Daugiau nei šimtą knygų parašiusi meno istorikė, menininkė ir žurnalistė S.Hodge yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, o „The Independent“ net du kartus paskelbė ją geriausia meno rašytoja. Gausiai iliustruotoje knygoje ši autorė išsamiai pasakoja apie prancūzų tapytoją postimpresionistą, kuris išsižadėjo visko, kas dirbtina ir konvencionalu, metė žmoną su penkiais vaikais ir leidosi į egzotiškus kraštus ieškoti įkvėpimo.
Pirmoje knygos dalyje daugiau dėmesio skiriama dailininko asmenybei ir darbui. Vaizdingai aprašomas jo gyvenimas nuo laimingos vaikystės Peru, sėkmingos brokerio karjeros Paryžiuje iki sunkios menininko dalios, skurdo, ligų ir mirties Markizo salose. Nagrinėjama, kas padarė lemiamą įtaką jo stiliui ir kaip jis pats paveikė tokius didžius dailininkus kaip Pablas Pikasas. Kurį laiką Gogenas tapė kartu su bičiuliu van Gogu, bet jų nesutarimas dėl stiliaus perėjo į ginčą, po kurio van Gogas nusipjovė ausies lezgelį.
„Menas – arba plagijavimas, arba revoliucija“, – kartą pasakė Gogenas. Jo užsispyrimas nepaisyti pramonės bei technologijų pažangos ir rodyti supaprastintą pasaulio vaizdą buvo unikalus ir priešingas bet kokiam kitam tų laikų menui. Gogenas didžiavosi būdamas savamokslis, o daugeliui amžininkų buvo sunku įvertinti nuolatinį jo siekį išreikšti didžiąsias paslaptis ir gyvą spalvų paletę. Nebuvo linkęs kopijuoti gamtą ar tiesiogiai vaizduoti tikrovę. Jis piešdavo iš atminties arba leisdavosi užvaldomas savo pašėlusios vaizduotės. Šio menininko iliuzijos ir paslapties pojūtis prieštaravo konvencijoms ir kėlė pasipiktinimą, bet kai jo darbai buvo pripažinti, jis tapo legenda.
Ryškių spalvų netrūko ne tik Gogeno kūriniuose, bet ir gyvenime. Jo anaiptol negalėtume pavadinti šeimos žmogumi, nes visą laiką žavėjosi ir mezgė santykius su jaunutėmis merginomis, kurios šiais laikais būtų laikomos dar visai mergaitėmis. Šio menininko biografijoje gausu moterų, nesantuokinių vaikų, nutrūkusių draugysčių, skaudžių išgyvenimų, alkoholio, skurdo ir kančios. Pasivadinęs laukiniu, jis stebino aplinkinius keista apranga ir barbarišku elgesiu, net atsisakė mokėti mokesčius ir buvo už tai teisiamas. Paskutiniais metais Gogenas jautėsi beviltiškai vienišas. Matė, kad draugai jį apleido ir kad niekas iš tikrųjų nesupranta jo kūrybos. Vienas iš amžininkų dar anksčiau jam rašė: „Negaliu suprasti ir pamėgti tavo meno <...>, regis, tu nuolatos pasistiprini kitų neapykanta: tavo asmenybė džiaugiasi antipatija, kurią ji sukelia.“
Būdamas gyvas, Gogenas taip ir nesulaukė pripažinimo ir neužgyveno turto. Pirmuosius trejus metus po mirties jis iš esmės buvo pamirštas, tačiau vėliau dėl drąsaus eksperimentinio spalvų ir simbolių naudojimo, perspektyvos elementų nepaisymo ir apgalvoto stiliaus supaprastinimo Gogenas buvo pripažintas svarbiausiu prancūzų postimpresionistu ir simbolistu.
Antroje knygos dalyje pateikiama Bretanėje, Pietų Amerikoje, Karibuose ir Prancūzijos Polinezijoje nutapytų 300 paveikslų galerija. Kiekvieną šių nuostabių paveikslų lydi Gogeno gyvenimo, metodų ir darbų visumos konteksto paaiškinimas.
