– Leidykla šiais metais mini savo veiklos dvidešimtmetį. Pameni, kokie buvo pirmieji metai leidykloje?
– Pradžia buvo nuostabi. Palikau gerai apmokamą darbą, susirinkau, kiek įmanoma buvo, pinigų (kaip tik buvo parduotas tėvų butas). Pinigų užteko išleisti kelioms pirmosioms knygoms. Leidykla neturėjo patalpų ir turėjo tik 2 darbuotojus: direktorių ir finansininką. Klajojau tarp Vilniaus ir Kauno, Vilniuje kartais prisiglausdamas knygyne „Eureka!“. Idėja leisti knygas buvo išties deginanti ir jaudinanti (dabar stebiuosi, kai prisimenu). Baltos dėmės lietuviškų knygų kraštovaizdyje badė akis. Toje epochoje Lietuva buvo dar be Bukowskio!
Dar paauglystėje teko susiprasti, kad nebūsiu rašytojas (rašiau gan sunkiai ir su klaidomis), bet štai likimas atvėrė užpakalines duris į šį pasaulį. Nors negali rašyti, bet gali valdyti leidybos procesus! Ar dėl tokio malonumo negaila paaukoti tėvų užgyventų butų ir kolektyvinių sodų?
Atsispausdinau naujosios leidyklos planus, kur buvo ne tik Bukowskis, bet ir knyga apie kanapę, tokių alternatyvinės literatūros grandų kaip Hunteris Thomsonas, Brautiganas, Milleris, Guy Debord’as, kūriniai, ir pradėjau vaikščioti į „Suokalbį“ kalbėtis su literatais bei žmonėmis, nutuokiančiais apie leidybą. Mano didžiulei nuostabai, Kęstutis Navakas, Saulius Repečka, Vytas Dekšnys, Mantas Gimžauskas, Tomas S. Butkus, Marius Burokas (pastarieji tuo metu užsiėmė pogrindine Bukowskio apsakymų leidyba) viską priėmė kaip patį natūraliausią dalyką, maždaug „kur aš buvau anksčiau“.
Iš tėvų užgyvento turto gautas kapitalas greit baigėsi, jo užteko tik pirmoms kelioms knygoms išleisti. Pinigų nebebuvo, Kultūros fondas neparėmė mūsų pateiktų projektų, bet linksmybės „Suokalbyje“ ir alternatyvinis kultūrinis gyvenimas tęsėsi! Tačiau leidyklai, matyt, iškrito laimingas bilietas. Pirmąsias dvi išleistas knygas visai pusėtinai pirko, todėl pavyko ištempti 2005 ir 2006 metus.
– Kaip keitėsi leidybinė panorama per tuos metus? Ir kaip keitėsi tavo paties vidinė būsena ir nuostatos?
– Viskas labai pasikeitė prieš kokius 10 metų. Iki tol mūsų pasiūlytai alternatyvai beveik nebuvo alternatyvos. Paskui viena po kitos pradėjo rastis jaunos, energingos, kūrybiškos, drąsios, dar neprislėgtos komercinės gravitacijos leidyklos.
Mes Lietuvoje esam laimingi, kad turime Kultūros tarybos (prieš tai Kultūros fondo) finansavimą, kuris padengia iš aistros leisti vertingas, bet neatsiperkančias knygas, atsirandančius nuostolius ir sukuria galimybę Lietuvoje turėti visiškai pakenčiamą (turint omeny šalies dydį) knygų pramonę.
Labai norėjosi, kad leidykla tvirčiau atsistotų ant kojų, ir tai pavyko, nepaisant to, kad krizė 2009 m. mus buvo beveik paskandinusi. Tačiau dabar mažiau linksma, mažiau didinga, mažiau išskirtinumo jausmo. Kuo toliau, tuo mažiau aišku, ką reikia leisti. Visi dabar skaito angliškai. Pasirodžius vertimui, kuris užtrunka ilgai, paaiškėja, kad daug kas jau knygą skaitęs. Mažiau gal misijos jausmo.
– Iš kur atsirado būtent toks leidyklos pavadinimas?
– Norėjosi daryti viską kitaip, taigi teko tai tiesiai šviesiai pasakyti.
– Kiek svarbi kontrkultūrinė literatūra jums dabar, kokį matote jos poreikį atėjus naujai skaitytojų kartai?
Dabar jos kaip ir nebeliko. Kontrkultūra, manau, labai specifinis, daugiausia Amerikos, fenomenas, atsiradęs pokario epochoje, Korėjos ir Vietnamo karo kontroversijoms 6–7 dešimtmečiuose susiliejus su alternatyvių gyvensenų (bytnikų, hipių) populiarumu, rytietiškų ir ezoterinių kultūrų trauka ir išsivysčiusiai, turtingai visuomenei būdingos kultūrinės ir socialinės kritikos atsiradimu.
