Kol Laura džiaugiasi krintančia šviesa ir fotografuoja Genovaitę, šnekučiuojamės. Ji sako kompanijose dažniau tylinti negu kalbanti, o aš, net ir kalbindama kitus žmones, nevengiu įterpti savo patirčių. Nusijuokiame, kad esu tarsi vaikas, norintis dalintis savo pasakojimais. „Psichologai, deja, dažnai nebegali sau leisti būti vaikais“, – sako pašnekovė.
– Gyvenate prie kapinių – ar faktas, kad netoliese ilsisi mirusieji, jums turi kokios nors reikšmės? Mėgstate pasivaikščioti po kapines?
– Kapinės man graži, istoriją atspindinti vieta, kurioje nekas neskuba, ir tiek.
– Esate kilusi iš Kėdainių, bet jau daug metų gyvenate sostinėje. Kaip keitėsi santykis su Vilniumi per laikotarpį, kai čia gyvenate?
– Daug mano giminaičių gyveno Vilniuje, tad vaikystėje dažnai atvažiuodavome. Atrodė, net mano tėvai nebuvo prigiję Kėdainiuose. Savo ateitį projektavau kituose miestuose, o Vilnius atrodė be galo reikšmingas. Kai čia atsikrausčiau, jaučiausi tarytum patekusi į Niujorką ar Paryžių – atsivėrė visas pasaulis, kitokie žmonės, pilna kultūros.
Atsimenu, kaip pačią pirmą dieną atsikrausčiusi į studentų bendrabutį su grupės draugais atsidūrėme „Vilniaus džiaze“, neturėjome bilietų, tad laukėme prie Profsąjungų rūmų ir patekome vidun per pertrauką. Vilnius buvo kupinas stebuklų. Grožį prarado, kai keitė Gedimino prospekto plyteles – tuo metu ten viskas buvo išrausta, su asmeniniais santykiais taip pat blogai, nes skyriausi su ilgamečiu draugu. Viskas, kas iki tol Vilniuje su juo buvo gyva, po skyrybų atrodė kitaip. Sekė ilgas trejų metų gedėjimas, Vilnius atrodė nebe tas – nebebuvo skirtumo, kuriame mieste gyventi.
Paskui viskas vėl susitvarkė, atsigavau, pradėjau daugiau bendrauti su kultūrine inteligentija. Man labai svarbi meninė Vilniaus dalis, patinka pasivaikščioti po senamiestį nuo vieno renginio iki kito, prisėsti kavinėse, transiškai eiti, ką nors fiksuoti, fotografuoti. Senamiestis ir parkai – mano laimės vieta. Apskritai visas miestas ir vietos, kuriose teko gyventi, kupinos prisiminimų, dvasinės ir emocinės energijos. Tad Vilnius iki šio tebėra brangiausias miestas.
– Kaip keitėsi buvimo rašytoja patirtys nuo pirmosios knygos „Laukiniai prisiminimai“, išėjusios 2007 m., iki dabar?
– Labai keitėsi. Pirmoji knygutė atsirado iš vaikiško naivumo, kad, va, padovanosiu savo širdį, tai, ką tikriausia iš savęs ištraukiau. Tarsi vaikas neštų dovanėlę mamai. Nesupratau, ko gali norėti skaitytojai, leidykla atrodė tarsi šventa karvė, su visomis sąlygomis sutikau, norėjau, kad tik spausdintų. Panašiai kaip ir su išspausdintais straipsniais „Šiaurės Atėnuose“ ar „Literatūroje ir mene“ – kai tai nutikdavo, jaučiau begalinę laimę. Iš pradžių dvi knygas išleidau „Versus aureus“ leidykloje, paskui perėjau į „Vagą“ – leidėjai gražiai su manimi elgėsi, ten sulaukiau daugiausiai pagarbos ir atidumo. Išleidau „Vagoje“ dvi knygas, išėjau nenoromis – dėl to, kad supratau, jog tai maža leidykla su mažesniais pajėgumais.
Tuomet atsirado suvokimas, kad pati galiu rinktis leidyklą ir, jei pereisiu iš vienos į kitą, pirmoji leidykla manęs nepaniekins ir manimi nenusivils. Patekusi į „Alma litterą“ nustebau, kad leidykla gali nesutikti su mano pavadinimu, tuomet iš vaikiško nusiteikimo ta kova pasirodė baisi, tarsi kažkas būtų sutrynęs mano kūrybinę mintį. Dabar atrodo, jog sureagavau per stipriai – normalu tiek autoriui, tiek leidyklai turėti skirtingas vizijas ir dėl jų derėtis. Tad dabar leidėjai nebeatrodo tarsi gerieji tėvai, kaip dovaną išleisdami knygą. O aš nebesijaučiu tokia bejėgė dėl ko nors nesutikti, turiu daugiau galimybių ir pati diktuoti sąlygas.
