„Mano vyras sako, kad geriausiai kuriu prie baseino“, – juokiasi Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė, kuri po ilgo laiko grįžo gyventi į Lietuvą. Čia ji gyvena kiek daugiau nei metus, o prieš tai gyveno Londone ir Malaizijoje.
„Mano trečiasis romanas, kurį jau pradėjau rašyti, bus įkvėptas šiaurietiškos gamtos“ – pasakoja G.Grušaitė ir džiaugiasi, kad Lietuvoje šiemet išgyveno pačią gražiausią žiemą, mat anksčiau šio metų laiko nemėgo.
O kokias knygas skaityto pati rašytoja? Kaip gimė personažas Stasys Šaltoka, kurio dalelių yra kiekviename iš mūsų? Kaip kuria rašytoja ir kur ji randa ramybę?
Jūsų dėmesiui – pokalbis su rašytoja G.Grušaite.
– Kaip jaučiatės grįžus į Lietuvą, Vilnių? Ar jau įsikūrusi čia, šioje šalyje, mieste, galite tai pavadinti savo namais?
– Į Lietuvą grįžau praėjusių metų balandžio mėnesį, tad prabėgo metai. Ir čia nutiko nuostabus dalykas – tai pirma nuostabi žiema mano gyvenime, nes aš anksčiau labai nemėgau žiemos. Kažkaip tai susirišo, kad mano trečiasis romanas, kurį jau pradėjau rašyti, bus įkvėptas šiaurietiškos gamtos.
Grįžimas į Lietuvą pradėjo naują mano gyvenimo etapą, kur, manau, kad esu pakankamai brandi žiūrėti į savo šalį ir matyti gražius dalykus, o ne į tai žvelgti iš toli ir egzotiškai.
– Ar dabartiniuose namuose jau turite daug knygų – kaupiate asmeninę biblioteką? Ar priešingai – nesate knygų kaupikė?
– Mano senelis, Amžiną atilsį, buvo sukaupęs daugiau nei dešimties tūkstančių knygų biblioteką ir aš esu paveldėjus didelę dalį šios bibliotekos. Namie knygų visur prikaišiota, o dabar pas sesę ir brolį bute knygas visur kaišiojam, nes jų vis naujų atsiranda. Dabar įsigijau ir „Kindle“ skaityklę, kad galėčiau suvaldyti knygų kiekį namuose (juokiasi). Turiu daug knygų.
– Kokios tai knygos?
– Pradedant senelio ir tėčio knygomis, baigiant mano. Turiu labai daug meno albumų. Man patinka knyga ne tik kaip tekstas, kurį galima skaityti, bet ir knyga kaip daiktas, popierius, viršelis, prisilietimas prie to. Perku daug meno albumų, fotografijos, architektūros knygų. Perku romanus, bet man, turbūt, labai svarbu viršelis ir kaip ta knyga atrodo. Ir nemėgstu romanų kietais viršeliais.
– Pakalbėkime apie jūsų knygą. „Stasys Šaltoka“ pasirodė po septynerių metų nuo jūsų debiutinės knygos – tai jums ilgas laiko tarpas ar ne? Kodėl naujos knygos teko laukti septynerius metus?
– Esu daug apie tai galvojusi, nes man kartais pavydu rašytojams, kurie gali naują romaną parašyti per metus. Visada galvoju – kaip jiems pavyksta taip greitai ir kodėl man taip nesigauna?
Manau, kad tai labai susiję su tuo, kad kiekvienas mano romanas atspindi tam tikrą gyvenimo etapą. Pirmas mano romanas „Neišsipildymas“ buvo parašytas, kai studijavau Londone ir išleistas tuo metu, kai iš Londono krausčiausi gyventi į Malaiziją. Antras romanas parašytas, kai gyvenau Malaizijoje – ir kai šis etapas pasibaigė, atsirado ir knyga. Manau, kad su tuo laiku ateina daug mažiau svarbos siužetui, o vidinei brandai ir problematikai, kurią išgyvena veikėjai.
Kaip minėjau, dabar prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas ir naujas romanas tikriausiai neatsiras, kad ir kaip norėčiau, greičiau negu išspręsiu kažkokius klausimus, kurie man dabar kyla.
– Knyga jau ilgą laiką gyvena savo gyvenimą, šiandien jos viename knygyne neberadau. Knyga įvertinta Jurgos Ivanauskaitės premija – ar tikėjotės tokios sėkmės?
– Galvoju, kaip galima apibrėžti sėkmę, ir manau, kad sėkmė yra reliatyvus dalykas. Aš labai džiaugiuosi, kad yra skaitytojų ir žmonių, kurie skaito, ką aš rašau. Nesvarbu, ką sako menininkai, bet kiekvienam kūrėjui yra svarbu turėti auditoriją ir su šia auditorija turėti kažkokį santykį. Man tai yra labai svarbu.
