Paprastai manoma, kad literatūra ir mokslas yra gana smarkiai nutolę. Tačiau A.Lightmanas savo kūriniais įrodė, kad tai įmanoma – knygoje „Einšteino sapnai“ jis poetiškai nagrinėja įvairiausias laiko koncepcijas, sąsajas tarp mokslo ir meno, o kūrinyje „Atsitiktinė visata“ ragina nauju žvilgsniu pažvelgti į visuotinai pripažintas tiesas, teorijas. A.Lightmanas – rašytojas ir fizikas, humanitarinių ir tiksliųjų mokslų specialistas, dėstęs Harvardo universitete, Masačusetso technologijos institute, įvertintas gausybe apdovanojimų.
– Daugybė žmonių galvoja, kad mokslo ir literatūros pasauliai yra vienas nuo kito gana smarkiai nutolę. Tačiau savo knygomis jūs įrodėte, kad visa tai galima apjungti. Kaip jums, mokslininkui, kilo idėja pasukti į literatūros sritį? Ir kuo dabar save labiau laikote – mokslininku ar rašytoju?
– Nuo pat vaikystės mėgau tiek mokslą, tiek menus. Būdamas 12 metų aš konstravau raketas ir kitus įrenginius, tačiau tuo pačiu metu rašiau poeziją.
Manau, kad daugelis vaikų gimsta turintys tiek meninių, tiek mokslinių sugebėjimų, tačiau mūsų visuomenė – per tėvus, mokytojus, draugus – neretai verčia jauną žmogų pasukti kažkuria viena kryptimi: būti racionalia, viską kruopščiai apgalvojančia, logiška asmenybe arba, atvirkščiai, labiau intuityviu, spontanišku, emocišku žmogumi. Aš nepasidaviau tam spaudimui pasukti kažkuria viena kryptimi ir toliau domėjausi tiek mokslu, tiek menais. Netgi studijuodamas fiziką publikavau poeziją nedideliuose literatūros leidiniuose.
Daugybę metų gyvendamas abiejuose pasauliuose – mokslo ir meno – laikau save tiek mokslininku, tiek rašytoju. Tiesa, nuo 45-erių nebeatlieku tyrimų fizikos srityje.
– Jūsų knyga „Einšteino sapnai“ daugybėje šalių tapo labai sėkminga. Ar jums pačiam tai buvo netikėta? Kaip tai pakeitė jūsų gyvenimą? Ir kas, jūsų nuomone, šioje knygoje taip patraukė žmones?
– Taip, „Einšteino sapnų“ populiarumas tapo staigmena tiek man, tiek mano leidėjams. Aš niekuomet nerašiau knygų komerciniais tikslais, taigi, kai viena iš jų tapo didžiule sėkme, tai man buvo malonus netikėtumas.
Ši nedidelė knyga, išleista, kai tik įžengiau į penktą dešimtį, visiškai pakeitė mano gyvenimą. Rašytojai, muzikantai, šokėjai iš viso pasaulio rašė man norėdami bendradarbiauti ar adaptuoti knygą. Net ir praėjus 25 metams po knygos išėjimo tai vis dar vyksta. Universitetai ėmė pritaikyti šią knygą skaitymo programoms ir kviesti mane susitikti su studentais.
Netgi studijuodamas fiziką publikavau poeziją nedideliuose literatūros leidiniuose.
Nesu tikras, kodėl knyga patiko tokiai daugybei skirtingų žmonių visame pasaulyje. Manau, iš dalies dėl to, kad joje taip vaizdingai permąstoma laiko sąvoka, – tai tema, kuri liečia mus visus. Knygoje yra intelektualių idėjų, tačiau kartu ir žmogiškų istorijų, su kuriomis žmonės gali save susieti emociškai. Tam, kad suprastum šią knygą, nereikia mokslinių žinių. Ir, galiausiai, tai yra labai nedidelės apimties knyga, trumpais skyriais, taigi ją lengva skaityti. Jos nedidelė apimtis leidžia ją nešioti kišenėje, rankinėje ar skaityti sėdint tualete.
– Kas jus įkvepia labiausiai – rašytojai, filosofai, mokslininkai?
– Mane įkvepia daugybės sričių atstovai – knygų autoriai, mokslininkai, dailininkai, filosofai. Man labai pasisekė, kad dirbu Bostono srityje, kurioje veikia labai gyvybinga, aktyvi menininkų, mokslininkų, filosofų bendruomenė. Taip pat turiu daug draugų Harvarde ir Masačusetso technologijos institute (aš dirbau abiejose šiose institucijose), taigi, aš paskambinu jiems arba mes susitinkame padiskutuoti prie kavos puodelio.
