Franko Herberto „Kopos“, ką tik nauju Anitos Kapočiūtės vertimu išleistos leidyklos „Kitos knygos“, kelias irgi nebuvo rožėm klotas. 1963–1964 metais pirmoji knygos dalis, tuo metu pavadinta „Kopos pasauliu“ (Dune World), buvo išspausdinta žurnalo „Analog Science Fiction and Fact“ puslapiuose. Kitais metais tame pačiame leidinyje dalimis publikuotas ir tęsinys – „Kopos pranašas“ (The Prophet of Dune). Paskui autorius, abi dalis sujungęs, gerokai papildęs ir paredagavęs, nusprendė išleisti vientisą kūrinį – „Kopą“. Ir... jo atsisakė daugiau nei 20 leidyklų. Galiausiai atsirado surizikuoti nusprendęs leidėjas. Ir rizika buvo dviguba, mat „Chilton Books“ iki tol leido tik automobilių remonto vadovus.
Pirmasis „Kopos“ tiražas buvo juokingai mažas ir iš pradžių skaitytojų pirktas vangiai, tačiau knyga neliko nepastebėta. 1966 metais romanas pelnė dvi prestižiškiausias literatūros premijas fantastikos srityje – Hugo ir ką tik įsteigtą „Nebulą“. Gali pasirodyti keista, jog knyga, kuria anuomet nepatikėjo tiek daug leidėjų, pelnė šitokį pripažinimą. Tam yra paaiškinimas.
Ano meto fantastikos fone F. Herberto „Kopa“ buvo smarkiai kitokia. Knygynų lentynose margavo daugybė leidinių, vienaip ar kitaip eksploatavusių dvi tada bene populiariausias temas – Marsą ir robotus. Todėl nereikėtų stebėtis, kad žanro gerbėjai troško gaivaus, šviežio oro gūsio. Į Hugo premijos laimėtojus 7-ojo dešimtmečio pradžioje jau buvo prasibrovę tikrai netipiški kūriniai, pavyzdžiui, Roberto A. Heinleino „Svetimas svetimoje šalyje“ (Stranger in a Strange Land) ar Philipo K. Dicko „Žmogus aukštoje pilyje“ (The Man in the High Castle). O „Kopai“ premiją teko dalintis su Rogerio Zelazny romanu „Tas nemirtingasis“ (This Immortal), kurio irgi niekaip nepavadinsi tipiniu.
Romanas šiandien pelnytai vadinamas vienu reikšmingiausių mokslinės fantastikos kūrinių, o jo autorius – žanro klasiku.
Sakoma, laikas viską patikrina ir sudėlioja į lentynėles. F. Herberto „Kopai“ tose lentynėlėse atiteko garbinga vieta. Romanas šiandien pelnytai vadinamas vienu reikšmingiausių mokslinės fantastikos kūrinių, o jo autorius – žanro klasiku. Visame pasaulyje parduota beveik 20 milijonų „Kopos“ egzempliorių.
Viename interviu F. Herbertas teigė, kad nuo mažumės norėjo tapti rašytoju. Baigęs mokyklą įsidarbino laikraščio redakcijoje. Publikavo kelis apsakymus, o 1956 metais šviesą išvydo pirmas romanas – „Drakonas jūroje“ (The Dragon in the Sea), bet nesulaukė komercinės sėkmės. F. Herbertas ir toliau pragyvenimui užsidirbo bendradarbiaudamas su įvairiais laikraščiais ir žurnalais. Ir štai 1959 metais jis gavo lemtingą užsakymą – parašyti straipsnį apie slenkančias kopas netoli Florenso miestelio Oregono valstijoje ir apie miškininkų bandymus želdiniais smėlio judėjimą sutramdyti. F. Herbertas pradėjo rinkti medžiagą. Iš pradžių susidomėjo kopomis, paskui – dykumomis, dar vėliau – dykumose įsikūrusių tautų gyvenimo būdu, papročiais ir religija. Straipsnis „Jie sustabdė judantį smėlį“ taip ir nebuvo paskelbtas. Tačiau autoriaus atliktas tyrimas tapo pagrindu, ant kurio iškilo „Kopos“ pasaulis.
F. Herberto „Kopa“ – tarsi svogūnas, kurį lupdamas po vienu sluoksniu randi kitą, po šiuo – dar vieną ir dar... Iš pirmo žvilgsnio šis romanas – tikra kosminė opera su visais privalomais atributais. Turime imperatorių, princesių, hercogų, grafų. Stebime neišvengiamas intrigas. Matome bekraštėse kosmoso platybėse išsimėčiusius žmonių pasaulius, kuriuose galioja visai kitos vertybės ir veikia kitokia nei pas mus – pragmatiškesnė – būties logika.
