Rašytojas, poetas ir režisierius G.Vojnovičius labiausiai išgarsėjo 2008 metais išleistu romanu „Čefurji Raus“. Kai kūrinio ištrauka pasirodė policijos profsąjungos internetiniame forume, šiai bendruomenei pasirodė, kad tai – nepagarba institucijai. Galiausiai G.Vojnovičiui buvo pateikti kaltinimai policijos įžeidimu.
Skandalų neišvengė ir G.Vojnovičiaus romanas „Jugoslavija, mano tėvynė“. Rašytojas buvo puolamas todėl, kad pavadinime perfrazavo Slovėnijos nepriklausomybės judėjimo šūkį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Knygos recenzija. „Jugoslavija, mano tėvyne“: apie karą, glūdintį kiekviename iš mūsų
Apie tragiškus karo padarinius rašantis G.Vojnovičius interviu 15min teigė, kad labai svarbu nepamiršti krauju paženklintos Europos istorijos, antraip savo tikslų siekiantiems politikams bus labai lengva ja manipuliuoti.
„Po Antrojo pasaulinio karo praėjo tiek daug laiko, kad žmonės pamiršo, koks jis buvo kruvinas, chaotiškas, kiek daug mirčių atnešė. Yra vis mažiau žmonių, kurie apie karą turi ryškių prisiminimų.
Jei neišgąsdinsime žmonių tikra praeitimi, jie taps fikcinės, nostalgiškos praeities aukomis.
Jei neišgąsdinsime žmonių tikra praeitimi, jie taps fikcinės, nostalgiškos istorijos aukomis“, – sakė G.Vojnovičius.
„Rašytojai turi būti rašytojais“
– Kilus skandalui dėl knygos „Čefurji Raus“, sakėte, kad žmonėms lengviau atskirti personažo mintis nuo autoriaus minčių tuo atveju, jei jos dėstomos filme, o ne knygoje. Kodėl taip jautriai reaguojame į literatūrą?
– Žmonės turi daug daugiau patirties su filmais, jiems daug lengviau suprasti filmų personažus, nes jie mato skirtumą tarp aktoriaus ir personažo. Jie daug lengviau suvokia fikciją matydami ją televizijos ekrane.
Knygas, ypač apie šiuos laikus, parašytas pirmuoju asmeniu, labai sunku suprasti kaip fikciją. Iš dalies todėl, kad mokyklose daugiausia skaitome literatūrą apie labai senus laikus. O literatūrą apie šias dienas žmonės skaito kaip naujienų straipsnius, jie nesupranta, kad net jei rašau savo vardu, tai vis tiek yra grožinė literatūra.
Sakykime, kad problema su pirmąja mano knyga („Čefurji Raus“) buvo ta, jog ji tapo labai populiari. Žmonės, apskritai ilgą laiką nieko neskaitę, suvokė ją kaip tikrą istoriją. Žinoma, sulaukiau daug teigiamų reakcijų, tačiau kai kurie pasijuto įsižeidę – pamanė, kad tai yra tikra.
Be kitų dalykų, tai rodo, kiek daug žmonių Slovėnijoje, ir ne tik joje, yra atitrūkę nuo literatūros. Jiems sunku skaityti ne tik grožinę literatūrą –net nekalbėsiu apie tai, kaip sudėtinga skaityti satyrinius, ironiškus, fantastinius tekstus.
– Galbūt apskritai esame linkę rašytojams taikyti aukštesnius moralinius standartus?
– Nežinau. Ir nemanau, kad tai būtų gera mintis. Juk rašytojai, kaip ir visi kiti žmonės, gali būti patys įvairiausi.
Taip, socialistiniais laikais rašytojai buvo instituciški, intelektualai. Pamenu, kažkada Aleksandaras Hemonas sakė, kad pristatydamas savo kūrybą JAV jis yra tiesiog rašytojas ir kalba tik apie knygas. Tačiau atvykęs į Europą jis staiga tampa intelektualu, kuriam reikia kalbėti apie politiką, istoriją ir t.t.
Rašytojas Europoje laikomas mąstytoju, filosofu, moraliniu vedliu. Tai – didelė problema, kadangi staiga rašytojui tenka daugiau atsakomybės, jam tenka kalbėti apie dalykus, apie kuriuos jis nebūtinai yra pasirengęs kalbėti.
Rašytojas Europoje laikomas mąstytoju, filosofu, moraliniu vedliu. Tai – didelė problema, kadangi staiga rašytojui tenka daugiau atsakomybės, jam tenka kalbėti apie dalykus, apie kuriuos jis nebūtinai yra pasirengęs kalbėti.
