Nemažai žmonių Floridos valstija kelia asociacijas su saule, atostogomis, nerūpestingu gyvenimu. Tačiau perskaičius L.Groff apsakymų rinkinį, šis vaizdas nublanksta – jos apsakymuose ši vieta iškyla kaip vienatvės, pavojų, tūnančio nerimo vieta. Kur gaivališka gamta ir žmogus sunkiai randa vienovę, kur saugumas sunkiai pasiekiamas net namuose. Tai – visos Amerikos mikrokosmosas, pripažįsta rašytoja, teigianti, kad didžiausią nerimą jai dabar kelia klimato kaita ir vykstantys politiniai procesai. Apsakymuose tai neatsispindi tiesiogiai, bet tai perteikiama per metaforas, tamsiai poetišką kalbą ir pasąmoniškus vaizdinius.
Ši knyga jau pelnė pripažinimą pasaulyje, pateko į tokių apdovanojimų kaip „National Book Awards“ ir „Kirkus Prize“ finalus. O nemažai skaitytojų visame pasaulyje ją žino dėl romano „Moiros ir Furijos“, kurį išskyrė B.Obama – anot rašytojos, tai buvo didelė parama jai, nes dabar vyrai JAV, dažniausiai skaitantys tik kitų vyrų parašytas knygas, gali perskaityti ir jos knygas, nesibaimindami, kad bus „mažiau vyriški“. Pokalbis apie kūrybą ir tai, iš kur kyla jos nerimas, – šiame interviu.
– „Florida” yra apsakymų rinkinys, jūs taip pat rašote ir romanus. Kuri iš šių formų jums priimtinesnė? Kuo skiriasi kūrybinis procesas? Beje, nemažai recenzentų išskiria poetišką jūsų kalbą, ar neketinate savęs išbandyti ir šioje formoje? Anksčiau jūs esate minėjusi, jog kažkada svajojote tapti poete.
– Aš mėgstu abi šias formas, tačiau jos skiriasi. Rašydama apsakymą laukiu, kol jis auga manyje, ir tuomet parašau jį vienu prisėdimu (tačiau dažnai prireikia kelių juodraščių, kol apsakymas įgauna galutinę formą). O rašydama romaną aš gyvenu su juo daug metų, jis tampa mano nuolatiniu kompanionu. Aš norėjau tapti poete, tačiau dabar susikoncentravusi į šias dvi formas – ir manau, kad apsakymai dažniausiai man gimsta iš kalbos, o romanai – iš siužeto.
– Savo apsakymų veiksmo vietai pasirinkote Floridą. Manau, ne vien tik todėl, kad jau daug metų gyvenate šioje vietoje. Ką Florida jums simbolizuoja? Ne kartą esate sakiusi, kad iš pradžių, atsikėlusi čia gyventi, nekentėte šios vietos. Kaip pasikeitė jausmas bėgant laikui, kuo dabar virto neapykanta?
– Florida, tarsi pelėsiai, apaugo mane. Aš mėgstu žiemas, kurios čia yra švelnios ir kupinos saulės bei gėlių. Mėgstu laukinę jos gamtą ir žmones, kurie man tapo tarsi antra šeima. Tačiau Floridą kamuoja daugybė problemų – smurtas, konservatyvūs politikai, klimato pokyčiai – iš pradžių aš tiesiog tam priešinausi, o dabar ėmiau dirbti, kad padėčiau išspręsti šias problemas.
– Gamta, žmonių santykis su ja yra labai svarbi „Floridos“ tema. Panašu, kad gamta čia naudojama ne tik kaip tiesioginė nuoroda, bet ir kaip metafora. Bent jau man tai atrodo tarsi visos Amerikos visuomenės metafora. Ir, beje, kodėl taip dažnai knygoje randame gyvates, ką jomis norite parodyti?