Bet ar tai įvardinčiau kaip knygos sėkmę? Nežinau, nes vis tiek tai yra maža šalis, maža rinka. Šiuo metu rengiame knygos vertimą, kuris turėtų pasirodyti lapkričio mėnesį Malaizijoje, Singapūre. Tai bus pirmas į anglų kalbą išverstas mano tekstas. Labai tikiuosi, kad atsiras ir daugiau vertimų.
– Kalbant apie platesnę skaitytojų auditoriją, esančią užsienyje, jūsų knyga jau pati savaime atsiduoda tarptautiškumu – joje lietuvių kalba persipina su anglizmais. Knygos iliustracijos autoriai – taip pat ne lietuviai. Ar rašydama šią knygą iš karto galvojote apie tarptautinį skaitytoją, ar ambicingas noras eiti į skaitytojų paieškas užsienyje gimė savaime?
– Kai pradėjau rašyti Stasio Šaltokos istoriją, pirma mintis buvo rašyti angliškai. Bet viskas taip susiklostė, kad mano geriausia draugė kartu yra ir mano leidėja, redaktorė. Ji tuo metu kūrė leidyklą „Lapas“ ir sako: Gabija, parašyk knygą lietuviškai, ir tai bus mano pirmas išleistas romanas, bus smagu dirbti kartu. Jos palaikymas labai prisidėjo prie to, kad visgi romanas pirmiausia pasirodė lietuviškai.
Kodėl man taip svarbu, kad romanas pasirodytų angliškai? Daug metų gyvenau ne Lietuvoje, tad dauguma mano draugų nekalba šia kalba ir aš visą laiką jaučiau tokį kūrybinį barjerą, kad man artimi žmonės negali susipažinti su mano kūryba. Dėl to knygos vertimas į kitą kalbą nėra tik komercinis dalykas, bet kartu ir asmeninis, kad tie žmonės, su kuriais studijavau universitete, kartu dirbau, gyvenau, pagaliau galėtų pirmą kartą gyvenime paskaityti, ką Gabija rašo.
– Jei grįžtume į pradžių pradžią – kaip gimė pats Stasys Šaltoka?
– Jis atsirado labai seniai, daug seniau nei mano pirmasis romanas „Neišsipildymas“. Pradžioje jis gimė kaip tinklaraštis stasyssaltoka.lt – sukūrėme ji virtuvėje kartu su draugais, su kuriais gyvenau kartu. Tuo metu visi buvome studentais ir aš labai norėjau rašyti, bet dėl kažkokių priežasčių nedrįsau rašyti savo vardu – man tai atrodė labai baisu.
Draugai juokais sugalvojo pavadinimą – Stasys Šaltoka. Stasys – nes vardas atrodė egzotiškas, keistas ir tai buvo senos kartos vardas, kaip Petras, Alfonsas, jų nebuvo labai daug. O Šaltoka – žodžių žaidimas, nes pagalvojom, kad jei verstume žodį „cool“ į lietuvių kalbą tai būtų Šaltoka. Taip ir atsirado šis personažas.
Tuo metu man buvo devyniolika, šiam personažui – trisdešimt. Aš jį auginausi, ir kai man pačiai sukako trisdešimt – gimė Stasio istorija. Negalėjo ji atsirasti anksčiau negu aš pati atsidūriau jo pasaulyje ir subrendau. Jis yra nelabai malonus žmogus, Stasiui patinka jis pats, gyvenimo paviršius, paviršutiniškos vertybės. Niekas apie tai nekalba, bet gyvena tokį gyvenimą arba labai juokiasi iš žmonių, kurie taip gyvena. Man atrodė, kad Stasys Šaltoka apibrėžia daug dalykų, kurių kiekvienas iš mūsų turi.
– O kiek Stasio Šaltokos yra jumyse?
– Sudėtingas klausimas. Kiekvieno žmogaus paklausus, kiek tavyje yra Stasio Šaltokos, ne visada malonu tai pripažinti. Mano redaktorė dabar dirba su viena knygos dalimi ir sako: Gabija, ta scena, kai Stasys nori mesti alaus skardinę į vaiką, visiškai atitinka mane (juokiasi)... bet aš niekada to neparašyčiau ir niekam to nepasakyčiau.
Manau, manyje Stasio yra daug. Kita vertus, iš profesinės perspektyvos tai nėra mano biografinė ar autobiografinė istorija. Stasys yra šešių ar septynių metų apmąstymų, žiūrėjimų, stebėjimo rezultatas. Jis neatitinka vieno žmogaus realybėje, tai labiau kartos mitologija.
– Kaip atrodo jūsų kaip rašytojos diena – kur kuriate? Kur ieškote įkvėpimo? Kaip vyksta knygų rašymo procesas?
– Mano vyras sako, kad geriausiai kuriu prie baseino (juokiasi). Aš nelabai mėgstu biuro aplinkos, man sunku susikaupti ir dirbti, jei šalia yra stalas, kėdė šviestuvas. Aš dažniausiai rašau lovoje, ant sofos, lauke, balkone, kaime, prie Vilnelės, oro uostuose. Tada apgaunu save, kad nedirbu.
