„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Garsūs knygų vaikams kūrėjai T.Kontio ir E.Warsta: „Istorijos mums teikia džiaugsmo ir saugumo jausmą“

Suomių duetas – per 30 knygų išleidęs vaikų literatūros rašytojas ir poetas Tomi Kontio ir reikšmingais apdovanojimais įvertinta grafikos dizainerė bei iliustratorė Elina Warsta – žinomi knygų serijos „Šuo vardu Katė“ bendraautoriai.
Rašytojas Tomi Kontio ir iliustratorė Elina Warsta
Rašytojas Tomi Kontio ir iliustratorė Elina Warsta / Leidėjų nuotr.

Ši knyga – tai šiltas ir jautrus pasakojimas apie neįprastą benamio šuns vardu Katė, ir benamio žmogaus, praminto Žebenkštimi, draugystę. Istorija mažuosius skaitytojus ir jų tėvus moko priimti skirtingus žmones, pasaulį išvysti be išankstinių nuostatų ir įkvepia kalbėtis apie toleranciją, vienatvę bei tvirtos draugystės svarbą.

Vos pasirodžiusi pirmoji serijos knyga (į lietuvių kalbą išvertė Viltarė Urbaitė, išleido leidykla „Nieko rimto“), pelnė tarptautinį skaitytojų ir literatūros kritikų pripažinimą. Elinos iliustracijos buvo nominuotos IBBY garbės sąrašui, knyga buvo įtraukta į „Nordic Council“ vaikų literatūros sąrašą, išversta į bulgarų, estų, vengrų, rumunų, serbų, slovakų, turkų, ispanų, švedų, ir kitas kalbas.

Tomi Kontio ir Elina Warsta laukiami svečiai vaikų literatūros industrijos dienų „Kūrėjų sala“ renginiuose, lapkričio 13–15 dienomis vyksiančiuose Vilniuje, UNESCO literatūros mieste. Lapkričio 16–17 kūrėjai taip pat dalyvaus literatūros festivalyje visai šeimai „Vaikų knygų sala“, kuriame ne tik susipažins su jų knygą pamilusiais jaunaisiais skaitytojais, bet ir ves kūrybines dirbtuves.

Su menininkais kalbamės apie kūrybinį procesą, personažų kūrimą, mėgstamiausias vaikystės knygas ir žodžius, kuriuos dažniau girdėdami vaikai gyventų laimingesniame pasaulyje.

Judviejų sukurta knygų serija „Šuo vardu Katė“ susilaukė didelio populiarumo. Jai pagyrų nestokoja nei mažieji skaitytojai, nei literatūros kritikai. Papasakokite apie šios kūrybinės draugystės pradžią ir tai, kaip atrodo jūsų bendradarbiavimo procesas.

Elina. Viskas prasidėjo nuo mūsų leidėjos Siljos Hiidenheimos, sumaniusios Tomio istoriją paversti paveikslėlių knyga, o man pasiūlė ją iliustruoti. Šis tekstas man taip patiko! Tomio papasakota istorija be galo jautri, melancholiška, kupina išminties ir grožio. Džiaugiuosi, kad knygai iliustruoti pasirinko būtent mane, tad iš karto sutikau.

Tada visi susitikome Helsinkyje, leidykloje, kurioje viskas ir prasidėjo. Mudviejų darbo procesas labai paprastas: Tomio parašo tekstą, o aš nupiešiu jam iliustracijas ir atlieku kai kuriuos knygos maketavimo darbus. Gyvename toli vienas nuo kito, todėl esame atsakingi už savo darbo dalį. Mūsų bendradarbiavimas pagrįstas abipusiu pasitikėjimu.

Tomi: Kai prieš daugelį metų mano leidėja Silja Hiidenheimo perskaitė šį tekstą ir nusprendė jį išleisti knygos pavidalu, ilgai mąstėme, kurio iliustratoriaus stilius tam geriausiai tiktų. Mums abiem labai patiko Elinos darbai, todėl pasiteiravome ir ji sutiko!

Visas procesas vyksta taip: aš parašau tekstą, o Elina ne tik piešia jam iliustracijas, bet ir sukuria visiškai naujus, neįtikėtinus pasaulius, tarsi mažytes istorijas istorijose. Elinos iliustracijos veikėjams suteikia gyvumo, ryškumo ir įvairiapusiškumo.

