15min rengtuose Metų knygos apdovanojimuose verstinės knygos kategorijoje geriausia knyga išrinkta Tomo Venclovos ir Ellen Hinsey pašnekesių knyga „Nelyginant šiaurė magnetą“ (leidykla „Apostrofa“). Pokalbį su šios knygos vertėju Laimantu Jonušiu skaitykite čia.
Tuo tarpu lietuviškų autorių kategorijoje geriausia pripažintos knygos autorė M.Anušauskaitė pasakoja, kad ši komiksų knyga apie A.J.Greimą gimė kaip natūralus pasirinkimas.
„Semiotikos studijos, A.J.Greimo metai, semiotikos teorijos „vizualumas“ – visa tai sušoko į tokią kombinaciją, kad komiksas apie A.J.Greimą ir semiotiką atrodė natūralus pasirinkimas“, – apie knygos idėjos gimimą sako M.Anušauskaitė.
Kviečiame skaityti pokalbį su grafinės knygos „DR. KVADRATAS: Greimas ir jo semiotika“ autore M.Anušauskaite.
– 15min Metų knygos apdovanojimas, knygos tiražas išpirktas – prekyboje jau antras leidimas. Ar tikėjotės tokios knygos sėkmės?
– Nuoširdžiai sakau – visiškai nesitikėjau. Rugsėjį buvau komiksų festivalyje Italijoje ir vieną vakarą su latvių menininkėmis kalbėjomės apie savo darbus. Aš pasakojau apie knygą, kurią dar tik buvo ruošiamasi išleisti: „Jinai labai specifinė, apie komiksus Lietuvoje nedaug kas žino, apie semiotiką – dar mažiau. Tai manau, kad mano knyga sudomins kokius 30 žmonių geriausiu atveju.“ Tada viena iš latvių paklausė, koks tiražas. Sakiau: „600, tai po to, kai tie 30 žmonių nusipirks po egzempliorių, dar 570 egzempliorių liks.“
Esu be galo nustebinta, kad neliko visų 600 – o antras tiražas jau plinta po knygynus.
– „DR. KVADRATAS: Greimas ir jo semiotika“ yra antra jūsų grafinė knyga, kurios epicentre – istorinė asmenybė. Tai sutapimas? Kodėl knygoms renkatės istorines asmenybes?
– Tiesą sakant, turbūt sutapimas. Steponą Darių ir Stasį Girėną (2014 metais pasirodė ir grafinė novelė „10 litų“. Išleido leidykla „Aukso žuvys“, – aut. past.) mums su Gerda (Jord) pasiūlė piešti savaitraštis „Literatūra ir menas“, o šįkart, sužinojusi, kad 2017-ieji paskelbti A.J.Greimo metais, pamaniau, kad būtų puiki proga komiksais pakalbėti apie semiotiką.
Apie tai galvojau dar studijuodama semiotikos magistrą. Disciplina tarsi nelengva ir labai „tekstinė“, bet jos centre – pasakojimai, o semiotikos moksliškumas reiškia, kad daug teorinių konstruktų galima sudėti į schemas. O schemos, kurias dar galima pailiustruoti pasakojimais, ideali medžiaga komiksui.
Knyga sudaryta iš biografinio pasakojimo ir „teorinės“ dalies – abi šios dalys susipina tarpusavyje ir, jei kuri viena nepatinka, galima skaityti tik kitą.
– A.J.Greimas lietuviams yra žinomas, tačiau paprašyti paaiškinti, kuo jis garsus, daugelis, matyt, patektų į keblią situaciją. Kodėl knygai pasirinkote A.J.Greimą kaip personažą? Nebijojot, kad skaitytojo gali nesudominti ši asmenybė?
– Klausimas, kas tas skaitytojas, kurį reikia sudominti, ir kiek apskritai reikia apie jį galvoti. Man atrodo, skaitytoją sveika prisiminti, kai keli klausimą: „Ar tai suprantama?“. Ar nedarai kokių nors tik sau žinomų nuorodų, ar sakiniai aiškūs, ar tavo vartojami žodžiai bus suprantami tiems, kam skirta knyga? Manau, reikėtų stengtis neapsunkinti skaitytojo labiau, negu to reikalauja knygos idėja.
