„Dešimt metų, pragyventų daugiabučiuose, subrandino tikrai nemažą jiems būdingų nutikimų bagažą“, – interviu 15min teigia Gerda Jord.
– „Daugiabutis“ pristatomas kaip knyga, įkvėpta dešimties metų patirties nuomojantis butus skirtinguose sostinės daugiabučiuose. Kaip nusprendėte, jog iš šios patirties gali gimti grafinis romanas?
– Galutinai apsisprendžiau kurti šį grafinį romaną gyvendama paskutiniame daugiabutyje Žirmūnuose. Atvykome gyventi į naujai išsinuomotą butą pirmame aukšte tiesiai iš kelionės, buvo naktis. Aš atvėriau langus miegamajame, norėjau įleisti šviežio oro. Bet užuodžiau cigarečių dūmus. Išėjus į balkoną supratau, kad po juo kažkas įsikūręs rūko. „Gal galit čia nerūkyti?“ – paprašiau. „Kad jūs vis tiek nemiegat“, – atsakė iš po balkono. „Bet man dūmai į kambarį eina.“ Tyla. Nieko neatsakė, o dūmai ir toliau kilo. „Kodėl jūs čia rūkot?“ – vėl paklausiau. „Nesimiega“, – atsakė.
Dažnai keičiant nuomos vietas, vis tekdavo susidurti su karikatūriškais nekilnojamojo turto brokeriais, apgailėtinus kambarius pristatančiais kaip rūmų menes. Ši patirtis inspiravo vaizduotę ir, matyt, kaupėsi kažkokiame idėjų sandėlyje.
Taip sutapo, kad „Daugiabučio“ branduolį kūriau tais metais, kuomet iš tiesų fiziškai išsikėliau iš Vilniaus į mažytį gražų miestelį Merkinę ir iš čia galėjau dar kitaip pažvelgti į miesto nekilnojamojo turto rinką bei daugiabučių perspektyvą. Taip pat labai daug svarstymų apie vietos dvasią, didmiesčio ir miestelio skirtumus įžiebė civilizacijų ir miesto tyrinėtojo Lewiso Mumfordo veikalai. Paskutiniais savo gyvenimo metais šis mokslininkas didmiesčius vertino negatyviai, kaip užprogramuotas žlugimui civilizacijas. Vis dar keliu sau daug klausimų dėl gyvenamosios vietos pasirinkimo, ieškau atsakymo, ar mes prisitaikome prie vietos, ar vietą pasirenkame, pritaikome prie savęs.
Visos šios išgyventos ir išmąstytos patirtys drauge sudėjus tiesiog „prisiprašė“ naujo kūrinio – „Daugiabučio“.
– Ar atpažįstamumo jausmas skaitant „Daugiabutį“ buvo vienas iš jūsų sau keltų tikslų?
– Šaržuotas, hiperbolizuotas ir kitaip apdorotas realizmas yra vienas iš mano kūrybai būdingų bruožų, todėl dažniausiai ir komiksai, kartu ir „Daugiabutis“, neišvengia to realizmui būdingo atpažįstamumo.
– Nemažą savo gyvenimo dalį praleidote blokiniuose daugiabučiuose. Ar nebuvo sunku atsispirti nostalgijai, išvengti daugiabučių romantizavimo? Ar apskritai susidūrėte su šiais jausmais, kuriant grafinį romaną?
– Natūralu jausti nostalgiją vienai konkrečiai vietai, kurioje įsirėžia daug prisiminimų. Ypač jeigu tai yra prarastieji vaikystės namai. Apie tai kalba puiki Nijolės Miliauskaitės poezijos rinktinė „Namai, kuriuose negyvensim“. Apie tai iš dalies yra ir mano „Gertrūda“, kur pagrindinė veikėja kapstosi prisiminimuose, sužadintuose vieno prarasto vaikystės namo relikto. Bet daugiabučiai, kad ir kiek juose pragyveni, kaip tik pasižymi priešingu efektu – tai tarsi virtuali sistema, kaskart kita, bet panaši į pastarąją - lyg prisijungus prie savo socialinio profilio vis iš kito kompiuterio. „Daugiabutyje“ aš iš dalies bandau neįkyriai išryškinti tai, kas vienija tas panašias vietas, o ne žadinti nostalgiją.
