvotus sapnus. Man taip labai patinka. O juk ir „gyvenimas turi būti skaidrus“...
– Kokia romano siužetinė linija, pagrindiniai veikėjai, veiksmo vieta, laikas?
– Ar pats gyvenimas (išgyvenimai) turi siužetą? Saša Sokolovas teigia, kad ne. Romanas neprivalo būti siužetiškas, juolab toks, stovintis ant modernizmo-postmodernizmo slenksčio, kuris nei proza, nei poezija, o proezija. Romaną sudaro kelios dalys, tačiau ir čia ieškodamas struktūrinio aiškumo gali apsigauti. Romanas literatų įvardytas kaip „vertikalioji proza“: jį veja ar valdo dinamika, ritmas, regima apytikslė trajektorija (vasarnamis-mokykla (internatas)-ligoninė-kapinės-miestukas ir pan.). Tekstas pradunda pro akis lyg traukinys, prašoka valso ritmu ar nuskamba paukščio giesmės rifais. Ar paukštis gieda mažoru ar minoru? Štai taip panašiai ir apie Sokolovo romaną sunku pasakyti – linksmas jis ar liūdnas, bet skamba gerai, ryte susiryja, jeigu „pagauni“ ritmą.
Jaunuolį – kartais vaiką – kartais visą vyruką supantys žmonės – mokytojai, tėvai (šie, rodos, realistiškiausi), gydytojas, paštininkas, kaimynka, mylimoji – nebūtinai gyvi, bet nebūtinai ir vienodai mirę. Mes visi nevienodai jaučiame gyvuosius ir mirusiuosius, o romano personažas vienodai jaučia ir tuos, ir tuos. Įvykiai – būtinai įvykę, tačiau nežinia, ar viduje, ar išorėje, o galiausiai vienas kitam visiškai prilygsta. Be kita ko, šio jaunuolio asmenybė susidvejinusi – dažnai jis ginčijasi su savimi-kitu, dažnai jis nekenčia savęs-kito, niekina jį, bijo, o kartais jį myli ir giria. Tai taip paprasta ir artima, kiekvienas mūsų dažnai, labai dažnai nesutinkame su savo nuomone, negalime apsispręsti ir žengti žingsnio, taip ir prastoviniuojame nuo kojos ant kojos, o gyvenimas, žiūrėk, pro šalį pradundėjo. Tik niekas jo neužrašė.
Romano laiką literatai daugmaž nutarę įvardyti kaip septintojo dešimtmečio pradžią, nors konkrečių laiko nuorodų romane šykštu. Kita vertus, romano fragmentai išnyra taip, tarsi nė nebūtų bandoma jų perteikti kaip gyvenimo tėkmės, labiau tai prisiminimai, kurie lydi žmogų visą gyvenimą, ir skirtingu metu, skirtingų aplinkybių paveikti vis iššoka, išmuša tarsi kamštis – trauminiai ar gražiausi prisiminimai laiko pamažu transformuojami ir leidžia vis naujai matyti tą patį išgyvenimą. Svarbus romane užmaršumas – vienas iš būdingiausių personažo bruožų: juk jis gyvena čia ir dabar, juk jo atminties sėklos sudega kaskart gyvenimo nuotykiui pasibaigus, o kažkas ir lieka, ir tas kažkas vėliau virsta ryškiaspalviu romano paveikslu.
Mes visi nevienodai jaučiame gyvuosius ir mirusiuosius, o romano personažas vienodai jaučia ir tuos, ir tuos.
Personažo išsvajotasis Rojus – vasarnamių gyvenvietė su prūdu, upe, jos pakriaušiais ir drugeliais, kuriuos jis renka. Pats autorius yra sakęs, tai šiame romane jis prisipažįsta meilėje pamaskvės gamtai. Juk kas antram iš mūsų vaikystės Rojus – lėkti dviračiu, maudytis tvenkinyje stebimam senelio, stebėti paukštukus ir drugelius, irstytis valtimi ir grožėtis baltosiomis vandens lelijas. Personažo Rojus – ir Vienišojo Lėlio kraštas. Kas tas Lėlys, kodėl jis vienišas – klausiau savęs versdama. Iš daugelio šaltinių susikūriau Lėlio paveikslą, kad lengviau suvokčiau.
Taigi: žmonės kalba, kad lėlys atskrenda mirusiojo sielos ir negirdimai išsineša ją ant sparnų. Tarškia jis tik naktį. Dieną nesirodo ir nesimato, o jeigu dideles akis užmerkia, tai ir išvis išnyksta – kaip užburtas. Laikomas negražiu – didžiulė burna, akys išsipūtusios kaip varlės, mažos silpnos kojytės kaip geležinio prisukamo paukštuko, ant šakos skersai tupėti nemoka – nukrinta, tad turi tupėti išilgai šakos. Jo akys naktį blizga kaip pelėdos.
Pliaukši sparnais už nugaros – taip kviečiasi nuotaką ar įspėja priešą. Nematomas jo lizdas pušynuose, miško aikštelėse. Puikiai pats moka apsimesti šaka. Legenda sako, kad lėlys (rus. kozodoj) puola ožkas (rus. koza) ir išmelžia (rus. doit') jų pieną. Taigi ne veltui jis vienišas, nes tikrai jis toks. Tai štai koks personažo Rojus – Vienišojo Lėlio Kraštas, o jo prarastojo Rojaus grėsmė pakimba tada, kai tėvas sumano vasarnamį parduoti.
– Taip pat iškalbingas kūrinio pavadinimas – „Durnių mokykla“. Kas po juo užkoduota Jūsų manymu?