Rašytojai visų pirma turi būti rašytojais, o ne kas nors kitas. Tačiau mažose šalyse, pavyzdžiui, Slovėnijoje, man reikia daryti daugybę kitų dalykų, tiesiog kad išgyvenčiau. Todėl neišvengiu politinių komentarų rašymo.
Kai rašai istoriją apie Balkanus, ji anksčiau ar vėliau vis tiek taps politiška. Nes politika mūsų gyvenimuose yra kur kas svarbesnė. Kad ir ką rašome, esame matomi kaip politiniai komentatoriai, todėl gauname tiek daug klausimų apie politiką.
Karas suformavo kaip rašytoją
– Kaip toks kūrinio puolimas paveikė jūsų požiūrį į kūrybą? Ar tai neatgrasė nuo kūrybos apskritai?
– Džiaugiuosi, kad puolimas nebuvo labai didelis. Žinoma, tą akimirką tai atrodė nepakeliama, patyriau labai daug streso, tačiau kaltinimus atsiėmė maždaug po 40-ies valandų. Policija atsiprašė, galiausiai net jiems dirbau – parašiau brošiūrą apie seksualinį išnaudojimą, ji buvo dalijama vaikams ir jų tėvams.
Manau, kad (puolimas – red.) manęs labai stipriai nepaveikė – nebent pasąmonės lygiu. Žinoma, šiandien aš jau kitoks rašytojas nei buvau tuo metu – pasikeitė mano motyvacija rašyti, požiūris į literatūrą, skaitymą.
Tačiau tai nėra niekaip susiję, bent jau tikiuosi, su kaltinimais, skandalais ar bet kokia kita reakcija į mano kūrinius. Tiesiog stengiuosi rašyti apie dalykus, kurie man yra svarbūs.
Galbūt todėl, kad būdamas rašytoju Slovėnijoje nesvarbu, ką parašysiu – tai mažai pakeis mano gyvenimą. Net ir labai populiarios knygos neatneš man daug pinigų, neturiu redaktoriaus, sakančio, ką ir kaip man rašyti. Todėl labai laisvai priimu sprendimus.
– Kaip vaikystėje patirtas karas ir regėtas Jugoslavijos skilimas suformavo jus kaip asmenį ir rašytoją?
– Neabejotinai karas ir Jugoslavijos skilimas suformavo mane kaip asmenį. Galbūt ir kaip rašytoją, tačiau iš esmės – kaip asmenį. Ši karo patirtis padalijo mano gyvenimą į dvi dalis: trumpesniąją, kuri nutiko prieš karą, ir tą, kuri tęsiasi po karo.
Manau, kad visi, kurie tai patyrėme, esame skilę žmonės. Tokios dvigubos patirtys paveikia tai, kaip mes vertiname kai kuriuos dalykus.
Greičiausiai tapau rašytoju todėl, kad gyvenau laikais, kai negalėjome žinoti tiesos – girdėjome skirtingus melus, skirtingą propagandą. Ir staiga kaip apsėsti ėmėme ieškoti tiesos.
Greičiausiai tapau rašytoju todėl, kad gyvenau laikais, kai negalėjome žinoti tiesos – girdėjome skirtingus melus, skirtingą propagandą. Ir staiga kaip apsėsti ėmėme ieškoti tiesos.
Mano būdas rasti tiesą buvo panirimas į literatūrą, kurioje gali meluoti ir meluoti, o galiausiai priartėti prie tiesos. Tai – efektyviau nei ieškoti tiesos tarp tiek daug melų, kuriuos girdime žiniose.
Politikams naudinga kaltė
– Šiandien buvusiose Jugoslavijos šalyse matome labai daug savęs statymo į aukos poziciją. Kaip nuo to pagyti? Kokį vaidmenį gijimo procese turėtų prisiimti menininkas?
– Nežinau, ar egzistuoja toks vaistas. Tai yra didžiulė problema, nes mes visi – asmeniniu ar nacionaliniu lygiu – norime būti aukos, turime nuolatinį poreikį taip jaustis. Pavyzdžiui, tuo naudojasi ir rašytojai, menininkai: sako, kad kritikai jų nekenčia.
Labai sunku žmogų iš to ištraukti. Kai turime tautą, kuri jaučiasi auka, tai padaryti dar sunkiau, galbūt net neįmanoma. Juk jautimasis auka išlaisvina žmones nuo įsipareigojimų ir nuodėmių, pateisina tuos blogus dalykus, kuriuos jie padarė.