– Kaip skaitytoją mane suintrigavo smagi ir įsimenanti knygos pavadinime išreikšta priešprieša. Kaip gimė šis pavadinimas? Man atrodo, kad tai nėra vien tik nuoroda į siužetą, tiesa?

Tomi: Tokių pavyzdžių gausu literatūroje, mituose, pasakose ir legendose. Patys vaikai žaisdami dažnai apsimeta kitais personažais, taigi galbūt viskas kyla iš filosofinės idėjos, kad vardo suteikimas turi labai stiprų poveikį.

Kartais vardas peržengia juo apibūdinamo daikto ar būtybės ribas. Konkrečiai mūsų knygos herojus šunytis Katė buvo taip pavadintas mamos, norėjusios savo atžalai suteikti katino savybių: savarankiškumo, sumanumo, mokėjimo pasirūpinti savimi. Ironiška, kad, apleisdama savo naujagimį, ji pati pasielgė kaip gegutė...

– Pirmoji jūsų serijos knyga neseniai pasirodė lietuviškai. Joje pasakojate apie dvi visuomenės normoms nepaklūstančias vienišas sielas – iškart po gimimo motinos apleistą šunį vardu Katė ir Žebenkštimi prisistatantį seną klajoklį. Tarp netikėtai vienas kitą atradusių veikėjų užsimezga tikra draugystė. Kaip manote, ar su kiekviena nauja serijos knyga jūsų personažai įgyja vis kitų savybių?

Tomi: Pagrindiniai dalykai – meilė, draugystė, rūpinimasis kitu – išliko nepakitę. Bet kiekvienoje dalyje randasi kas nors nauja. Štai antrojoje serijos knygoje šuo Katė susiduria su tikru katinu. Tada jis pradeda suprasti, kad katė nebūtinai turi tapti priešu šuniui – lygiai taip pat ją galima priimti į draugų ratą. Trečiojoje dalyje Katė ir Žebenkštis turi apsispręsti, ar likti benamiams, ar verčiau ieškoti ilgalaikio prieglobsčio.

Elina. Man atrodo, kad šuo Katė su Žebenkštimi jaučiasi saugus. Kiekvienoje knygoje jis vis labiau atsipalaiduoja, darosi vis drąsesnis, smalsesnis, meilesnis, o kartu ir pats lengviau priima kitų jam rodomą meilę.

Nuo pirmos knygos pasikeitė ir tai, kad pagrindinių veikėjų „šeima“ išaugo, atsirado daugiau draugų, pavyzdžiui, katė vardu Šuo ir mergaitė Tigras. Žebenkštis taip pat jaučiasi saugus ir mylimas. Šiandien jis gyvena kroviniame konteineryje, kuriame įsikūrė su Kate ir Šunimi. Kartu draugai patyrė visokių išbandymų ir išmoko svarbių dalykų, nesusijusių su turtais ar pinigais.

– Tomi, esate išleidęs per tris dešimtis knygų ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, taip pat kuriate poeziją. Tačiau viename interviu prisipažinote, kad rašyti vaikams jums yra svarbesnė veikla. Kodėl?

Tomi: Raštingumo lygis vis prastėja, kaip ir sugebėjimas įsisavinti gimtąją kalbą. Kalbiniai įgūdžiai reikalingi ne tik kritinio mąstymo, bet ir kūrybiškumui bei vaizduotei ugdyti. Istorijos mums teikia džiaugsmo ir saugumo jausmą, jos padeda išreikšti įvairias emocijas, empatiją, malonų jaudulį.

– Meilė menui ir literatūrai neatsiranda savaime – ją svarbu puoselėti nuo mažens. Kokia buvo Jūsų vaikystė? Kokias knygas skaitydavote? Kokie veikėjai Jus traukė?

Elina. Mama kasvakar man skaitydavo prieš miegą. Darydavo tai net man pasiekus paauglystę. Be galo tuo mėgaudavausi ir tikiu, kad būtent ši patirtis sužadino man aistrą knygoms. Dabar su vyru savo vaikams (vienam devyneri, o kitam trylika) vakarais skaitome patys.