– Be jokių abejonių, šioje knygoje Florida man tapo tarsi visos Amerikos mikrokosmosu. Ir nėra nieko labiau žvynuoto, šaltakraujiško ir nuodingo nei vyrai, šiuo metu užplūdę Vašingtoną.
– Dar viena iš pagrindinių šios knygos temų yra jausmas, kad esi svetimas, nepritapęs aplinkoje. Ir ne tik aplinkoje ar gamtoje, bet ir santykiuose – su draugais, antrąja puse. Panašu, kad jūs perteikiate jausmą, kad žmonės nebesijaučia jaukiai kurdami tą vaidmenį, kurį jie dabar atlieka. Ar tai jūsų asmeniški potyriai, bandymas surasti „tikrąją“ save? O galbūt čia taip pat neriate giliau – nemažai visuomenę tyrinėjančių psichologų teigia, kad nepaisant (o galbūt dėl to), kad naujosios technologijos, komunikavimo būdai vis vystosi, žmonės jaučiasi vienišesni nei kada nors anksčiau. Ir gal su visomis tomis naujomis galimybėmis prarandame savo autentiškumą?
– Šie jausmai, kuriuos taip nuostabiai čia apibūdinote, žinoma, atkeliauja iš manęs pačios. Esu nerimastingas žmogus, ir visa tai, kas vyksta su klimato pokyčiais bei netvirta politine sistema, žinoma, to nerimo nesumažina. Aš manau, kad technologijos daro mus vienišesnius, o socialiniai lūkesčiai, ypač tie, kurie krenta ant motinų ir žmonų pečių, jas priverčia jaustis dar labiau atstumtomis. Aš taip pat mąstau apie Floridos valstiją – tabaluojančią žemyno pakraštyje, keistą ir paslaptingą – ir manau, kad ji irgi yra vieniša valstija.
Aš taip pat mąstau apie Floridos valstiją – tabaluojančią žemyno pakraštyje, keistą ir paslaptingą – ir manau, kad ji irgi yra vieniša valstija.
– Jūsų istorijos yra bauginančios, sukuria klaustrofobinį jausmą, kad išorinis pasaulis – nesaugi vieta. Tačiau šis siaubas, baimė jūsų apsakymuose perteikiami labai subtiliai. Kas jus labiausiai gąsdina šiame pasaulyje? Bent jau man atrodo, kad su motinyste susijusios baimės šiose istorijose yra labai svarbios.
– Su motinyste susijusios baimės slypi giliai viduje, tačiau visgi manau, kad baimė dėl klimato ima viršų, tai yra kur kas pavojingiau – moralinė atsakomybė atvesti į pasaulį vaikus vien tik tam, kad jie čia kentėtų. Manau, kad klimato kaita apima kur kas didesnį mastą – juk kalbame ir apie tyliai kenčiančių pasaulio gyvūnų, ne tik žmonių kančią. Tai sąmoningas ignoravimas katastrofos, su kuria mes susiduriame.
– Daugelis šios knygos personažų yra moterys. Vyrai dažniausiai simbolizuoja arba pavojų, arba pasaulį, kuriame negali pasislėpti nuo tų baimių. Koks buvo šio perskyrimo motyvas?
– Aš myliu vyrus lygiai taip, kaip aš myliu moteris. Aš auginu savo sūnus taip, kad jie taptų gerais vyrais. Tačiau nors mano vyras yra geras žmogus, mano sūnūs nemato daug gerų pavyzdžių, ką reiškia būti geru vyru platesnėje kultūroje, aš noriu, kad jie priešintųsi daugybei archetipų ir pavojų, kuriuos negalvodama paveldėja Amerikos vyrija. Rašant šią knygą man buvo įdomus klausimas, ką reiškia išauginti berniukus taip, kad jie taptų geri, stiprūs, švelnūs vyrai.
Rašant šią knygą man buvo įdomus klausimas, ką reiškia išauginti berniukus taip, kad jie taptų geri, stiprūs, švelnūs vyrai.