– Knygoje „Atsitiktinė visata“ jūs plėtojate mintį, kad technologija dažnai nėra išeitis, o kartais (gal net dažnai) atskiria mus nuo gamtos, daro mus vienišesnius. Mes turime daugiau galimybių ir vis mažiau laiko – tai atrodo tarsi paradoksas, nes vienas iš technologijos revoliucijos tikslų ir buvo padaryti mūsų gyvenimą patogesnį, taigi, ir sutaupyti laiko. Tačiau panašu, kad galiausiai vietoje to technologijos kontroliuoja vis daugiau mūsų laiko. Ar manote, kad tai viena iš esminių šių laikų problemų?
– Technologijos pačios savaime neturi vertybių. Būtent mes, žmonės, tuo, kaip naudojame jas, suteikiame joms vertę.
Daugybę metų man kelia susirūpinimą tai, kokią psichinę žalą mums daro gyvenimas didžiulio greičio, hipersujungtais laikais, kuomet mes nuolat skubame nuo taško A iki taško B, sudėliojame savo gyvenimą į 15 minučių produktyvumo skirsnius ir negalime praleisti 10 minučių vienumoje, negaudami išorinės interneto stimuliacijos.
Daugelis mūsų nebegalime ramiai pavaikštinėti miške nepasiėmę su savimi savo išmaniojo telefono.
Mūsų moderniame gyvenimo būde galėčiau išskirti dvi varančiąsias jėgas: pirma, technologiniai pasiekimai per pastaruosius 50 metų milžiniškai padidino mūsų produktyvumą. Iš pradžių buvo manyta, kad toks efektyvumo didėjimas leis mums daugiau laiko skirti savo malonumui. Tačiau kapitalizmas atveria savo nepasotinamą gerklę. Kuomet šis padidėjęs produktyvumas susiejamas su „laikas pinigai“ lygtimi, mes jaučiame dirbtinį poreikį mąstyti, kad kiekviena minutė yra svarbi.
Kita jėga yra internetas. Mes tapome priklausomi nuo mūsų išmaniųjų telefonų ir didelio greičio ryšio. Daugelis mūsų nebegalime ramiai pavaikštinėti miške nepasiėmę su savimi savo išmaniojo telefono. Mūsų skaitmeniniai įrenginiai dabar yra pagrindinis mūsų tarpininkas su pasauliu, ir jie atitolino mus nuo savęs. Mes nebeleidžiame sau tylos, kurios reikia asmeninėms refleksijoms, mąstymui apie tai, kas mes esame, kur mes einame ir kas mums yra svarbu. Mes tapome įtinklinto pasaulio kaliniais kalėjime, kurį susikūrėme patys. Šias problemas aš aprašiau savo naujausioje knygoje „In Praise of Wasting Time“.
– Viena įdomiausių temų „Atsitiktinėje visatoje“ bent jau man buvo mokslo ir religijos ryšys. Neretai manoma, kad mokslas ir religija negali egzistuoti viena šalia kito, tačiau panašu, kad jūs galvojate priešingai – net pats būdamas ateistas.
– Be „Atsitiktinės visatos“ aš parašiau naują knygą „Searching for Stars on an Island in Maine“, kurioje mokslo ir religijos dialogą aš nagrinėju giliau. Man giliausias ir stipriausias religijos aspektas yra ne organizuota, institucinė religija, o asmeniniai „transcendentiniai potyriai“.
Kalbėdamas apie tai tai aš turiu galvoje jausmą, kad susilieji, apsijungi su kažkuo didesniu nei esi tu. Kažkas gali pajausti tai žiūrėdamas į žvaigždes giedrą naktį ar klausydamas Beethoveno simfonijos. Transcendentiniam potyriui nebūtinas tikėjimas į Dievą. Transcendentinis potyris nėra redukuojamas ar suprantamas moksliniais metodais, kartu jis nepaneigiamas bet kam, kas jį pajautė. Manau, mokslas visiškai suderinamas su visais emociniais potyriais, ir transcendentinis potyris yra vienas iš jų.
Mes tapome įtinklinto pasaulio kaliniais kalėjime, kurį susikūrėme patys.
Leiskite pasakyti kelis žodžius apie Dievą. Dievas, kokį jį supranta daugelis religijų, egzistuoja už fizinės visatos ribų. Todėl mokslas, kurio sritis yra fizinė visata, negali nei patvirtinti, nei paneigti Dievo egzistavimo. Taip pat ir religijos negali nei paneigti, nei patvirtinti Dievo egzistavimo. Pastaraisiais metais daug mokslininkų bandė panaudoti mokslinius argumentus kalbant apie Dievo egzistavimą. Manau, kad šie bandymai neprotingi. Tačiau mes galime pasakyti, kad idėjos apie tai, kad Dievas įsiveržia į fizinį pasaulį tam, kad sukurtų „stebuklus“, nesuderinamos su mokslu. Spinozos ar Einsteino Dievas suderinamas su mokslu.