Dėl rašymo buvo dar kitaip. Praėjau kelis etapus. Pirmasis etapas – dovanos įteikimas publikai. Paskui mokiausi kūrybinio rašymo, nes nusprendžiau, kad užteks rašyti taip, kaip rašosi. Užrašai tai, kas iš tavęs išlenda, o išlįsdavo tik nedideli gabaliukai – gražūs, emocija gyva, bet, supratau, romano taip parašyti nepavyks. Tad perskaičiau daug knygų apie kūrybinį rašymą, išbandžiau skirtingas rašymo technikas, lankiau būrelį pas Laimą Vincę. Rašyti išmokau, pavyko sukonstruoti romaną ir „Neįvykusi terapija“ buvo tarsi mano odė kūrybiniam rašymui. Šis kūrinys buvo parašytas vienu ypu, nuoširdus.
Tada prasidėjo kūrybinė krizė – tarsi žinojau, kaip rašyti, bet baigėsi gazas. Su tuo romanu gavau daugiau kritikos, kiti pradėjo žiūrėti į mane kaip į rimtesnę kūrėją. Kai tik išlenda geltonsnapis vaikelis, visi jį glosto ir giria, o kai daugiau parašai, turbūt suveikia tam tikra konkurencija. Visgi ne visą tada išsakytą man kritiką vertinčiau kaip objektyvią.
– Gal turėjo įtakos, kad atėjote ne iš tos gildijos?
– Labai pasijuto, ypač kad savo gildijoje gerai laikausi. Gal tai irgi turėjo įtakos? Gal kalta kritika, gal išsisėmiau, nes viskas, ką iki tol rašiau, buvo nuoširdu, o kiek to nuoširdumo iš savęs išspausi? Visgi rašyti norėjosi, nes aparatas jau buvo užvestas. Pradėjau rašyti apie savo klientus, tai irgi nuoširdu, bet rašiau tą knygą girgždėdama. Dar spausdinau tuos tekstus žurnale „Aš ir psichologija“, ten mano straipsniukai taip pat buvo kritiškai po kaulelį narstomi. Gal ir objektyviai, bet kai kritikuojama taip pedantiškai, gali užmušti kūrėją.
Taip narstyti leidyklos neturėjo nei laiko, nei pajėgumų. Tad nors klientai ir terapija buvo brangūs, pats rašymas – nemalonus. Panašiai išėjo ir su knyga „Laimės svarstyklės“, kuri atsirado iš radijo laidų. Sunkiai ir ilgai rašiau. Po prievartinio rašymo nusispjoviau ir nutariau nebevargti, nes turiu ką veikti gyvenime. Ir kažkuriuo momentu, kai užėjo tamsesnis periodas, pradėjau rašymo meditaciją, kai atsisėdi ir viską išlieji.
– Kiek laiko tam skirdavote?
– Rašydavau kasdien po pusvalandį, kad gamintųsi nieko nereiškiantys lapai. Juk atlikau tik meditaciją, rašiau savo malonumui, lyg išsilietum žmogui, kuris nori tave išgirsti. Šeštadienį prisėsdavau ir sutvarkydavau tas rašliavas, kad iš to išeitų bent kažkoks, nors ir nedidelis, tekstas. Per pusmetį prikaupiau užtektinai tekstų, tad paskui jau ėmiau dėlioti struktūrą, ieškoti, kurios pasakojimo kryptys juda, o kurios – ne, ką išryškinti, o ką išbraukti. Kitą pusmetį rašiau taip, kad vyktų veiksmas.
– Kodėl jūsų knygose dažniausiai veikia personažės?
– Man atrodo, moteriai įsijausti į vyrą reikia didesnio meistriškumo. Visada rašyk tai, ką išmanai geriausiai ir stipriausiai jauti, – taip išmokau iš fotografų. Kadaise metus pas Gintautą Trimaką lankiau fotobūrelį, ten gaudavome teminių namų darbų: portretai, peizažai ir t. t. Pastebėjau, kad žmonės geriausiai fotografuoja tai, kas stovėte stovi jų galvoje ir aplinkoje, jei, pavyzdžiui, nuotaika bloga ir visą savaitę vien šiukšliadėžes fotografavai – tai ir bus pats geriausias menas. Ką geriausiai išmanai, tai ir giedi.
– Jums svarbu draugystė su kitais rašytojais?
– Svarbu ir norėčiau turėti draugų rašytojų daugiau. Su Sara Poisson esame artimos pažįstamos, turiu draugų iš kitų meno sričių, ypač vaizduojamojo meno.
– Ar galite mėgautis menu to žmogaus, kurio vertybės jums visiškai svetimos, asmenybė susikompromitavusi?