– Kad ir kokios fantazijos šėltų šiame romane, bet faktas, kad autorius dukart buvo patekęs ir kurį laiką praleido psichiatrinėse ligoninėse – neginčytinas. Apie tą kartą, kai užsidarė bėgdamas nuo tarybinės armijos į Kaščenko ligoninę „sielos ligoniams“, jis yra pasakęs: „Tai didžioji gyvenimo mokykla. Fantastiška! Pati įdomiausia ir laisviausia įstaiga šalyje. Gyvas teatras. Bepročių teatras.“ Personažo asmenybės susidvejinimui literatūrologai taip pat kiek pritempdami nustato vis skirtingas diagnozes.
Taigi šios sąsajos nepamesdama pridurčiau, kad man akyse stovėjo mūsuose sovietmečiu vadinamoji „kiškių mokykla“ – internatas, skirtas protinę negalią turintiems, o dažnai tiesiog mokykloje nepritapusiems mokiniams. Žinoma, galima asociacija ir su „kvailių laivu“ dar iš Platono „Valstybės“. Daugiau apie pavadinimą aiškina ir pats autorius romano pabaigoje, nenorėčiau užbėgti skaitytojui už akių, tačiau visos reikšmės – ne tik mokymo įstaiga, o ir platesne prasme – patirtis, netgi metodas (juk esminis personažo siekis, kaip išmokti plaukti ir nepaskęsti, kaip išlaikyti savo individualumą ir tuo pačiu įveikti laiko ir erdvės diktuojamas sąlygas bei metodus) – neatmestinos.
– Šis Sokolovo romanas dar apibūdinamas kaip „proezija“, kaip šią savoką paaiškintumėte?
– Tai autoriaus draugo, poeto, jam įvardyti pritaikyta sąvoka, vartojama ir plačiau. Poezija šneka taip, kad būtų lengviau įsiminti, poezija net ne šneka, o pulsuoja, kartu su žmogaus kvėpavimu. Poezijos forma naudota daugumoje pasaulio šventraščių. Ir visgi tai romanas, tačiau savo esme poetiškas. Ir versti jį buvo didžioji laimė dėl to, ir pasirinkau jį versti dėl proezijos, kai žodžio kvėpavimas-ritmas veda tekstą, personažą ir autorių. Ir nežinia, kuo tai baigsis.
– Kokių atradimų, netikėtumų, iššūkių patyrėte pati, versdama šį romaną? Ar esate susipažinusi su kitais autoriaus kūriniais?
– Verčiant šį kūrinį lydėjo vieni iššūkiai, be atvangos, be atokvėpio. Jeigu ne „pauzė“ mano pačios gyvenime, nebūčiau „patekusi“ į „Durnių mokyklą“. Verti išgyvenimus, paplūstančius sąmonės, nors ne tiek sąmonės, kiek sielos srautais, kuriuos štai įrėmina miniatiūros, dar nuolat stebi intertekstinius kelio ženklus... Tikiuosi, kažkas pavyko.
Skamba jis lyg rytoj parašytas, reiškia, kad jis aktualus savo esme – išgyvenimu, virtuoziškai perteiktu kalba.
Kiti kūriniai – dar du jo romanai. Ir tiek tos Sokolovo kūrybos! (Jeigu neskaitysime neįvertintos vertės eseistinių rašinių.) Praėjus maždaug penkeriems metams po „Durnių mokyklos“, publikuotas romanas „Tarp vilko ir šuns“, dar tiek pat – „Palisandrija“. Pirmasis pasižymi dar sudėtingesne, įvairiopa žargonine leksika, tai pasakojimas apie tai, kaip sutemų valandą medžiotojas nušauna šunį vietoj vilko, ir kaip jis už tai linčiuojamas – tikra istorija iš rašytojo atskirties laiko Volgos pakrantėse, kai jis medžiotojo troboje rašė „Durnių mokyklą“. „Palisandrija“ – sudėtingiausias postmodernistinis, satyrinis sovietinės realybės perrašas. Netikiu, kad juos publikuotų Lietuvoje, nors, žinoma, norėčiau.
– Kokius autorius, kūrinius mėgstančius skaitytojus galėtų sudominti Sokolovo „Durnių mokykla“. Kaip manote, kodėl ji galėtų būti aktuali šių dienų skaitytojui?
– Ne veltui knygos anotacijoje cituojamas Michailas Šiškinas. Šiedu autoriai vienas kitą atradę, „Laiškų knyga“ ir „Durnių mokykla“ – vieno kraujo. Sokolovas kone kaskart klausiamas apie tai, ką mėgsta, pamini Šiškiną, Šiškinas savo ruožtu atiduoda pagarbą Sokolovo kūrybai. Jiedu abu – emigracijoje.
O šiaip ji į nieką nepanaši, o ir pats autorius, rodos, „kratosi“ visų lyginimų. Gal ataidi temos ar tam tikri literatūriniai principai, juolab tai, kad romanui yra kone penkiasdešimt metų (juk tikrai?), o skamba jis lyg rytoj parašytas, reiškia, kad jis aktualus savo esme – išgyvenimu, virtuoziškai perteiktu kalba. Apie tai, kaip išgyventi, kad ir koks esi „ne toks“, nelabai ar ne visai, kad ir koks per jautrus ar per kietas. Svarbu neužsimiršti, kad kažkieno esi rašomas, ir kartais su tuo kažkuo netgi įmanoma pasitarti, kaip išgyventi, kad ir koks būtum „ne toks“...
Saša Sokolov „Durnių mokykla“, iš rusų kalbos vertė Goda Grigolytė-Lučiūnienė, leidykla VAGA, 2019.