– Dalis jūsų sukurtų personažų yra labai prisirišę prie daugiabučio. Žinoma, kiekvienas yra prisirišęs prie savo namų, tačiau ar manote, kad daugiabučio – kaip miesto simbolio su sava mitologija – trauka gali būti paaiškinama ir kitaip?
– Senbuvių kartai tai yra namai nuo vaikystės, jaunystės, čia praėjo daug ryškiaspalvio gyvenimo. Šie namai nėra idealūs, anaiptol, tai jau avarinės būklės griūvantis pastatas, tačiau atsiradus išlikimo sąlygai, įsivaizduojant pastato nugriovimą, senbuvių sąmonėje namai idealizuojami. Gastonas Bachelard'as „Erdvės poetikoje“ vaizduotėje (sapnuose, prisiminimuose) atkuriamus (dažnai – jau prarastus) namus apibūdina kaip tobulai it motinos įsčios atitinkančius visus poreikius, apsaugančius nuo viso pasaulio chaoso. Panašiai namus idealizuoja ir daugiabučio senbuviai, sužinoję apie jo planuojamą nugriovimą. Kitiems gyventojams – tai tiesiog geografiškai patogioje vietoje, arčiau centro esantis būstas.
Apskritai, miestuose stūkstantys blokinių daugiabučių kvartalai man sukelia keistą uždarumo įspūdį: jie tarsi savipakankama ekosistema, beveik nepriklausanti likusiai miesto kraujotakai. Čia yra visi paslaugų tinklai, tik, dažniausiai, nėra kultūros, nes gan jaunos šių kvartalų atsiradimo šaknys šiais laikais yra siejamos su priverstine santvarka. O tai nėra tas pagrindas, nuo kurio atsispyrus norėtųsi formuoti kultūrą ar mitologiją.
– Kodėl miestas, kuriame stovi daugiabutis, lieka neįvardintas?
– Paprasčiausiai dėl to, kad tai nebuvo svarbu, o tokių daugiabučių pilna visuose miestuose.
– Daugiabutis grafiniame romane yra ne tik veiksmo vieta, čia į jį žvelgiama iš skirtingų perspektyvų: architektūros, socialinės ir politinės istorijos. Kodėl tai buvo svarbu?
– Nežinau, ar svarbu, bet man buvo įdomūs ir asmeniškai aktualūs tie keli pasirinkti žvilgsnio kampai. Pavyzdžiui, prieš keletą metų buvau beperkanti būstą sename daugiabutyje, bet tuomet ėmiau gilintis kokia, pavyzdžiui, tokių pastatų eksploatacijos trukmė. Pasirodo, dauguma daugiabučių statyti, tikintis juos eksploatuoti apie 50 metų. Mūsiškiai ir nerenovuoti stovi kur kas ilgiau. Pasidarė įdomu, kiek dar laiko stovės? Prieš porą metų Rusijoje parlamentas priėmė sprendimą griauti senus blogos būklės daugiabučius Maskvoje. Įdomu, ar taip galėtų nutikti ir mūsų miestuose? Teko mąstyti ir apie daugiabučių praeitį, ir būsimą, galimą ateitį.
– „Daugiabutyje“ visiems puikiai pažįstamos gyvenimiškos situacijos pinamos su kriminalinio ar net siurrealistinio prieskonio turinčiomis siužetinėmis linijomis. Kaip ieškojote balanso tarp skirtingų siužetinių plotmių ir žanrų?