Kitas klausimas – ar reikėtų pačią kūrinio temą taikyti prie to, kas neva „įdomu žmonėms“. Kažkada skaičiau Stepheno Kingo knygą apie rašymą, kur jis pataria „nemeluoti skaitytojui“ – ir kaip tokio melavimo pavyzdį pateikia žmones, kurie nusprendžia parašyti knygą apie vampyrus, nes „dabar gerai eina knygos apie vampyrus“, nors patys tokių knygų neskaito ir įsivaizduoti vampyrų pasaulį jiems visai neįdomu. Tai va, nežinau, kaip atrodytų ta knyga, kurią aš nupieščiau pagal savo įsivaizdavimą apie tai, „ką lietuviai mėgsta“. Nemanau, kad tai būtų gera knyga, jei atvirai, ir tie „lietuviai“ jos, ko gero, nemėgtų. O jei pieši tai, kas tau pačiai įdomu, gali lengviau ir kitą užkrėsti, negu jam pataikaudamas.
– Kokių atsiliepimų sulaukiate apie knygą? Esate minėjusi, kad semiotikos specialistai nėra pakomentavę jūsų knygos, o jų vertinimas jums būtų itin įdomus.
– Man visų vertinimai labai įdomūs! Kaip minėjau, maniau, kad šią knygą perskaitys visai nedaug žmonių, o perskaitė, pasirodo, visai daug – tai labai įdomu sužinoti, kas vis dėlto yra ta mano auditorija. Girdėjau įvairių atsiliepimų – „O čia visai įdomu!“ (nustebusiu balsu), „Taip ir nesupratau, kas ta semiotika“, bet dauguma buvo labai geri. Daugiausia padrąsinimo gavau iš žmonių, kuriems yra tekę paragauti humanitarinių mokslų – mat kai kas susiję su studijomis, kai kas paaiškėjo.
Beje, knygos juodraštį rodydavau prof. Kęstučiui Nastopkai, jis sužiūrėdavo, kad nepalikčiau klaidų ar nesupainiočiau semiotikos terminų.
Klausimas, kas tas skaitytojas, kurį reikia sudominti, ir kiek apskritai reikia apie jį galvoti. Man atrodo, skaitytoją sveika prisiminti, kai keli klausimą: „Ar tai suprantama?“.
– Koks jūsų pačios santykis su semiotika ir A.J.Greimu? Kada supratote, kad apie jį kursite knygą?
– Semiotikos studijos, A.J.Greimo metai, semiotikos teorijos „vizualumas“ – visa tai sušoko į tokią kombinaciją, kad komiksas apie A.J.Greimą ir semiotiką atrodė natūralus pasirinkimas.
Visai nenorėjau savo knyga idealizuoti ar „reklamuoti“ semiotikos. Kaip ir kiekvienas metodas, semiotika turi savo privalumų ir savo trūkumų. Studijuoti ją man buvo be galo įdomu, esu naudojusi semiotinę analizę rašydama straipsnius. Kita vertus, nenorėčiau viso savo pasaulėvaizdžio grįsti semiotika. Manau, postruktūralistinė kritika, ypač bendresniais atvejais, irgi turi pagrindo, ir neturėtume užsikimšti ausų ir įsivaizduoti, kad to nebuvo.
– Kodėl mums reikia žinoti ir kalbėti apie semiotiką?
– Man atrodo, mes visiškai neturime pareigos žinoti ir kalbėti apie semiotiką. Mes galime tai daryti, nes semiotika yra įdomi. O dar įdomesnė ji tampa kontekste – kai žiūrime į jos santykį su Sartre’u, Foucault, kalbos tyrimais – tiek tuometiniais, tiek šiuolaikiniais. Kodėl mums reikia žinoti apie egzistencializmą arba kalbų šeimas? Nežinau: nereikia, bet juk įdomu.
– O ko reikia gerai grafinei knygai? Kur yra šio žanro paslaptis? Būtent grafinės knygos geba paprastai skaitytojui paaiškinti sudėtingus dalykus.