Tai – ilgas procesas, ir nesu tikras, ar kada nors pasieksime jo pabaigą. Pažiūrėkime į aplinkines tautas: dabar vyksta konfliktas tarp Italijos ir Kroatijos. Matome, kad italai vis dar elgiasi kaip Antrojo pasaulinio karo aukos. Iš šalies, kuri sukūrė fašizmą, tai skamba beprotiškai.
Politikai kaltės jausmą išnaudoja savo tikslams. Jiems patinka, kai žmonės jaučiasi aukomis, nes tada gali jais manipuliuoti. Nesu tikras, ar menu galime daug ką pakeisti.
– Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, labai lengva pasakyti, kas istorijoje yra „geriečiai“, o kas – „blogiečiai“, pavyzdžiui, karo nusikaltėliai Jugoslavijoje. Vis dėlto, kiek svarbu teisiant žmones atsižvelgti į istorines aplinkybes, paklausti, ką aš pats daryčiau to asmens vietoje?
– Žmonėms sunku įsijausti į kito situaciją šiandien, o ką jau kalbėti apie praeitį, todėl tomis situacijomis tampa vis lengviau manipuliuoti.
Kai žmonės nežino, neįsivaizduoja, ką reiškė būti vienoje ar kitoje pusėje, jiems tenka tikėti girdimomis istorijomis. Pavyzdžiui, šiandien žmonės nebesupranta pabėgėlių, bėgančių nuo karo ar skurdo. Jie ima tikėti, kad tie pabėgėliai – tiesiog gaujelė potencialių teroristų.
Jei žvelgiame į istoriją nesugebėdami įsijausti į kito kailį, neturime šansų suprasti, kas ir kodėl įvyko. Kiekvienas karas sukuria daugybę sudėtingų situacijų: nėra paprasta pasirinkti pusę, nėra paprasta suprasti, kodėl kažkas konkrečią pusę pasirinko, kuri pusė – teisinga, o kuri – ne.
Visos Europos istorija yra labai sudėtinga. O menas labai svarbus tuo, kad leidžia į tą pačią situaciją pasižiūrėti iš skirtingų perspektyvų. Jis parodo ne tik tai, kas yra gera, o kas – bloga, bet ir tai, kas slypi tarp jų.
Jugoslavijos pamokos Europai
– Kalbėjote apie panašumus tarp šiandienos procesų Europoje ir procesų devintojo dešimtmečio Jugoslavijoje – nacionalizmą, užsimerkimą prieš problemas ir žmonių skirtumus. Ko Europa turėtų pasimokyti iš Jugoslavijos?
– Europa, kaip ir Jugoslavija, ilgą laiką ignoravo neeuropietiškas, nejugoslaviškas šalies dalis. Jugoslavijoje matėme didelį skirtumą tarp labai multikultūrinių, demokratiškų, modernių miestų, ir kaimiškų, tradicinių, nepakankamai išsivysčiusių vietovių, kurių gyventojai jautė sentimentus XIX amžiui.
Jugoslavijoje tų vietovių gyventojai buvo pastebėti tik tuomet, kai įgavo politinį balsą, kai iškilo tokie nacionalistai politikai kaip Slobodanas Miloševičius.
Europa taip pat ilgą laiką nenorėjo pripažinti, kad žmonės Europoje nesijaučia europiečiai, kad jie bijo, jog Briuselis neva bando atimti jų suverenumą. Tie žmonės nejautė jokio ryšio su moderniais daugiakultūriais metropoliais, jie jautė modernaus paneuropietiško judėjimo grėsmę.
Skirtumas tik didėjo, Europa to nepripažino tol, kol tie žmonės neįgavo politinio balso. Dabar visame žemyne įvairūs politikai pagarsina balsus tų, kurie nesijaučia esantys europiečiai.
O jei prie to pridedi ekonominę ir politinę krizę, gauni labai panašią situaciją į tą, kuri devintojo dešimtmečio pabaigoje susiklostė Jugoslavijoje.
Jau seniai kalbėjau, kad Europa turi geriau pažinti Jugoslavijos istoriją ir iš jos pasimokyti, kad susiskaldymas tarp turtingos šiaurės ir neturtingų pietų gali sukelti įtampą.
Pavyzdžiui, turime Vokietijos ir Graikijos istoriją, ji rodo, koks pavojingas yra naratyvas apie neva tingius ir neproduktyvius pietiečius bei turtingus, neoliberalius Vakarus ar Šiaurę. Visa tai veda į vis dar labai vertingos Europos Sąjungos dezintegraciją.
Pasiilgau tų laikų, kai kritiškai žvelgėme į ES. Dabar nebenoriu jos kritikuoti, nes atsiduriu tarp salvinių ir orbanų. O aš nenoriu būti tarp jų, aš noriu kovoti už Europą. Šiuo metu esame pavojingoje situacijoje: kai išgelbėsime Europą, galėsime grįžti prie jos kritikavimo.