Dažniausiai būna, kad tvarkau kokius nors buitinius reikalus, pavyzdžiui, reikia šunims maisto nupirkti arba nuvežti į kirpyklą, ir tada išsprendžiu, kaip istorijoje viskas turi būti. Išsitraukiu kompiuterį ir pradedu rašyti. O kai sumąstau, kad, pavyzdžiui, nuo gegužės penkioliktos iki dvidešimt pirmos dienos kiekvieną rytą atsikelsiu ir po tris valandas rašysiu – niekada taip neįvyksta.
– Esate kūrusi tokius planus?
– Visada (juokiasi). Visą laiką kažką planuoju ir tai nepavyksta padaryti. Tad dabar mokausi paleisti norą kontroliuoti savo kūrybiškumą. Jei nesirašo – reikia daryti ką nors kita. Pavyzdžiui, kepti pyragą, o ne sėdėti ir žiūrėti į kompiuterio ekraną.
– Pakalbėkime apie jus kaip skaitytoją. Kokias knygas skaitote? Teko girdėti, kad grįžus gyventi į Lietuvą iš naujo ėmėtės klasikos kūrinių.
– Gyvenime buvo periodas, kai skaičiau labi daug ir viską iš eilės – nuo Marko Twaino, Ernesto Hemingway'aus ir Stepheno Kingo iki mokslinės fantastikos knygų ar Fiodoro Dostojevskio kūrybos. Paauglystė praėjo daug skaitant. Po to sekė periodas, kai beveik nieko neskaičiau, nes manau, kad man kaip kūrėjai reikėjo atsitraukti ir pabandyti suprasti savo balsą.
Dabar vėl pradėjau skaityti, tikslingai – skaitau lietuvių klasikus. Supratau, kad būdama mokykloje turėjau keistą santykį su lietuvių kūrėjais – tai buvo priverstinė, privaloma programa. Tuomet dažnai skaitydama nerasdavau kontakto ar sąlyčio taškų su tais tekstais ir man liko tokia kaip ir nedidelė trauma, kad neskaitau lietuvių literatūros. Dabar kai paaugau ir subrendau tapo juokinga: ką reiškia – aš neskaitau lietuvių literatūros?
Neseniai skaičiau Žemaitės autobiografiją – nuostabus kūrinys. Aš supratau, kad tie kūriniai patys savaime yra labai įdomūs, o anksčiau buvo neįdomi su mokykline programa ateinanti forma, kaip reikia interpretuoti Žemaitę ar Romualdą Granauską. Kai skaitai pats ir pats randi šį santykį, būna įdomu.
Neseniai perskaičiau R.Granausko apysaką „Rudens žmogus“, kuri man labai patiko, o dabar skaitysiu Jurgį Kunčiną, kas man yra iššūkis, nes aš visą laiką galvojau, kad J.Kunčinas yra senas, prasigėręs ir nelabai malonus rašytojas. Pabandysiu susikaupti ir jį iš naujo perskaityti.
– Turite mėgstamus autorius ar knygas, kurias galite skaityti ne vieną kartą?
– Marcelis Proustas – mano visų laikų mėgstamiausias autorius. Jo septynių tomų knyga „Prarasto laiko beieškant“ padarė didelę įtaką – pirmą kartą ją skaičiau, kai man buvo aštuoniolika metų, ir dabar neseniai vėl skaičiau. Esu skaičiusi daugiau nei dešimt ar penkiolika kartų. Jei trūksta kokio nors sprendimo gyvenime – atsiverti M.Proustą, perskaitai vieną puslapį ir susidėlioji mintis.
– Kokie jūsų skaitymo įpročiai?
– Labai patinka skaityti lovoje prieš miegą, su arbata. Tai perėjimas iš dienos susikaupimo darbų ir buitinių rūpesčių į miegą, ramybę. Labai dažnai skaitau prieš miegą. Visada skaitau oro uostuose ir kelionėse. Man atostogos asocijuojasi su tuo, kad pasiimi daug knygų, niekas neskambina telefonu ir gali tiesiog skaityti.
– Debiutavote 23-erjų, po 7-erių metų išėjo antra knyga. Užsiminėte, kad jau rašote ir trečią knygą. Kokia tai bus knyga ir kada ketinate ją baigti, pristatyti skaitytojams?
– Visada būna entuziazmo periodas, kai rašau pirmąjį juodraštį. Tada atrodo, kad jau tuoj baigsiu – toks medaus mėnesio periodas. Po to prabėga daug metų (juokiasi).
Esu parašiusi dalį pirmojo juodraščio ir žinau, kad jis bus apie mokslą, gamtą, grybus, Norvegiją, mišką (juokiasi). Kai aš dirbu, pirmas juodraštis būna ilgas, susimaišęs ir sudėtingas, kurį kiekvieną kartą perrašant jis vis trumpėja ir trumpėja. Kada tai įvyks – negaliu pasakyti, bet labai norėčiau, kad kitais metais
– Ačiū už pokalbį.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
