Rezidencijos metu parašyti kūriniai išleisti knygoje „Ignalinos pasakos“, kurioje publikuojama dešimt autorinių pasakų apie Atgimimo ir Smėlio gatves, Ilgio bei Šiekščio ežerus, Vilkakalnį, Palūšę ir Lūšius, Gavį ir Gavaitį, kitus įdomius objektus bei vietoves.
Rezidencijos ir knygos sumanytojai – „Meno bangų“ vadovai Gintarė Adomaitytė ir Marius Kraptavičius.
Rašytoja Gintarė Adomaitytė pasakoja, kad ši knyga atveria pasakos žanro ir Ignalinos gelmes, ir džiaugiasi, kad iki metų pabaigos „Ignalinos pasakos“ bus išleistos garsiniu pavidalu ir Brailio raštu.
– Knygos prasideda ne nuo viršelio ir ne nuo pirmųjų puslapių. Kokia buvo „Ignalinos pasakų“ pradžia?
– Kad aš žinočiau tą pradžią... Matyt, buvau pasiilgusi kolegų, rašančių vaikams ir paaugliams, – štai kodėl pakviečiau juos į VšĮ „Meno bangos“ rengiamą rezidenciją Ignalinoje. Matyt, ilgėjausi ir pasakų – senokai jų nerašiau, man pačiai reikėjo impulso.
„Kalta“ Ignalinos žemė – ji tikrai pasakiška, dosni kiekvienai kuriančiai asmenybei.
Matyt, „kalta“ Ignalinos žemė – ji tikrai pasakiška, dosni kiekvienai kuriančiai asmenybei. Knygos pradžia galima laikyti 2021 metų rugsėjį, kai mes, rašytojos ir rašytojai, susitikome Ignalinos rytiniame pakraštyje, „Saulėtekio“ sodyboje, kai traukėme burtus: kas apie ką rašys savo pasakas.
– Kuo Jums ypatingas šis žanras – pasaka?
– Šiuo klausimu lengvai atsikratyčiau, cituodama Henriką Radauską: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ Ir meluočiau. Ne visomis pasakomis tikiu, o pasauliu retsykiais dar ir kaip patikiu.
Man šis žanras ypatingas tuo, kad primena mamos balsą, jos sektą pasaką apie Mėlyną rožę. Spėju, kad tai – vokiečių romantikų interpretacija, jautriai persakyta mamos.
– Pasaką įprastai suprantame kaip liaudies kūrybos vaisių, iš vaikystės geriausiai mename stebuklines pasakas. Kokį pasakos vaizdą atskleidžia „Ignalinos pasakos“?
– Tiesą sakant, pasaką suprantu kitaip. Mano prosenelis knygnešys, aušrininkas Augustinas Baranauskas (1861–1923) manė, kad liaudies pasakas būtina užrašyti ir išsaugoti, bet savo trims dukroms tų senųjų pasakų nesekė, nuo jų saugojo – juk žiaurios, baisios.
Man šis žanras ypatingas tuo, kad primena mamos balsą, jos sektą pasaką apie Mėlyną rožę.
Prosenelis – XIX amžiuje gimęs ir brendęs žmogus, o jo požiūris atitinka XXI amžiaus jautrių tėvų ir mamų nuostatas. Taigi ir „Ignalinos pasakos“ nėra taip jau arti liaudies kūrybos, nors jos nevengė, neatstūmė. „Ignalinos pasakos“ – rašytojų įspūdžiai, patirti Ignalinos krašte.
– Ko literatūroje ieškančiam skaitytojui skirta ši knyga? Ar knyga – tik vaikams?
– Ši knyga yra ir vaikams. Mūsų pasakos jau dabar sekamos Ignalinos viešojoje bibliotekoje, populiariausia autorė – Ona Jautakė. Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos mokytoja Andželika Vitkūnienė pamėgo Ilonos Ežerinytės pasaką, jos mokinė Neda Novičenko, šį tekstą skaitydama, tapo svarbių konkursų laureate. Ignalinos dailininkės Nijolės Trinkūnienės ugdytiniai rezidencijoje sukurtų pasakų eskizus piešė, rudenį kursime parodą.
Suaugę skaitytojai mūsų pasakose ras žinomų rašytojų stiliaus, požiūrio įdomybių, gal net keistumų, įsitikins, kad mokame kurti istoriją. Arba paprasčiau – patirs skaitymo malonumą.
– Ar skaitytojui, negyvenančiam, o gal ir niekad nesilankiusiam Ignalinoje, knyga bus įdomi?