– Nesu tokia stipri. Stengiuosi, jeigu patinka kūryba, mažiau apie jį, kaip apie žmogų, sužinoti. Galiu priimti jį, kaip žmogų, ir nepasmerkti, bet kūryba tampa nebeskani.
– Jaučiuosi dviprasmiškai, kai, pavyzdžiui, vieną dieną stoviu eilėje prie autografo pas Janą Fabre’ą, o kitą dieną paaiškėja, kad jis priekabiautojas ir sadistas.
– Mūsų galimybės pasižiūrėti atsietai yra ribotos. Suprantu, jeigu toks žmogus teikia kitą paslaugą, pavyzdžiui, lankytis pas keisto charakterio psichologą man būtų lengviau negu skaityti tokio rašytojo knygą. Bus gaila, jei psichologas neišsisprendęs savo problemų, bet jeigu gerai mane supras, terapijai tai neturės didelės reikšmės. O menininku turi patikėti.
– Viename interviu esate sakiusi, kad menininkai turi pagundą nieko savyje nekeisti ir iš savo skausmų spausti meną. Ką pasakytumėte menininkui, kuris puikiai išnaudoja savo traumas mene ir nesupranta, kam jas gydyti, jei iš jų galima „daryti meną“?
– Čia menininkų baimė: jeigu išsigydys, nebeliks traumų ir nieko nebesukurs. Taip nutiktų, nebent jei įvyktų prasta psichoterapija ir, tarkime, žmogus, sergantis alkoholizmu, nueitų į religinę sektą ir taptų visas šventas, savo vidinio juodulio neišsprendęs, save pamiršęs asmuo. Jeigu psichoterapija taip veiktų, menininkui reikėtų jos saugotis. Bet ji veikia kitaip ir tik sutvirtina mūsų stipriąją, logišką dalį. Neatsisieju nuo traumų, bet nesureikšminu jų ir nesivadovauju jomis gyvenime. Panašiai kaip, tarkime, ir seksualiniame gyvenime, kai žmonės turi tam tikrų fetišų, o jeigu perkeltų savo norus dominuoti, būti mušami ar pan. į gyvenimą, santykiai taptų destruktyvūs. Traumas reikėtų palikti menui, o gyvenime vadovautis šviesesne dalimi. Daugelis menininkų nėra patyrę geros psichoterapijos, o tie, kurie patyrė, tik džiaugiasi, kad padidėjo jų produktyvumas.
– Ar sekate grožinės literatūros naujienas? Kaip atrodo jūsų skaitymo procesas?
– Prieš trejus metus supratau, kad esu taip užsikrovusi darbais – perku knygas, bet nebeturiu kada jų skaityti, nes būnu pavargusi ir beskaitydama užmiegu. Nusprendžiau įkurti knygų klubą, subūrėme intelektualią kompaniją ir kartą per mėnesį perskaitome vieną knygą. Klube knygas dažniausiai renku aš.
– Kokiu principu renkatės knygas?
– Klausiu protingų žmonių rekomendacijų, užsirašau pamačiusi rekomendacijas kultūrinėje spaudoje ar feisbuke. Kai knygų tiek daug, nepasinaudojęs profesionaliomis rekomendacijomis tiesiog paskęsi. Turiu silpnybę dviem dalykams knygose – noriu, kad tekstas skambėtų ir būtų poetiškas, taip pat mėgstu moterišką ir psichologiškai gilią literatūrą.
– Ar prisimenate pirmą savo susidūrimą su rašytoju?
– Atsimenu į mūsų mokyklą atvažiavusią Vidmantę Jasukaitytę, ji mane dar kažkuo apdovanojo. Buvo neprieinama ir ant postamento, bet atrodė, jog rašytojai ir turi būti neprieinami. Justinas Marcinkevičius buvo mano pusbrolio uošvis, nors malonus ir draugiškas, bet taip pat tarsi stovėjo ant postamento. Ai, atsiminiau! Pirmą kartą susidūriau su Romualdu Granausku, buvau gal 12-os. Jis buvo geras mano tetos draugas, kartu atvažiavo į šeimos balių. Tada įsiminiau jį kaip gyvą rašytoją, atrodė simpatiškas, jautrus, ir visai nesvarbu, kad gal kažkuriuo metu buvo išgėręs. Atsimenu, giminės mane pravardžiavo zubryla, esą tik mokausi ir mokausi, o Granauskas tada asmeniškai pasakė: „Tai labai gerai, kad gerai mokaisi. Taip ir daryk.“ Jis pamatė mane ir mano jautrumą, drovumą, kaip nejaukiai jaučiausi tarp manęs nepastebinčių suaugėlių. Supratau, jog rašytojai, pasirodo, jautrūs ir gali matyti kitą žmogų.