Būtina gąsdinti istorija
– Jau užaugo slovėnų, nemačiusių karo, karta. Kaip jie kalba apie istoriją? Galbūt turi daugiau drąsos kvestionuoti praeities įvykius?
– Visų pirma nemanau, kad jiems tai įdomu. Problema yra ta, kad Slovėnijoje apie praeitį kalbame taip, jog jauni žmonės pradeda galvoti nenorintys nieko bendro su ja turėti. Politikai naudoja praeitį savo tikslams, jie viską piešia balta ar juoda spalvomis.
Jie taip politizavo istoriją, kad jauni žmonės ima ją ignoruoti. Politikai, siekdami savo tikslų, ją iš mūsų pagrobė.
Kai kalbama apie Jugoslaviją, apie ją kalbama kaip apie geriausią arba blogiausią vietą pasaulyje. Kai kalbame apie nepriklausomybės istoriją, ji – arba labai herojiška, arba visiškas chaosas. O greičiausiai joje tilpo abu variantai.
Kai kalbama apie Jugoslaviją, apie ją kalbama kaip apie geriausią arba blogiausią vietą pasaulyje. Kai kalbame apie nepriklausomybės istoriją, ji – arba labai herojiška, arba visiškas chaosas. O greičiausiai joje tilpo abu variantai.
Manau, kad dar tinkamai neaptarėme daugybės dalykų: kas nutiko Antrajame pasauliniame kare, po jo, kas nutiko Slovėnijai siekiant iškovoti nepriklausomybę nuo Jugoslavijos.
Tačiau negalime to padaryti, nes politikai viską supaprastina, jie diskusijas sugadina savo propagandiniais pareiškimais.
– Kas laukia šalies, kurioje ištisa jaunoji karta yra apolitiška? Ar ji nėra pasmerkta kartoti savo istorijos klaidų?
– Tikrai taip. Ir tai yra didžiausias pavojus šiandienos Europoje: stiprėja antisemitizmas, radikalūs kairieji, idealizuojantys socialistinius laikus, kraštutiniai dešinieji. Jie visi nori paprastų istorijų, paprastų paaiškinimų ir sprendimų labai sudėtingoms problemoms.
Žmonės nori girdėti, kad grįžimas prie nacionalinių valstybių gali išspręsti jų problemas. O kad tuos žmones įtikintum, iš istorijos pasiimi tik tai, ką nori, tik mažas jos dalis. Kai žmonės yra abejingi praeičiai, jais daug lengviau manipuliuoti.
Europa turi pradėti kapstytis po praeitį, apie ją kalbėti, pradėti ieškoti tiesos.
Mes turime išgąsdinti žmones su istorija. Po Antrojo pasaulinio karo praėjo tiek daug laiko, kad žmonės pamiršo, koks jis buvo kruvinas, chaotiškas, kiek daug mirčių atnešė. Yra vis mažiau žmonių, kurie apie karą turi ryškių prisiminimų.
Jei neišgąsdinsime žmonių tikra praeitimi, jie taps fikcinės, nostalgiškos praeities aukomis.
Karas niekada nesibaigia
– Kartais girdžiu žmones sakančius, kad mums reikia naujo karo: esą taip suartėtų susvetimėję žmonės, prisimintumėme, kas gyvenime iš tikrųjų svarbu. Ką jiems atsakytumėte?
– Nesu tikras, ar tie žmonės žino, kas yra karas. Karas yra pabaiga – jis negali būti pradžia. Tie žmonės turėtų pagalvoti, kiek ilgai trunka karas. Juk karas – ne tik apsišaudymas. Karas yra niekada nesibaigianti istorija.
Europa vis dar išgyvena Pirmojo, Antrojo pasaulinio karų padarinius: milijonai žmonių turėjo palikti namus, jie jaučiasi izoliuoti, išgyventa milijonai tragiškų istorijų.
Jugoslavijos karai – dar šviežesni. Jei pažiūrėsime į Bosniją, į kai kurias Serbijos dalis, pamatysime, kad karas čia dar nesibaigė. Praėjo 30 metų, tačiau Bosnija vis dar yra ant skilimo, naujo smurto prasiveržimo ribos.
Tai nėra funkcionuojanti valstybė, funkcionuojanti visuomenė. Tai – chaotiška valstybė, kurioje yra daugybė žmonių su neišgijusiomis žaizdomis, daugybė neišspręstų problemų.
Žmonės turėtų apie tai pagalvoti kalbėdami apie karą. Juk kulkos – tik pirmasis ilgos istorijos skyrius.