Vaikystėje dažnai skaitydavau iliustruotas knygas. Visada žavėjausi suomių rašytojo Maurio Kunnaso kūryba, Tovės Jansson „Trolių Mumių“ serija, Christinos Björk ir Lenos Andersson istorijomis. O kur dar A.Lindgren, J.R.R.Tolkieno, L.M.Montgomery romanai, C.Mickwitziaus ar Janoscho paveikslėlių knygos, C.S.Lewiso „Narnijos kronikos“, R.Adamso nuotykių romanai.

Tomi: Skaityti išmokau ketverių ir vaikystėje mėgau įvairias knygas. Ypač svarbią vietą mano gyvenime užima Astridos Lindgren knygos. Rašytoja suteikė balsą skirtingiems veikėjams ir savo kūryboje nagrinėjo sudėtingas temas. Tokia pat šiluma bei gyvybingumu pasižymi ir Roaldo Dahlo knygos.

– Elina, Jūs esate iliustratorė, grafikos dizainerė, tarpdisciplininio meno kūrėja. Jūsų veiklos spektras itin platus: knygų ir grafikos dizainas, prekių ženklų bei vizualinio identiteto kūrimas, žurnalų iliustravimas ir meno projektai. Ne visi jūsų darbai yra skirti vaikams. Kokiais kriterijais vadovaujatės kurdama konkrečiai jaunajai auditorijai?

Elina. Savo iliustracijomis visada stengiuosi perteikti jausmą, kurį rašytojas išreiškė tekste. Mąstau apie tai, ką vaikas patirs klausydamasis pasakojimo, todėl mano piešiniuose yra smulkių detalių, kurias mažieji skaitytojai gali atrasti ir prie jų daug kartų sugrįžti.

Taip pat mėgstu, kad knygos išdėstymas nustebintų ir kiekvienas atverstas puslapis suteiktų vis kitokią skaitymo patirtį, bet tuo pat metu būtų vientiso kūrinio dalis. Stengiuosi, kad tam tikras jausmas atsispindėtų veikėjų veiduose, judesiuose, pozoje.

Taip pat svarstau apie tai, kaip ir kokioje aplinkoje gyvena šiandieniniai vaikai, kokią žmonių bei situacijų įvairovę jie mato. Bandau visa tai perteikti iliustracijomis.

– Elina minėjo įkvėpimo sulaukianti ne gulėdama hamake, bet stebėdama aplinkinius žmones, skaitydama įdomų scenarijų, žiūrėdama filmą, klausydamasi muzikos ar tiesiog vaikščiodama gatvėmis. O kaip Jums, Tomi? Ar rašant reikalinga disciplina? Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

Tomi: Kiekviena diena vis kitokia, priklausomai nuo to, kokia yra mano rašomo kūrinio stadija. Man labai padeda vaikščiojimas (pėsčiųjų žygiai) ir bėgiojimas. Jaučiu, kad judėdamas rašau daugiau, o kūrybiškumui skleistis palankiausia ten, kur nėra galimybės prisijungti prie interneto, pavyzdžiui, Laplandijoje. Žinoma, dažnai sėdžiu ir prie kompiuterio, kurioje nors kavinukėje, per triukšmą slopinančias ausines klausydamasis klasikinės muzikos.

– Sakoma, knygas vaikams pirmiausiai perskaito jų tėvai. Ar sutinkate su šia mintimi? Įtariu, kad suaugusiųjų reakcija į priklausomybę turintį Žebenkštį galėjo būti ne tik teigiama, bet ir gana skeptiška? Jūsų knygų serija „Šuo vardu Katė“ išversta į daugiau nei dešimtį kalbų, ją skaito plati auditorija. Ar esate sulaukę kritikos iš vyresnių skaitytojų? Kaip į tai reaguojate?

Elina: Nesu įsitikinusi, ar tikrai knygą pirmiausia perskaito tėvai, nebent prieš ją dovanodami. Kiekviename Suomijos mieste ir miestelyje yra po nuostabią biblioteką, kurioje vaikas gali pats atrasti įvairias knygas. Tiesą sakant, kartais susimąstau: ar iliustratoriai ir rašytojai kuria vaikams ar jų tėvams?

Kalbant apie kritiką, aš asmeniškai retai sulaukiu atsiliepimų, o jeigu tokių ir būna, tai jie visada labai teigiami. Esu skaičiusi tik vieną kritinį straipsnį, kuriame diskutuota apie tai, ar ši tema vaikams nėra pernelyg sudėtinga.