F. Herberto „Kopa“ – tarsi svogūnas, kurį lupdamas po vienu sluoksniu randi kitą, po šiuo – dar vieną ir dar...
Artimųjų Rytų tautų mentalitetą, kultūrą ir filosofiją rašytojas tyrinėjo ne vienerius metus. Šios žinios padėjo jam sukurti įtaigius „Kopos“ veikėjus fremenus. Būtų galima įtarti, kad autorius kaip aiškiaregys geba žvilgtelėti į ateitį. Regis, jau tada, tolimais 1965-aisiais, jis suprato, kad įtampa tarp Vakarų ir Artimųjų Rytų neišvengiama, ir ne tiek dėl skirtingų kultūrų, kiek dėl gamtos išteklių.
Romano pasaulyje vykstančiame konflikte svarbią vietą užima gamtiniai energijos ištekliai. Knygoje aprašytas gyvenimas gali suktis tik dėl Arakio planetoje išgaunamo melanžo. Tik jis padeda Kosminių kelionių gildijai vykdyti tarpžvaigždinius skrydžius. Nėra melanžo – nėra skrydžių. O be skrydžių pristabdomas ir civilizacijos progresas. Įsivaizduokite mūsų pasaulį be naftos ir be jos produktų. Sustoja transportas, energijos stygius ne tik trukdo pažangai, bet ir nustumia mus atgal – galbūt netgi ne vieną šimtmetį. Taigi ir Šadamo IV imperijos galia pagrįsta gamtos ištekliais. Kas juos valdo, tas diktuoja sąlygas. Ir kelyje į tą galybę tinka visos priemonės. Šou turi tęstis, melanžo gavyba negali nutrūkti.
„Kopa“ pasirodė hipių epochos laikais, kai pasaulį buvo apėmusios gėlių vaikų idėjos mylėti vienam kitą. Šios idėjos išplito ir daugelyje mokslinės fantastikos kūrinių, piešiančių šviesią ir nerūpestingą ateitį. Todėl kritikai ne sykį užsipuolė F. Herberto romaną už neva perdėtą pragmatizmą ir žiaurumą. Ir kasmet ta kritika skambėjo vis tyliau, nes darėsi vis aiškiau, kad vargu ar greitai žmonija žengs į tą utopinę ateitį.
O „Kopos“ pranašystės pildėsi viena po kitos. Kosminių kelionių gildija tapo galingų korporacijų, neretai galinčių turėti įtakos ir valstybių valdymui, prototipu. Kovos dėl melanžo tarsi nusileido iš įsivaizduojamų kosmoso platybių į realias mūsų planetos teritorijas. Pranašiškų įžvalgų romane galima rasti ir gerokai daugiau. Ne veltui „Kopa“ neretai pavadinama dar ir pirmuoju ekologiniu romanu. Arakio gamtai ir žmogaus pastangoms ją keisti knygoje skiriama išties nemažai dėmesio. Pardo Kainso siekiai paversti dykumų planetos smėlynus, pramintus Kopa, žydinčiais sodais šiandien mums, ko gero, dar suprantamesni nei romano pasirodymo metais. Nykstančios gyvūnų ar augalų rūšys, didėjantys smėlynų plotai, tirpstantys ledynai, pakrantes nuklojęs plastikas – visa tai žmogaus veiklos padariniai, skaudžiai smogiantys gamtai, negrįžtamai ją keičiantys.
Titaniškas darbas, kurį F. Herbertas nuveikė kurdamas romano visatą, yra labai artimas J. R. R. Tolkieno darbui kuriant „Žiedų valdovo“ pasaulį.
„Kopa“ – daugiasluoksnė ir nevienareikšmė knyga. Titaniškas darbas, kurį F. Herbertas nuveikė kurdamas romano visatą, yra labai artimas J. R. R. Tolkieno darbui kuriant „Žiedų valdovo“ pasaulį. F. Herbertas „Kopoje“ nagrinėja visą paletę svarbių ir sudėtingų klausimų. Išorinis nuotykinis kiautas slepia filosofinį įdarą. Ne visada autorius turi aiškų ir akivaizdų atsakymą, tad bus apie ką susimąstyti: apie religijos ir valdžios, idėjos ir asmenybės galios santykį; apie pasaulio, kuriame gyvename, gamtą ir mūsų įtaką jai; apie tikslus ir priemones jiems pasiekti – kada ir kodėl priemonės gali būti pateisinamos.
„Kopa“ – knyga, kurią galima skaityti ne vieną sykį, kaskart atrandant ką nors nauja. Ir sąmonės kamputyje vis dar kuždės nuojauta, kad kažkas praslydo, kad tikrai dar ne visas šio kūrinio briaunas įžvelgei ir sugebėjai įvertinti.
Laikas – negailestingas teisėjas. Ir F. Herberto romanas – jau neabejotina, laiko patikrinta ir įvertinta mokslinės fantastikos klasika. Truputį pavydžiu tiems, kas dabar atsivers šią knygą pirmą kartą ir atras įstabų „Kopos“ pasaulį.