– Kokios jūsų mintys, vizijos, kalbant apie ateitį? Šiuos klausimus gana dažnai užduodate savo kūriniuose. Pastaruoju metu yra nemažai pesimistiškų minčių apie visuomenės ateitį – ar jūs priklausote šiai pesimistiškai nusiteikusiųjų daliai?
– Kaip jau ir sakiau, mūsų vis greitėjantis, vis labiau sujungtas gyvenimo stilius sukurs vis daugiau psichinių problemų ir augantį poreikį puoselėti savo vidinį pasaulį. Mums reikės suprasti šią problemą ir tai, kaip svarbu ją išspręsti, tačiau mes susiduriame su galinga kapitalistinės rinkos taisyklių jėga. Mes taip pat kaunamės su kapitalizmo jėgomis bandydami išspręsti žmogaus sukurtas aplinkos apsaugos naikinimo, klimato atšilimo problemas.
Tam mums reikia, kad susivienytų visas pasaulis. Kol kas aš esu optimistiškas.
Kalbant apie tolimesnę ateitį, manau, kad homo sapiens vystosi link rūšies, kurią galima pavadinti homo techno. Homo techno yra iš dalies žmogus, iš dalies mašina.
Per kitus 100 ar 200 metų, o gal ir anksčiau, į mūsų smegenis bus įmontuoti davikliai, kurie tiesiogiai sujungs mus su internetu. Mes galėsime gauti milžiniškus kiekius informacijos tiesiog pagalvoję apie ją. Mes galėsime bendrauti su kitais protais akimirksniu interneto pagalba. Mes galėsime per naktį išmokti naujas kalbas.
Mes galėsime atgaminti buvusių įvykių prisiminimus ir buvusių gyvenimų, kurie net neįvyko, prisiminimus. Lygiai kaip prieš šimtmetį buvo neįmanoma įsivaizduoti išmaniojo telefono, dabar mums neįmanoma įsivaizduoti mūsų gyvenimų, kuomet tapsime homo techno.
– Pastaraisiais metais negrožinės literatūros paklausa smarkiai išaugusi, tai viena didesnių knygų leidybos tendencijų. Kodėl, jūsų nuomone, taip yra? Galbūt tai yra vienas iš būdų surasti prasmę, tvirtesnį pagrindą nuolatos besikeičiančiame pasaulyje nesaugiais laikais?
– Net nežinojau, kad negrožinė literatūra pastaraisiais metais vis populiarėja. Manau, kad grožinė literatūra visuomet bus populiari, nes gyvenimas yra trumpas, ir mes norime nugyventi ir kitus gyvenimus, ką galime padaryti grožinės literatūros pagalba. Negrožinė literatūra pasakoja mums pasaulio įvykių ir idėjų istoriją, o taip pat tai, kas vyksta dabar. Mes visuomet ieškojome prasmės – vieno iš šalutinių aukšto intelekto produktų – ir tiek grožinė, tiek negrožinė literatūra padeda mums surasti prasmę. Žinoma, visame pasaulyje dabar nesaugūs laikai, tačiau tai jau kita istorija.
– Jūs atvykstate į literatūros festivalį „Vilniaus lapai“. Ar turite ryšių su Lietuva, o galbūt ir teko čia lankytis?
– Niekada anksčiau nesu buvęs Vilniuje. Arčiausiai geografiškai esu buvęs prieš daugybę metų Rusijoje ir praėjusiais metais Serbijoje, kur dalyvavau „Einšteino sapnų“ adaptacijoje teatrui. Į Vilnių atvykstu, nes lietuvių verslininkas, rašytojas Ignas Staškevičius susidomėjo mano kūryba ir aplankė mane Jungtinėse Valstijose. Aš su malonumu atvyksiu į Vilniaus literatūros festivalį – man patinka keliauti po pasaulį ir daugiau sužinoti apie kitas kultūras bei idėjas.
„Vilniaus lapai“ vyks lapkričio 8-11 dienomis Vilniuje, festivalio moto – „Autografai“, tai simbolizuoja artimą autoriaus ir skaitytojo santykį. Renginio geografinis epicentras – Vilniaus Menų spaustuvė, kurioje literatūra, rašytojo ir skaitytojo susitikimas paverčiamas gyvu veiksmu. Renginį remia Lietuvos Kultūros taryba.