Buvo puikios literatūros. Dabar tai klasikinė XX a. literatūra, sulaukusi visai pakenčiamo kiekio vertimų. Lieka vis mažiau po sovietmečio likusių baltų dėmių.
– Prieš septynerius metus sakei: „Šiuo metu labiau linkstame prie negrožinės literatūros – istorinių, psichologinių knygų.“ Kur esate dabar?
– O dabar, atvirkščiai, norėtumėm grįžti labiau prie literatūros. Tačiau literatūros laukas labai sudėtingas ir nenuspėjamas. Gyvename tekstinio, vizualinio ir apskritai kultūrinio persisotinimo epochoje. Kartais atrodo, kad visi nori rašyti ir mažai kas nori skaityti. Mados keičiasi labai greitai, nes viskas pabosta ir reikia vis naujų dirgiklių. Grožinė literatūra susilieja su negrožine. Žmonės užsidaro virtualybėje, technologijų kuriamame fiktyviame pasaulyje, todėl jiems reikia autofikcijos, realų gyvenimą gyvenančių žmonių patirčių ir autentiškų išgyvenimų.
Taip pat populiarėja fantasy. Žmonės jaučia nerimą ir bando užsidaryti alternatyviuose fantasy knygų kuriamuose pasauliuose. Būtina serializacija, vienas po kito vis nauji ir nauji tęsiniai, nes nenorima sugrįžti atgal į realų pasaulį.
– Kokios dabar Lietuvoje vyraujančios knygų mados? Kokios jūsų knygos skaitomiausios (be Y. N. Harario knygų)?
– „Kopa“ – fenomenaliai populiari mokslinės fantastikos ir fantasy mišinio klasikinė serija. Liu Cixino „Trijų kūnų problemos“ serija. Filosofo Byung-Chul Hano knygos, reflektuojančios šiuolaikybės žmonių problemas ir būsenas.
– Kiek jums, kaip leidyklai, svarbūs įvairūs literatūriniai renginiai, ar jie pasiteisina? Ko pasigendate, o gal kaip tik – yra kažko perviršis?
– Renginiai labai gerai, nes tai šventė, susitikimas su skaitytojais. Ypač malonus „Paviljono“ knygų savaitgalis, kur renkasi išskirtinė ir labai reikli kultūrinė publika. Knygų mugė – galingiausias knygų forumas, kuriam visada įnirtingai ruošiamės, nes ten galima pasiekti išskirtinai daug skaitytojų.
– Anuomet mudu kalbėjomės apie Bukowskio fenomeną, o dabar vėl galime šią kalbą pratęsti, nes išleidote H. Souneso parašytą Bukowskio biografiją – kuo ši knyga išskirtinė?
– Šis autorius užima išskirtinę vietą mūsų leidyklos 20 metų istorijoje. Išleidome lietuviškai 6 jo romanus, 3 poezijos rinkinius ir 2 apsakymų knygas. Daugelį romanų perleidome po kelis kartus. Jo garsiausią ir populiariausią romaną „Paštas“ – 4 kartus! Nors jo knygos niekada nebuvo nr. 1 bestseleriai, šio autoriaus populiarumas Lietuvoje tikrai įstabus. Visa Bukowskio kūryba labai autobiografiška, todėl kamavo klausimas, ar verta leisti jo biografiją. Tačiau pasitaikė puiki proga – leidyklos 20-metis, kuriam ir dedikuojame šią knygą.
Skaitant Bukowskio biografiją apima jausmas, kad skaitai dar vieną jo romaną. Beprotiškai linksmas ir trenktas gyvenimas, girtuoklystės, nelaimingos vedybos, konfliktai ir santykių dramos. Depresyvus ir kompleksuotas, negražus, turėjęs sunkią vaikystę žmogus, iš kitos pusės, vedamas nežinia iš kur kylančios kūrybinės liepsnos, aistros gyventi ir kurti, palaipsniui virsta kultine Amerikos literatūros figūra. Jo poezija tampa stambiausiu laikmečio literatūriniu brendu, darysiančiu įtaką ne vienai poetų kartai. O proza, ypač kai pasirodo vertimai į kitas kalbas, leidžia pagaliau gauti padoresnių pajamų.
Ar padės biografija įspėti Bukowskio legendos paslaptį? Nežinau. Man atrodo, visiškas tiesumas ir brutalus atvirumas, neturėjimas iliuzijų dėl savęs, žmonių ir pasaulio kuria neatremiamo magnetizmo aurą, kurią skleidžia ne tik kūryba, bet ir pats papasakotas gyvenimas.