– Žmonėms, niekada nesilankiusiems Ignalinoje, noras ją aplankyti tik stiprės. Svarbu minėti, kad mūsų knyga telpa į kuprinę, yra mažasvorė, bet gelminga. Ją sklaidydami, naujieji atvykėliai galės keliauti paežerių takais – nuo Šiekščio iki Lūšio. Tai ne toks jau ilgas, nesudėtingas, bet įdomus kelias.
Mūsų knyga telpa į kuprinę, yra mažasvorė, bet gelminga.
– Pabūkite gide po „Ignalinos pasakas“: ką rasime, keliaudami iš puslapio į puslapį, iš pasakos į pasaką?
– Virgis Šidlauskas ilgokai klajojo Šiekščio ežero krantais, kol pagaliau sutiko velniukus. Darius Rekis neprivalėjo eiti toli – bilduką rado „Saulėtekio“ sodyboje. Gili, prasminga yra Dainos Opolskaitės pasakiška novelė apie Vilkakalnį ir žmogaus susiliejimą su gamta, virsmą vilku. Ona Jautakė atskleidė Palūšės ir lūšies savastį.
Daiva Molytė-Lukauskienė įsiklausė į projekto savanorės Laimos Banienės pasakojimus: taip gimė pasaka apie Meironis. Kitą pasaką – apie paukščių gyvenimą – Daiva sumanė truputėlį anksčiau, nei aplankė Ignalinos rajone esantį Paukščių kaimą. Ten jos sumanymas tik stiprėjo. Svarbu minėti, kad būtent Daiva ir įvaizdino mūsų visų pasakas – ji vienintelė rezidencijos dailininkė.
Ilona Ežerinytė kitaip nei daugelis keleivių pamatė ir traukinių stotį, ir geležinkelius, ir šalia jų gyvenančius žmones.
Tu, Rasa, atspėjai ignalinskų žmonių tarmės ypatumus, jų tykų, uždarą, net slaptą gyvenimo būdą.
Dalį pasakų įskaitys patys autoriai, kitas – šios bibliotekos darbuotoja, patyrusi skaitovė Janina Vileikienė.
Man teko du ežerai, besibarantys ir besitaikantys broliai – Gavys bei Gavaitis. O dar – pamilta Smėlio gatvė, kuria dažnai žingsniuoju, Ilgio ežeras, jo laumė Smiltė.
– Labai svarbi šios knygos gyvenimo akimirka – ji bus prieinama ir regos sunkumų turintiems žmonėms.
– Aš džiūgauju, aš didžiuojuosi, kad į „Meno bangų“ projektą „Pasakos: savaip ir kitaip“ įsitraukė Lietuvos aklųjų biblioteka. Jos dėka knyga įgys garsinį pavidalą. Dalį pasakų įskaitys patys autoriai, kitas – šios bibliotekos darbuotoja, patyrusi skaitovė Janina Vileikienė.
O dar: bus ir Brailio knygos, tokios knygos, su kuriomis augau, gyvenau. Brailiu skaitė, rašė mano neregys tėvas Antanas Adomaitis, jo mokiniai, jo bendruomenė. Nemoku net apsakyti, kaip visa tai man svarbu.
Su Lietuvos aklųjų biblioteka esu įgyvendinusi ir daugiau projektų. Stulbino kai kurių ekspertų, vertinusių „Meno bangų“ paraiškas, nuomonės: neva aš naudojuosi neįgaliaisiais, neva tik renku papildomus balus, idant projektą laimėčiau. Aš? Gimusi ir augusi su neregiais?
– Kaip Jūs regite: ar šiandienos žmogui, galinčiam rinktis iš gausybės knygų, iš galybės žanrų, pasaka yra reikalinga ir svarbi?
– Nustebau sužinojusi, kad yra kuo rimčiausių finansininkų, kolekcionuojančių šiais laikais išleistų pasakų knygas. Kartais tampu tų kolekcininkų draugų konsultante, man jų prašymai svarbūs, reikšmingi. Kuo realiausio pasaulio atstovai teiraujasi: gal kas nauja pasirodė, kuo galima praturtinti bičiulio kolekciją, ką dovanoti?
Nustebau sužinojusi, kad yra kuo rimčiausių finansininkų, kolekcionuojančių šiais laikais išleistų pasakų knygas.
Kita vertus, gal visai suprantama, kad nuo skaičių veržiamasi į kitokį pasaulį. Šiandienos žmogus turi begalę pasirinkimų. Neabejoju, kad toje begalybėje pasakoms skirta vieta tebėra, ji išliks. Utopijas keičia distopijos, mokslinę fantastiką – maginė, kitaip tariant, fantasy. Mainosi ir literatūrinių pasakų drabužiai. Bet pasakų širdis plaka vis tuo pačiu ritmu: gyventi galima įdomiau.