– Kaip giminaičiai reaguoja į tai, kad esate rašytoja, ar ieško jūsų knygose savo atitikmenų?
– Būtinai ieško ir yra labai užsiėmę tuo ieškojimu. Kaip rašytoja šeimoje nesu įvertinta ir netgi šiek tiek keliu jiems grėsmę, nes gal imsiu ir aprašysiu.
– Ar grįžtate prie savo senų knygų?
– Vis skaitydavau „Laukinius prisiminimus“ – man atrodė, kad tai pats giliausias mano vidus, prie kurio kasdienybėje pati negaliu taip paprastai prieiti. Atsimenu su šia knyga susijusias ypatingas būsenas. „Neįvykusi terapija“ – daug mano surūšiuotų dienoraščių, tad irgi įdomu. Dažnai paskaitau savo romanus, kai reikia dalyvauti jų pristatymuose. Jaučiuosi lyg įkvėpusi gaivaus oro, nes ten rašau daug nuoširdžiau, nei esu kasdienybėje. Išeina lyg meno terapija. Na, o psichologinių savo knygų – nelabai, įdomiau skaityti ir išsiaiškinti ką nors naujo, o ne tai, ką jau supratau.
– Kokį poveikį jums turėjo karantinas?
– Turėjo blogą poveikį, nes mus, psichologus, užvertė visais įmanomais darbais ir pinigais. (Juokiasi.) Tai buvo svarbus laikas savirealizacijai. Pačioje karantino pradžioje visi klientai sulindo į skaipą ir viskas atrodė labai niūru, tada baigiau rašyti paskutinį romaną. Taip pat sukūriau internetines dirbtuves, kur žmonėms sudėjau visas praktinės psichologijos technikas, kurias geriausiai žinau, dirbtuvės sėkmingai gyvuoja ir dabar. Pati, kai buvau jaunesnė ir mažiau žinojau, būčiau norėjusi sudalyvauti tokiose dirbtuvėse. Psichologijos atžvilgiu karantinas mane išgręžė, tad jau norisi meno.
– Kuo skiriasi bendravimas su žmogumi gyvai ir per kamerą?
– Porą mėnesių jaučiau tam alergiją, o dabar visiškai pripratau. Jeigu visi klientai sulįstų į skaipą, būtų blogai, bet kai vos pusė – nejaučiu skirtumo. Kitaip yra asmeninių draugysčių atveju, kai turi pajusti kito žmogaus kūno kalbą. Žinau, kad šeimos, kurių tarpusavio santykiai tragiški, džiaugėsi tokiu bendravimu, nes bet kada galėjo išjungti garsą ir sėdėti prieš ekraną nieko negirdėdami (juokiasi).
– Dar nepasikalbėjome apie buitį.
– Buitis man labai neįdomi ir veikia slegiančiai. Tėvų namuose turėjau dirbti daug buities darbų. Todėl dabar buities mano gyvenime beveik nebeliko. Valgyti visada perku jau pagamintą maistą – užsisakinėju iš firmų ar perku dienos pietus. Turiu valytoją, kuri ateina aptvarkyti mano buto kartą per mėnesį. Tiek užmokėti galiu, o dažniau ir nereikia, nes neprišiukšlinu. Turiu labai mažai daiktų, kasmet išmetu viską, ką tik galima išmesti. Jeigu nusiperku naujus batus, būtinai išmetu senuosius. Man buitis egzistuoja tik estetine prasme, pavyzdžiui, mėgstu iš kelionių parsivežti paveikslėlių, jie nebūtinai labai kokybiški, bet man mieli. Taip pat ir suvenyrai, nuo kurių valytoja nušluosto dulkes. Man patinka turėti daug suknelių, bet viso kito mažai.
– Patinka grybauti, rinkti uogas?
– Ne, patinka šlaistytis po mišką, čia pat pavalgyti uogų ir nieko neparsinešti namo.
– Jums svarbiau miestas ar gamta?
– Turbūt svarbiau miestas, būtent kultūrinis, senamiestinis. Mano biuras Užupyje, Malūnų gatvėje – per darbus užsisėdžiu, o išėjusi tuojau sutinku krūvą žmogelių, man patinka, kad jie vaikšto netoliese, nesijaučiu vieniša. Bet gamtos taip pat reikia, todėl ir pasirinkau Antakalnį – aplink dideli, laukiniai miškai. Mėgstu dviračių ir kalnų žygius. Šią vasarą visą mėnesį praleidau palapinėje ir nuvažiavau 1500 km dviračiu! Gamta veikia raminančiai, taip pat turi ir dvasinę prasmę, o dvasingumas man svarbu, gamtoje jaučiu didesnę, ne žmonių sukurtą realybę ir suvokiu, kad esu tik dalelė viso to. Senamiestyje tokios kosmoso didybės nepatirsi.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba."