– Prisimenu, gyvenant viename iš Vilniaus daugiabučių, kasdien priešpiet per langą matydavau, kaip iš namo išeidavo pagyvenęs, sunkios sveikatos būklės, į visas puses svirdinėjantis vyras. Nors prastos koordinacijos, bet jis mikliai ir tiksliai, lyg „Regitros“ egzamino metu, stovėjimo aikštelėje perstatydavo du labai senus automobilius, tiesiog metalo laužus, iš vienos vietos į kitą. Vakarop iš darbų grįžę kaimynai negalėdavo jo apkaltinti, kad kieme riogso, užima vietą nenaudojamas transportas, ir patys parkuodavosi ant žolytės po medžiais ar kitur, kur rasdavo vietos…
Tai paprastas, realus, ritmiškai besikartojantis nutikimas, bet man jis sužadindavo vaizduotę, ir jeigu būtų atsidūręs „Daugiabutyje“, žinau, toks ir būtų – šiek tiek siurrealus, keliantis įtarumą ir užuojautą, kažkam juokingas.
– Teigiate, jog „Daugiabutis“ išsiskiria jūsų kūrybos kontekste, mat čia daugiau pasakojama vaizdu. Ar tai padiktavo pati istorija, ar jaučiate, jog keičiasi jūsų braižas?
– „Daugiabutyje“ vizualiai išreikštos žinutės pareikalavo daugiausiai darbo laiko, nors joms perskaityti galbūt reikės vos kelių sekundžių. Mane ir anksčiau žavėjo grafiniai pasakojimai su iškalbingesnėmis vaizdų sekomis, bet nesiryždavau pati skirti jų kūrimui tiek darbo. Šį kartą neatsilaikiau.
Tiesa, prieš keletą metų studijuojant Dailės akademijoje mane paveikė ir 1972 m. Johno Bergerio teorijos, iškeltos televizijos laidose „Ways of Seeing“, siūlančios į vaizdą pradėti žvelgti kaip į verbalinei kalbai lygiavertį komunikacijos įrankį. Šiais metais pagaliau pasirodė ir apie tai kalbanti lietuviškai išversta Johno Bergerio knyga „Kaip menas moko matyti“.
– Kiek laiko užtruko „Daugiabučio“ kūrimas?
– Prieš ketverius metus gyvenant Šiaurės miestelyje per langą pamačiau savo būsimo knygos viršelio variantą su greitosios medikais kieme ir namų languose šmėžuojančiomis stebėtojų figūromis, iš kurių viena buvau ir aš. Tada nusipiešiau eskizą. Paskui prasidėjo personažų kūrimas, scenarijaus rašymas, daugybės eskizų perpiešimas, darbas su tušu, kompiuteriu, priėjau prie leidybos. Ir pačiai keista, kad, pasirodo, knygos kūrimo procesas gali būti toks pavyzdingai nuoseklus – pirmiausia sukuriant viršelį, o baigiant su furgonu atvykus į spaustuvę atsiimti 400 kilogramų spaudos.
– „Gertrūdą“ leidote pasitelkdama „Kickstarter“ platformą. Kokios buvo „Daugiabučio“ leidimo aplinkybės?
– Nors „Knygstarterio“ ir „Gertrūdos“ leidybos pradžia buvo gera, bet kad labai jau prastai viskas baigėsi! Turbūt daug kas girdėjo, skaitė apie „Obuolio“ reikalus: neatsiskaitė su vertėjais, redaktoriais, darbuotojais, autoriais – manimi taip pat. Yra iškelta bankroto byla, direktorius viešai nepagarbiai kalbėjo apie honorarų ar bent kažkokios komunikacijos reikalaujančius autorius ir t.t.
Kadangi leidžiant ankstesnes knygas man tekdavo vis labiau prisidėti prie įvairių leidybos etapų, o dar ir nusvilau su pastarąja leidykla, kilo noras pačiai perimti „Daugiabučio“ leidybą ir platinimą į savo rankas. Kol kas nesigailiu, buvo labai įdomu.
