Gabija Grušaitė: „Laisvė kalboje nėra tolygu anarchijai“

Visai neseniai skaitydama vieną skundą socialiniuose tinkluose, kaip trūksta dviračių nuomos punktų kai kuriuose Vilniaus rajonuose, prisiminiau oranžinius dviračius.
Gabija Grušaitė
Gabija Grušaitė / Asmeninio albumo nuotr.

O dievai, kaip seniai tai buvo. Tuo metu tebuvau moksleivė ir išsižiojusi klausiau, kaip suaugusieji artimoje aplinkoje juokėsi iš mero iniciatyvos. Atsimenu per žinias rodomus dar tą pačią dieną sugadintus, Vilnelėje paskandintus ir sulaužytus dviračius. Praėjo dvidešimt treji metai. Tuo metu visuomenė nebuvo pasiruošusi priimti dalijimosi ekonomikos, o šiandien dviračių nuomos punktai yra absoliuti būtinybė šiuolaikinėje Europos sostinėje. Laikai keičiasi. Mes keičiamės. Siūlau pritaikyti šią logiką ir kalbai.

Griežta kontrolė kaip atsakas į okupaciją ir kultūrinės asimiliacijos grėsmę galbūt ir buvo veiksminga priemonė atgavus nepriklausomybę, bet dabar tai virto kalbą skurdinančia priespauda, mažinančia lietuvių kalbos konkurencingumą. Pasaulis juda neįtikėtinu greičiu ir normalu, kad centralizuota kalbos gamykla tiesiog nespėja – mokslininkams, menininkams, verslininkams nuolat trūksta terminų, tad jie sukuria savus. Bėda ta, kad savų negali vartoti oficialiuose kontekstuose, tad redaktoriai mielai pataisys ištraukdami žodelį iš Valstybinėmis lietuvių kalbos komosijos (VLKK) aruodo, kurio dažnai niekas nesupranta ir nevartoja.

Bet čia ne apie žodžius, o apie patį principą, kad lietuvių kalba virto institucine kalba, t.y. jos gyvybingumą užtikrina biurokratinis aparatas ir redaktorių armija, o bendrinė kalba, kurią vartojame mes visi, vis labiau tolsta nuo supernorminės. Ką turiu omenyje? Ar dažnai vietoj „blogietis” vartojate „blogišius” arba „blogūnas”? Pasirodo, „blogietis” yra vengtinas, nes jo daryba neatitinka biurokratinės logikos, kuri yra aukščiau nei mes, kalbėtojai, kurie demokratiškai nubalsavo už „blogietį”, o ne „blogišių”. Mūsų balsas nieko nereiškia, nes sprendžia institucijos. Beje, šie sprendimai vyksta neskaidriai ir už uždarų durų. Pasirinkau „blogietį” kaip pavyzdį norėdama pabrėžti, kad kalbos kontrolė neapsiriboja tik gynyba nuo svetimybės, vengtini ar nevartotini gali būti ir plačiai paplitę lietuviški naujadarai.

Pagrindinis argumentas pateisinantis šią besaikę, totalitarinę kalbos kontrolę (vien jau ką reiškia tokios arogantiškos formuluotės kaip „šalutinis normos variantas”) yra baimė, kad laisvė kalboje būtinai atneš anarchiją. Anot kontrolės gynėjų, jei neliks VLKK jungo, mes visi tiesiog pradėsim kalbėti bele kaip. Lyg kalbos pagrindinis tikslas nebūtų komunikacija, o varomoji jėga – saviraiška, noras susikalbėti ir būti išgirstam. Pagal normintojų logiką telieka vienintelė dimensija, ar kalbi taisyklingai, ar ne. Kalbos virtuoziškumas šiuo atveju tėra gebėjimas įtilpti į siaurus negyvus supernorminės kalbos griaučius, dažnai pasitikrinant VLKK naujienas, kur jie, it įnoringi dievai, nuolat kaitalioja, ką galima ir ko negalima naudoti. Oi, atsiprašau, vartoti. Beje, įdomi šių dviejų veiksmažodžių sąveika. Vartoti kalbą reiškia tam tikrą pasyvumą, vartojimą to, kas duodama, o naudoti turi visai kitą emocinę reikšmę, pavyzdžiui, amatininkai naudoja įrankius kurdami, dirbdami. Manau VLKK būtų patogu, kad būtume kalbos vartotojai, o ne naudotojai.

Laikai pasikeitė, visuomenė subrendo ir yra pasiruošusi daug aktyvesniam santykiui su savo kalba. Bent aš tikiu, kad galime būti naudotojai, o ne pasyvios avys, kurias gano šalutinės normos pievose. Ar tikrai šis big brother stiliaus preskriptyvizmas vis dar reikalingas?

Laisvės kaip baubo matymas kultūros sferoje vis dar ateina iš sovietmečiu susiformavusio įsitikinimo, kad paleidus vadžias, nutinka taip, kaip nutiko su oranžiniais dviračiais – anarchija. Bet štai, dabar visi važinėjame jais kaip suaugę, o jei kas nesilaiko taisyklių, yra būdų, kaip su tuo tvarkytis. Laisvė nereiškia, kad taisyklių nebėra, tai sąmoningas jų peržiūrėjimas, atvira diskusija, išaugusi interpretacijos galimybė, juk paraleliai gali egzistuoti skirtingi kalbos registrai.

Laisvė, išorinės kontrolės nebuvimas, reikalauja prisiimti atsakomybę už tai, ką sakai ir kaip sakai.

Jei nėra nevartotinų žodžių, tada privalu rinktis sąmoningai. Arba tiek sąmoningai, kiek leidžia galimybės. Neseniai socialiniuose tinkluose gerbiama, savo srityje gerai žinoma vertėja pareiškė, kad žodžiai „negras” ir „invalidas” jai neturi jokios neigiamos prasmės, tad ketina juos ir toliau vartoti nekrūpčiodama. Ir dukrą užaugino tokių pat pažiūrų. Nors man labai nemalonu ir skaudu matyti šias diskriminacijos formas, suprantu, kad žmogus sąmoningai pasirinko įžeisti (ir įžeidė kolegą, kuris atsakė, jog negali suprasti, kodėl kažkas, kas neturi negalios, gali spręsti, kokie žodžiai žmonių su negalia bendruomenei yra įžeidūs ar ne) ir jokie kalbos draudimai nuo tokių atvejų neapsaugos.

Kalba yra kiekvieno iš mūsų autentiškos saviraiškos įrankis. Bendrinė lietuvių kalba neturėtų būti ta supernorminė baidyklė, kuriama biurokratų, ji priklauso mums visiems. Metas persvarstyti kalbos politiką bei ją įgyvendinančių institucijų veiklą.

Tekstas publikuojamas kaip konferencijos REDA. Forumas už kalbos demokratiją | 2024 dalis.

Renginį „REDA. Forumas už kalbos demokratiją | 2024 kuruoja rašytoja Gabija Grušaitė, redaktorė Aira Niauronytė, leidėja ir redaktorė Ūla Ambrasaitė. Forumo draugai – leidykla LAPAS ir festivalis „Open Books. REDA yra festivalio „Open Books pirmos dienos renginys. REDĄ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Daugiau informacijos apie REDĄ galima rasti čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis