„Jau dešimtus metus teikiama Jurgos Ivanauskaitės premija už laisvą ir drąsią kūrybą, visi tuo džiaugiasi, o pačios Ivanauskaitės, nors ji yra viena svarbiausių 20 a. Lietuvos rašytojų, neturime drąsos įtraukti į mokyklinę literatūros programą. Jei jos nėra, tai kyla klausimas, kokiais principais apskritai vertinama literatūra?“, – sako G. Grušaitė.
Lukiškių aikštės istorija jai yra simbolis, apibūdinantis daugelį sričių, neišskiriant literatūros, o labiausiai – jos dėstymo mokykloje. Žvilgsnis nukreiptas tik į praeitį, kuri tik idealizuojama.
Atrenkami autoriai, kurie nebūtinai yra geriausi, bet ideologiškai parankiausi. Tai tokia Vyčio literatūra.
„Atrenkami autoriai, kurie nebūtinai yra geriausi, bet ideologiškai parankiausi. Tai tokia Vyčio literatūra“, – sako G. Grušaitė.
Rašytoja netyčia aptiko Danijos mokytojų asociacijos išleistą literatūros vadovėlį gimnazistams, pavadintą „Fuck normoms“ (orig. „Fuck normen“), kuriame kalbama apie normalumo, rasės, vyriškumo ir moteriškumo, negalios sampratas. Tuo metu Lietuvoje literatūros mokymo darbotvarkėje bijoma toliau nei per žingsnį nutolti nuo pasakojimo apie tautinę tapatybę.
G. Grušaitė pasakoja nutikimą, kai susitiko jos draugas – homoseksualus juodaodis pabėgėlis iš Sudano – ir jos bičiuliai iš Lietuvos: „Jis pabendravo su lietuviais, manančiais, kad rasizmas nėra problema Europoje, pasižiūrėjo į mane ir sako: Gabija, neįsivaizduoju, ko jūsų mokyklose moko, bet kažko ne apie šį pasaulį“.
Leidyklos „Lapas“ išleistą jos romaną, pelniusį J. Ivanauskaitės premiją ir įtrauktą į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, kai kurie kritikai vadino neaktualiu ir nelietuvišku.
Pagrindinis veikėjas Stasys Šaltoka 29-ojo gimtadienio rytą pabunda savo lovoje Niujorke su nepažįstama moterimi ir supranta, kad jo dienos gerai atrodo tik per „Instagram“ filtrus. Po fotogeniškais kasdienybės paviršiais tūno nerimas ir klausimas, ką daryti su savo gyvenimu. Stasys stereotipiškai išvyksta į Pietryčių Aziją, kur braido po žmogiškų santykių, viskio ir sarkazmo upes, ir jų paviršiuje bando ieškoti gyvenimo gelmės.
„Daugelis G. Grušaitę lygina su Antanu Škėma, kuris parodė savo kartos egzistencinį nerimą. Man jų bendrumas labiausia yra tas, kad abu rašė ne lietuvių literatūros, o pasaulio literatūros kontekste,", – sako romaną publikavusios leidyklos „Lapas“ vadovė Ūla Ambrasaitė.
G. Grušaitė jokiu būdu nereikalauja išmesti lietuvių klasikų į istorijos šiukšlyną.
„Viskas gerai ir su nacionalinę tapatybę formuojančiais kūriniais, bet gal kaip atsvara galėtų atsirasti ir Ričardo Gavelio „Vilniaus Pokeris“, J. Ivanauskaitės „Pakalnučių Metai“ ir Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“, – svarsto ji.
Be to, pasak rašytojos, klasikinių tekstų interpretacija tvirtai įrėminta ir nepaliekama galimybės gyvam santykiui.
„Žemaitė man labai patinka, nes ji pirmoji feministė Lietuvoje. Jos tekstuose nostalgijos kaimui ar lietuviškumui nėra. Ji rašo apie smurtą prieš moteris, bet vadovėlyje ji – patriotinė rašytoja apie kaimo gyvenimą, – sako G. Grušaitė. – Viskas būtų gerai, jei interpretuojant autorius būtų leidžiama rašyti tai, ką supranti ir jauti skaitydamas kūrinį. Bet laikydamas egzaminą mokinys turi dėstyti dalykus, kurių iš jo tikimasi. Tai palaužia žmogaus vidinį balsą. Šešiolikmečiai muštruojami kalbėti tai, ko negalvoja ir nejaučia. Po to nuo tų skirgailų reikia ilgai gydytis traumas ir lietuvių literatūros jie bijo kaip kraujinių vėdarų.“
G. Grušaitė, neseniai grįžo į Lietuvą po šešerių metų Malaizijoje ir parsivežė iš ten savo augintinius – šunis Grožį ir Hazelnut. Ji grižo ir prie lietuviškos klasikos, kuriai buvo abejinga nuo mokyklos laikų, skaitymo.
Leidykla „Lapas“ Vilniaus knygų mugėje vasario 24 d. (šeštadienį), 13 val. 5.2 salėje kviečia į diskusiją „Apie kokį mane pasakoja Stasys Šaltoka?“, kurioje dalyvaus G. Grušaitė, architektas Andrius Rapolas ir dainininke, skaitmeninės rinkodaros specialiste Dovilė Filimanavičiūtė.
