„Reikia rašyti tada, kai praėjęs laikas jau sutelpa į metaforą“, – sako S. Šaltenis ilgai brandintame romane „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ pasakoja apie Sausio 13-ąją. „Ar įmanoma kitaip, naujai papasakoti apie žvarbų laisvės skersvėjį? Apie idealią meilę? Jei rašytojas sumano kažką netikėta – taip“, – pastebi romaną jau perskaičiusi literatūrologė Jūratė Sprindytė.
Pasak literatūrologės, S.Šaltenis lūžio ir sumaišties metą regi ne dalyvio, bet stebėtojo akimis. Į prosenelio Antonio gimtinę grįžusi Jaelė Gvadelupė sužeidžiama ne tik kulkomis. Iš geležinių gyvatės kiaušinių išsiritę agresija, prievarta, godulys ją stulbina, bet mergina stebėtinai atspari. Į budelio – aukos priešstatas ji gali pažvelgti svetimšalės akimis. Romano veikėjų (žurnalistės ar disidento) nuomones vertinti neutraliai. Tai dar įstabiau, nes posovietinės tikrovės groteskas dažnai pranoksta Pietų Amerikos egzotiką.
Romane nauja ir tai, kad herojų jausmai ir santykiai svarbiau už viską. Dukra, motina, vyras, žmona susiję egzistenciškai, nors ir traumuoti praeities baisybių. Pasakojimas vientisas ir dinamiškas, tankiai supintas iš aksomo švelnumo ir smurto brutalumo gijų. Tokia tiksli metaforų akupunktūra pavaldi tik prozos meistrui!
Gerai suveržta intrigos spyruoklė kutena smalsumą: ar Jaelė-Elė suras iš kautynių lauko ją išnešusį Sniegynų Vyrą? Ar susitaikys su Pietų Amerikoje likusia motina? Ar grįš į Lietuvą?
Tik pabudęs iš svaigaus skaitymo užsimiršimo prisimeni, kad šiemet suėjo trisdešimt metų nuo tos nesenos istorijos dramų.