– Tau labiau patinka dirbti su verstinių ar gyvų lietuvių autorių knygų leidyba? Kodėl?
– Lietuviška literatūra, originalios rašomos ir naujai išleidžiamos knygos įdomiau, nes gimsta kažkas visiškai naujo, ko iki tol nebuvo. Tiesą pasakius, tai ir yra tikroji leidėjo misija. Labai norėtųsi didesnio lietuvių literatūros proveržio mūsų leidykloje. Ir pasaulyje.
– Ankstesniame mūsų pokalbyje sakei: „Mūsų literatūra yra tarsi Šiaurės Korėja – gyvena pati savyje izoliuota ir pati sau atrodo labai stipri ir galinga“, per tuos metus jūsų leidykloje išėjo ne vienas lietuvių autorės ir autoriaus kūrinys. Kokios skaitytojų ir isteblišmento reakcijos, šių knygų vertinimai (ar kaip tik ignoravimas) labiausiai įsiminė, nustebino?
– Mes gyvename vis labiau globaliame ir informacijos technologijų susaistytame pasaulyje. Išlikti izoliuotam kuo toliau, tuo labiau tampa neįmanoma. Rytų Azijos kultūra (ir literatūra), pati patyrusi didžiulę Vakarų įtaką, tampa vis labiau madinga ir pas mus, ypač Japonijos, Korėjos. Mūsų literatūra irgi labai pasikeitė. Dabar tai jau miesto literatūra, dažnai rašoma žmonių, kuriam (ar visam) laikui išvažiavusių iš Lietuvos. Nebeliko XX a. vidurio / pabaigos literatūros apie Prarastąjį Rojų, apie lietuvio skausmą atitrūkus nuo gamtos ir nuo tradicinio kaimo. Klausimas, kiek tai gali būti įdomu pasauliui?
Šiek tiek maloniai nustebino šiltas pirmosios Ievos Dumbrytės knygos priėmimas, gausybė premijų, nors knyga tikrai to verta. Aš tikiu mūsų autoriais ir manau, kad jų geriausios knygos dar priešaky.
Lietuvių literatūra darosi vis įdomesnė, vis daugiau lietuvių autorių knygų lankosi knygynų topuose, ten netgi užsibūna. Iš kitos pusės, smagu, kad mes turime nepaprastai originalių, autentiškų, su nieko nesupainiojamų prozos autorių. O, pavyzdžiui, Virginija Kulvinskaitė jau verčiama į prancūzų, vokiečių, ukrainiečių, baltarusių kalbas.
– Kokie artimiausi „Kitų knygų“ planai?
– Kiti metai, man atrodo, bus tokia pradėtų darbų tąsa. Išeis įdomių pasaulio istorijos knygų. Mes nesustojame su populiariuoju mokslu ir istorija, nors tokių knygų populiarumas mažėja. Išeis lietuvių autorių knygų. Klasikinės mokslinės fantastikos knygų. Mums vis labiau patinka leisti šiuolaikybę reflektuojančias knygas, tokias kaip „Nuovargio visuomenė“, jų irgi bus. Tokia yra ir neseniai išėjusi Harario „Nexus“.
Viena iš mūsų dabartinių leidybos krypčių – modernioji klasika, kitaip tariant, reikšmingiausia XX a. literatūra. Išeis moderniosios klasikos vertimų knygų, pvz., Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“ atnaujintas leidimas. Tik ką pasirodė legendinė Fuenteso „Aura“.
Man tai toks pasivaikščiojimas po savo paties atmintį, savotiška kultūrinės atminties archeologija. 8–9 dešimtmečiuose pasirodžiusios Cortázaro, Márquezo, Fuenteso, kaip ir Millerio, Vonneguto knygos spindėjo, tapdavo kultinės ir buvo visiška alternatyva pilkai sovietmečio realybei. Literatūra tada buvo truputį kitkas negu dabar, tai buvo be galo svarbu. Mane sujaudina, kai šios knygos pasirodo vėl. Bet tai nėra tik mechaniškas perleidimas. Kartais tai yra tikra literatūrinė rekonstrukcija, nes yra daug moderniosios klasikos literatūros, kuri, pavyzdžiui, buvo versta iš tarpinės (rusų) kalbos, kas sukuria prieštaringą situaciją. Vertimas tarsi ir yra, bet iš tikrųjų tai visiškai neatitinka dabartinio supratimo, kas yra tikras vertimas. Taigi knygos tiesiog verčiamos iš naujo.