Bulgarų leidėjas taip pat prasitarė apie knygą įsigijusią ir vėliau ją grąžinusią pirkėją, kuriai šis kūrinys nepatiko. Bet visais kitais atvejais skaitytojai knygą priima labai šiltai ir manau, kad tai susiję su Tomio švelniai ir supratingai papasakota Žebenkšties istorija.

Mūsų knygose labiau išryškėja ne priklausomybės, bet žmonių įvairovės ir skirtingų gyvenimo situacijų tema. Žmogus nėra vien jo priklausomybė, todėl savo knygose stengiamės parodyti, kad visi esame lygiaverčiai.

Tomi: Esu gavęs atsiliepimų iš tėvų, įsitikinusių, kad dėl savo priklausomybės Žebenkštis yra vaikų knygai netinkamas personažas. Bet tokių nuomonių nebuvo daug. Galbūt taip yra todėl, kad Žebenkštis laikosi pavyzdinių vertybių, todėl niekas nenori į jį mesti „pirmojo akmens“.

Žebenkštis turi neįtikėtinai didelę širdį, todėl jeigu ką nors įžeistų tai, jog šis veikėjas yra girtuoklis, manau, kad jie tiesiog nesuprato knygos esmės. Tokiais sudėtingais laikais kaip niekada svarbu išgirsti šio „meilę ir vyną vertinančio žmogaus“ skleidžiamą žinią apie atsidavimą ir rūpestį.

– Šiemet atvykstate į vaikų literatūros festivalį „Vaikų knygų sala“, kuriame bus daug kalbama apie cenzūrą. Ar kurdami vaikams esate patys su šiuo reiškiniu susidūrę?

Tomi: Rašydamas knygas vaikams stebėtinai mažai susidūriau su cenzūra. Nors teoriškai galima rašyti bet kokia tema, aš jaučiuosi atsakingas apie sudėtingus dalykus kalbėti jautriai. Yra temų, kurių nenoriu liesti, bet tai nereiškia, kad kiti vaikų rašytojai negali apie tai kalbėti savo knygose.

Kurdamas vadovaujuosi man svarbiomis vertybėmis. Vienos jų atspindi mano pasaulėžiūrą (nenoriu būti „kryptingu“ rašytoju), kitos yra estetinės, pavyzdžiui, nevartoju keiksmažodžių ir pan. Vaikai nusipelno skaityti kokybiškai parašytas knygas – tokias jas ir stengiuosi kurti.

Elina. Labai džiaugiuosi, galėdama dalyvauti šiame festivalyje! Nekantrauju susipažinti su kitais paveikslėlių knygų kūrėjais, išgirsti apie jų patirtis, pamatyti jų darbus. Cenzūros beveik nesu patyrusi ir dėl to man labai smagu.

Suomijoje turime gilias kalbos laisvės ir nuomonės reiškimo tradicijas, mūsų leidykla taip pat laikosi šių vertybių. Tačiau prieš išleidžiant knygą Turkijoje, iliustracijose vaizduojamą alkoholinio gėrimo butelį turėjome pakeisti vandeniu.

Esu patyrusi keletą nesmagių situacijų, kai gindama savo vertybes atsisakiau daryti užsakovo pageidaujamus pakeitimus. Buvo liūdna ir pikta, nes kliento reikalavimai turėjo diskriminacinį atspalvį. Tačiau su tokia situacija teko susidurti tik kartą per aštuonerius metus.

– Elina, per festivalį 6–15 metų lankytojams vesite išskirtines kūrybines dirbtuves „Mano mažoji paveikslėlių knygelė“. Su vaikais kursite miniatiūrines bežodes knygutes. O kaip manote, kokius žodžius šiandienos vaikai ir paaugliai turėtų girdėti dažniau, kad pasaulis būtų gražesnis?

Elina. Manau, kad tai būtų žodžiai „atsiprašau“, „tu esi mylimas ir vertinamas“, „nežiūrėk į gyvenimą per daug rimtai“, „tik įsivaizduok!“. O mergaitėms pridėčiau dar ir „neprivalai visada būti gera“.

Tomi: „Kiekvienas esame ypatingas, nusipelnome būti mylimi ir saugūs.“

Iš anglų k. vertė Audronė Kvietkutė

Literatūros festivalį „Vaikų knygų sala“ organizuoja VšĮ „Mokyklų tobulinimo centro“ įkurta literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“