Šią knygą svarbu perskaityti visiems, norintiems daugiau sužinoti apie išskirtinį dailininką ir rasti geriausius jo darbus vienoje kolekcijoje. Serijoje apie garsius menininkus taip pat rasite: „Van Gogas. Gyvenimas ir kūryba 500 paveikslų“ ir „Leonardas da Vinčis. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Dangirutė Giedraitytė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
PERSPEKTYVI KARJERA
1867 m., būdamas jūroje, Gogenas sulaukė žinios, kad mirė jo 42 metų motina. Po Prancūzijos ir Prūsijos karo jis grįžo į buvusius motinos namus Sen Klode, Paryžiuje, bet šie buvo sunaikinti. Prieš mirtį Alina savo vaikų globėju paskyrė šeimos draugą Giustavą Arozą (Gustave Arosa; 1818–1883).
Giustavas Aroza buvo turtingas ir kultūringas verslininkas, meno globėjas ir kolekcininkas, taip pat šiltas bei dosnus žmogus. Kai Gogenas grįžo iš jūros, su Marija Arozos šeima jau elgėsi kaip su dar viena dukra. Padedamas Arozos, Gogenas rado butą netoli jo namų ir abu su Marija ten persikėlė.
SVARBIOS PAŽINTYS
Be daugybės kitų dalykų, Aroza supažindino Gogeną su menu, kurį kolekcionavo, įskaitant Eženo Delakrua (Eugène Delacroix; 1798–1863), Giustavo Kurbė, Onorė Domjė (Honoré Daumier; 1808–1879), Žano Fransua Mijė (Jean-François Millet; 1814–1875), Žano Batisto Kamilio Koro (Jean-Baptiste Camille Corot; 1796–1875) ir kitų Barbizono mokyklos dailininkų paveikslus. Arozos duktė Margarita paskatino Gogeną pradėti tapyti ir ilgainiui tai tapo jo mėgstamu užsiėmimu. Aroza netgi padėjo Gogenui susirasti darbą.
Be daugybės kitų dalykų, Aroza supažindino Gogeną su menu, kurį kolekcionavo.
Vienas iš daugybės Arozos pažįstamų buvo akcijų platinimo įmonės savininkas Polis Bertenas. Aroza pristatė Gogeną Bertenui, o šis pasiūlė būsimam dailininkui darbą savo įmonėje stilingoje Lafito gatvėje, netoli nuo Gogeno gimimo vietos.
SUSITIKIMAS SU EMILIU IR METE
Nuo pat pradžių darbas Gogenui patiko. Jo ankstesni akademiniai pasiekimai buvo klaidinantys: jis turėjo nuovokų protą, bet vaikystėje pirmoji kalba buvo ne prancūzų, todėl kai kurie dalykai sekėsi sunkiai. Iki dvidešimt penkerių metų Gogenas gana daug keliavo ir džiaugėsi galėdamas apsistoti Paryžiuje. Jis susidraugavo su kolega Emiliu Šufenekeriu (Émile Schuffenecker; 1851–1934), įsidarbinusiu pas Berteną keliais mėnesiais anksčiau. Kadangi abu labai žavėjosi menu, pradėjo kartu eiti į renginius ir dažnai leisdavo laiką Luvre, tyrinėdami senųjų meistrų paveikslus bei piešinius. 1872 m. pabaigoje Aroza supažindino Gogeną ir su jauna dane Mete Sofija Gad (Mette-Sophie Gad; 1850–1920).
Metė buvo teisėjo duktė, anksčiau dirbusi Danijos valstybės ministro vaikų guvernante. Ji su drauge lankėsi Paryžiuje, kad patobulintų savo kultūrinį išprusimą, ir buvo pakerėta susitikimo su šiuo tariamai perspektyviu vidurinės klasės jaunu vyru. Gogenas kilo karjeros laiptais ir per trumpą laiką buvo tapęs gerai uždirbančiu likvidatoriumi. 1873 m. lapkričio 22 d. jie su Mete susituokė liuteronų bažnyčioje Paryžiuje. Su Emiliu Šufenekeriu ir Luiza, kurią šis vedė po septynerių metų, 1880-aisiais, jie išliko gana artimi draugai. Šufenekeriai susilaukė dviejų vaikų: dukters Žanos, gimusios 1882 m., ir 1884 m. gimusio sūnaus, Gogeno garbei pavadinto Poliu. Gogeno ir Metės pirmas vaikas Emilis gimė 1887 m. rugsėjį ir buvo pavadintas Šufenekerio garbei. Kylant Gogeno atlyginimui, jie su Mete mėgavosi patogiu gyvenimu. Viskas klostėsi puikiai.
