Tik įvairavusi lagaminą į didžiulį miegamąjį su dideliais langais ir puikiu darbo stalu, pajutau keistą pavojaus jausmą. Apžiūrėjau visą namą – lyg iš atviruko trauktas, tobulas šiaurės interjeras su antikvariniais, bet labai gerai išlaikytais baldais, o už lango skleidžiasi ruduo (nebūtinai šis, galbūt kažkada prieš porą metų), bet nejaukumo jausmas išliko. Ir ne todėl, kad beveik visą laiką buvau viena, nes šalis x labai saugi, ir ne todėl, kad bijau tamsos. Bet kažkoks nerimas po truputį lyg koks pelėsis vis skverbėsi į sapnus ir netgi į saulėtas dienas, kai vis pakeldavau galvą nuo ekrano ir atrodė, jog tyla spengia.
Vieną vakarą pradėjau skaityti Helen Oyeymi „White is for Whitching“ ir ta proga, jog lapkritį ji atvyks į Vilnių, į literatūros festivalį „Vilniaus lapai“, pagalvojau, jog dabar tinkamas metas šiai istorijai.
Helen Oyeymi tekstai operuoja pasąmonės lygmenyje, supindami mitus ir sapnus, kartu išausdami šiuolaikinės tapatybės sudėtingą voratinklį, kur dauguma pasiklysta, o ji aštriai suneria.
Balta spalva yra skirta kerėjimui, nes gali ją užpildyti bet kuo. Iškart prisiminiau balto popieriaus lapo ar tuščio ekrano baimę. Helen Oyeymi tekstai operuoja pasąmonės lygmenyje, supindami mitus ir sapnus, kartu išausdami šiuolaikinės tapatybės sudėtingą voratinklį, kur dauguma pasiklysta, o ji aštriai suneria. Taigi, „White is for Whitching“ man papasakojo mano vilos istoriją ir atsakė į klausimą, kas mane neramina, kartu iškėlė daug daugiau klausimų apie tai, kodėl taip dažnai pasaulis nefunkcionuoja pagal žmonių sugalvotas žaidimo taisykles.
Mus su Oyeymi suvedė atsitiktinumas. Prieš kelis metus klaidžiodama tarp raudonmedžio lentynų mažame knygyne Džordžtauno senamiestyje, Malaizijoje žaidžiau žaidimą ieškodama knygos atostogoms saloje – pagal viršelį ir pavadinimą išsirinkti niekada neskaityto/s autoriaus/autorės knygą. Laimėjo „Boy, Snow, Bird“. Jauna britų rašytoja. Gražus knygos dizainas. Nėra čia ko gėdytis savo paviršių.
Perskaičiau per dvi dienas. Snieguolės pasakos interpretacija JAV pietuose įtraukė kibiais pirštais ir po to dar ilgai mąsčiau apie tai, jog rasė nėra objektyvi sąvoka, o labiau emocinė kategorija. Labiau jausmas, o ne faktas. Tai nėra odos spalva ar kairiųjų sąmokslas akmenimis užmėtyti kiekvieną, kuris naudoja N žodį. Helen Oyeymi tekstai atveria vidinį šiuolaikinės tapatybės konfliktą: netampame kažkuo vien todėl, kad gimėme vienoje ar kitoje vietoje, aplinkybės nuolat kinta ir kasdien lyg Sizifas į kalną iš naujo apibrėžinėjame save, pasiklystame, bet ieškome.
Galbūt egzistuoja toks dalykas kaip universali teksto vertė, kurią nustato profesionalūs skaitytojai ir vertintojai, bet pati skaitau labiau dialogo forma, kaip vienas rašto amatininkas kitą, ieškodamas sąlyčio taškų ir skirtumų, stebėdamas, kaip plėtojamos temos ir kokie klausimai keliami. Viena pažįstama leidėja pasakojo, jog rinkdamasi grožinius tekstus, netgi jei jie yra rašyti senai, leidžia tik tuos, kurie turi aktualų kampą čia ir dabar.
Tapatybė nėra paprastas anketos lygio konstruktas: lytis, vedybinis statusas, nacionalinė tapatybė, rasė, išsilavinimas ir socialinė padėtis, o greičiau labirintas. Todėl šiais vis augančio nacionalizmo laikais, kai politikai garsiai rėkia apie šeimos vertybes, Lietuvos skaitytojams labai rekomenduoju susipažinti su Helen Oyeymi kūryba, kurioje susipina šiuolaikinė ir itin problematiška Didžiosios Britanijos bei JAV realybė su pasakomis ir Vakarų Afrikos mitais; kaip kad kažkada Škėma supynė Niujorko liftą su pelkių kaukais ir Vilniaus bajorų galvomis.
Tiek „White is for Whitching“, tiek „Boy Snow Bird“ perrėžia paviršių ir atskleidžia tą šiuolaikinio pasaulio nejaukumą, kuris, lyg vila šalyje x, yra iš pirmo žvilgsnio puikus, bet vis apsižvalgai ir nesupranti – kažkas ne taip, bet kas. Tada klausi pats savęs, ar su manim kažkas ne taip, ar su aplinkiniu pasauliu. Atsakymas turbūt niekada nėra, nei taip, nei ne, o labiau kelias, kurio gaires gali bent truputį nušviesti gera literatūra.
„Vilniaus lapai“ vyks lapkričio 8-11 dienomis Vilniuje, festivalio moto – „Autografai“, tai simbolizuoja artimą autoriaus ir skaitytojo santykį. Renginio geografinis epicentras – Vilniaus Menų spaustuvė, kurioje literatūra, rašytojo ir skaitytojo susitikimas paverčiamas gyvu veiksmu. Renginį remia Lietuvos Kultūros taryba.