– Knygoje sudėti apsakymai parašyti per dvylika metų. Kaip, jūsų nuomone, jie atspindi jūsų pačios pokyčius per šiuos metus? Kaip išsigrynino jūsų gyvenimo prioritetai per visą šį laiką? Manau, pastebite ir tai, kad keičiatės kaip rašytoja – kokie tie pokyčiai?
– Apsakymai knygoje sudėti ne pagal jų parašymo laiko tvarką, taigi, manau, kad būtų labai sudėtinga tiems, kas nežino, kada kas buvo parašyta, pamatyti mano, kaip rašytojos, pokyčius. Manau, kad tapus vyresnei ir susilaukus vaikų, mane apėmė daugiau baimių ir tamsos. Manau – tikiuosi – kad mano naujesni apsakymai yra geresni, gilesni, taip pat piktesni ir spygliuotesni nei ankstyvesni.
– Apsakymuose ryški šiame interviu jau ne kartą minėta klimato kaitos problema. Ar manote, kad fikcija turi būti politiška? Ir kokia, jūsų nuomone, yra meno paskirtis?
– Manau, kad fikcija, rašoma žmonių, kurie patys yra giliai įsipainioję kultūroje, visuomenėje, lūkesčiuose, natūraliai yra politiška, ir įsivaizdavimas, kad taip nėra, jau savaime yra politinis veiksmas. Menas nužymi žmogaus proto ir sielos ribas.
Manau – tikiuosi – kad mano naujesni apsakymai yra geresni, gilesni, taip pat piktesni ir spygliuotesni nei ankstyvesni.
– Jūsų istorijos galbūt ir yra tamsios ir niūrios, tačiau bent jau man jos taip pat galiausiai įneša šiek tiek šviesos ir šilumos. Kas jums suteikia optimizmo šiais laikais ir ar jūs įsivaizduojate mūsų planetos, ateinančių kartų ateitį?
– Shakespeare'o kūrinyje „Karalius Lyras“ yra eilutė „The worst is not, So long as we can say, „This is the worst“ („Tai nėra blogiausia, kol mes galime pasakyti „Tai yra blogiausia“). Manau, kad tai išmintinga. Kol mes galime kalbėti, rašyti, šaukti, liudyti, yra vilties ir džiaugsmo galimybė. Man būtina matyti ateitį planetai ir kitai kartai, kitu atveju mano širdis pavirs į pelenus ir sutrupės. Manau, kad ateinančioji karta yra sumani, aktyvi ir ras būdų, kaip padėti sau ten, kur mes juos pavedėme.
– Jūsų knygą „Moiros ir Furijos“ JAV prezidentas Barackas Obama pasirinko metų knyga. Kaip tai paveikė jūsų knygų populiarumą? Beje, kaip jūs pati pasirenkate, kokias knygas skaityti? Kokios rekomendacijos jums atrodo vertingiausios? Kokie jūsų paskutiniai knyginiai atradimai?
– Man buvo labai malonu, kad prezidentas perskaitė mano knygą ir kalbėjo apie ją. Manau, kad JAV yra labai prieš moteris nusistačiusi šalis, kur vyrai neskaito knygų, kurias parašė moterys, nebent jas rekomenduoja kiti vyrai. Ir tai, kad B.Obama perskaitė mano knygą, leido ir kitiems vyrams skaityti mano kūrinį, tuo pačiu nesijaučiant mažiau vyriškais. Knygas pasirenku atsitiktinai – skaitau jas darbui, renkuosi jas aklai dėl energijos jausmo ar ieškodama malonumo – dažniausiai perskaitau apie 300 knygų per metus, laikau tai savo pagrindiniu darbu, o rašymas yra tarsi antraeilis dalykas. Pastaruoju metu man patiko perleista sena knyga – Sylvia Townshend Warner „The Corner That Held Them“, taip pat godžiai skaitau perleistus Stefano Zweigo apsakymus.