TAPYTOJAS NE VISU ETATU
1874 m. balandį Gogenas nuėjo į pirmą impresionizmo parodą buvusioje fotografo Nadaro studijoje Kapucinų bulvare 35 Paryžiuje. Nors dauguma kritikų parodą šiurkščiai išjuokė, Gogenas buvo sužavėtas švelnių tonų bei dažų naudojimo laisvės ir kelis paveikslus įsigijo.
Menininkai, dalyvavę pirmoje impresionizmo parodoje, vadino save Anonimine tapytojų, skulptorių, raižytojų ir t. t. draugija. Ši draugija įkurta 1873 m., o visi, kurie buvo pasirengę mokėti 60 frankų per metus, galėjo prisijungti. Visi nariai turėjo lygias teises, galėjo išrinkti 15 narių komitetą ir dalyvauti bet kurioje draugijos rengiamoje parodoje. Tą pavasarį draugija turėjo 16 narių, bet buvo pakviesti ir kiti, taigi Nadaro studijoje 30 menininkų eksponavo savo darbus – buvo iškabinti 165 kūriniai, tarp jų Dega Lenktynėse kaime, Monė Įspūdis, saulėtekis (paveikslas, vėliau suteikęs grupei pavadinimą) ir Bertos Morizo (Berthe Morisot; 1841–1895) Lopšys. Gogenas nusipirko Monė, Alfredo Sislėjaus (Alfred Sisley; 1839–1899), Ogiusto Renuaro (Auguste Renoir; 1841–1919), Pisaro ir Armano Gijomeno (Armand Guillaumin; 1841–1927) paveikslus. Pisaro ir Gogenas jau buvo susitikę, mat Giustavas Aroza buvo nupirkęs nemažai Pisaro paveikslų ir jau susidraugavęs su jo šeima.
Menininkai, dalyvavę pirmoje impresionizmo parodoje, vadino save Anonimine tapytojų, skulptorių, raižytojų ir t. t. draugija.
ESKIZŲ KELIONĖS
Nors kai kas tvirtina, kad Pisaro ir Gogenas tuo metu buvo tapę artimais draugais, 1879 m. Gogeno rašyti laiškai Pisaro įrodo, kad Gogenas vis dar pagarbiai kreipdavosi vous, o ne familiariau tu, ir tai leidžia suprasti, kad net ir po penkerių metų jie vis dar bendravo gana formaliai.
Tačiau Gogeno meninis jautrumas jau buvo sužadintas. Fremino skersgatvyje netoli Furno gatvės esančiame bute, kuriame Gogenas gyveno su Mete ir Emiliu, buvo pilna paveikslų, kuriuos jis nusipirko, ir dar keletas, kurie patiko Metės draugei Marijai Hergard arba Emiliui Šufenekeriui. Draugai taip pat leido laiką su Arozais arba stebėdami paveikslus Luvre. Netrukus Gogenas kartu su Šufenekeriu pradėjo važinėti į Paryžiaus priemiesčius piešti eskizų. Pastarasis buvo pasiryžęs išgarsėti kaip dailininkas. Du draugai atrodė keistai panašūs. Šufenekeris buvo ketveriais metais jaunesnis už Gogeną ir uždirbo vos 1800 frankų per metus, o Gogenas – 3000, tačiau jie gerai sutarė, o ir Metė, ko gero, džiaugėsi, kad jis nelošia ar neprasideda su moterimis kaip dauguma vidurinės klasės vyrų.
MOKYMASIS TAPYTI
1875 m. Metė ir Gogenas persikėlė į namą madingame rajone šiek tiek į šiaurę nuo Eliziejaus laukų. Jų draugų ratas išsiplėtė ir namai dažnai būdavo pilni įdomių žmonių, tarp jų – Metės sesuo Ingeborga su vyru, norvegų tapytojas Fricas Taulovas (Frits Thaulow; 1847–1906), Gogeno sesuo su vyru Chuanu Uribe, turtingu Kolumbijos pirkliu. Laisvalaikiu Gogenas vis dar tapydavo, o 1876 m. su Šufenekeriu užsirašė į vakarines dailės pamokas Kolarosio akademijoje, kuri buvo įsteigta kaip alternatyva oficialiai, konservatyvia laikomai Vaizduojamųjų menų mokyklai. Neįprasta, tačiau ten gyvose pamokose dalyvaudavo ir moterys, ir vyrai, o tai suteikė Gogenui galimybę nagrinėti žmogaus formas vadovaujantis profesionaliais nurodymais. Be to, 1876 m. prestižinei kasmetinei meno parodai jis pradėjo tapyti Viroflė peizažą. Jo džiaugsmui, paveikslą priėmė.