– Ne visi grafiniai pasakojimai skirti ką nors aiškinti, tai savarankiška medija, kuri gali ir aiškinti, ir pasakoti, ir vaizduoti, ir ką tik nori.
Aš komiksų ar apskritai piešimo niekada nestudijavau, taigi neturiu aiškaus atsakymo ar sėkmės formulės. Man regis, kai kas atsiranda tiesiog bedarant – tam tikras pajautimas, intuicija, kaip sujungti vaizdą ir tekstą, kaip parodyti vieną ar kitą dalyką, kaip išdėlioti visa tai puslapyje. Kiekvienas autorius randa savo prieigą, savą pojūtį – taigi visų autorių darbai atrodo skirtingai, nėra „bendro recepto“.
– Jūsų pastangomis vis daugiau žmonių susipažįsta su grafinėmis knygomis. Žvelgiant jūsų akimis, kokia dabar yra grafinių knygų situacija Lietuvoje? Ar žengiame į priekį?
– Labai sunku atsakyti į tokį klausimą apie sritį, kurioje pati dirbu. Nesakysiu juk, kad nuo tada, kai pradėjau piešti komiksus, šios medijos situacija Lietuvoje pablogėjo. Dažnai žmonės mane susiranda ir kreipiasi būtent dėl komiksų. Šioje srityje atsiranda naujų autorių, naujų projektų, bendra veikla. Taigi natūralu, kad mano aplinkoje komiksų daugėja. Kiek tai reprezentatyvu bendrai Lietuvos mastu – kitas klausimas.
Knyga sudaryta iš biografinio pasakojimo ir „teorinės“ dalies – abi šios dalys susipina tarpusavyje ir, jei kuri viena nepatinka, galima skaityti tik kitą.
Kita vertus, jau vien šis įvertinimas – kad komiksas laimėjo Metų knygos titulą – reiškia, kad toli gražu ne visi komiksus laiko antrarūše literatūra. Man tai didelis įvertinimas.
– O kas jus įkvepia? Kokie kūrėjai ar jų knygos, darbai jus skatina kurti?
– Laisvalaikiu apskritai labai mėgstu skaityti – tiek grožinę, tiek negrožinę literatūrą, be knygos išvis neinu iš namų. Kartais parašau arba nupaišau patikusias knygas feisbuke, neseniai užsiregistravau „Goodreads“.
Komiksų ir kitų vizualinių menų skaitau ir žiūriu šiek tiek mažiau. Šiose srityse intensyviai ieškau ko nors naujo, nustebinančio netikėta idėja. Todėl mano mėgstamiausių vaizdo menininkų sąrašas nuolat keičiasi. Tiesa, vaizdą ir tekstą kombinuojantis autorius, prie kurio nuolatos sugrįžtu norėdama „atsišviežinti“ mintis – Davidas Shrigley. Galiu žiūrėti ir žiūrėti jo kūrinius, neatsibosta ir viskas.
– Ką rekomenduotumėte skaitytojui, kuris nori labiau susipažinti su grafinėmis knygomis? Kokių autorių jam nevalia praleisti pro akis?
– Iš tiesų labai sunku ką nors patarti. Tai, kas vieną galėtų sudominti, kitą tik atbaidys. Besidomintiems istorija ir mėgstantiems skaityti biografijas rekomenduočiau Arto Spiegelmano „Maus“ ir Marjane Satrapi „Persepolį“ – abi knygos išverstos į lietuvių kalbą. Mėgstantiems fantastiką – Kurtis J.Wiebe „Rat Queens“ arba Brian K.Vaughan ir Fiona Staples „Saga“ seriją. Lyriškų siaubo istorijų mėgėjams – Emily Carroll „Into the Woods“. Mėgstantiems tarsi kasdieniškas istorijas, per kurias atsiskleidžia žmogiškų ryšių sudėtingumas – Adrian Tomine knygos arba Alex Robinson „Box Office Poison“. Kas gimė Lietuvoje maždaug 1990 metais – Gerdos Jord „Gertrūdą“. Besidomintiems filosofija – Apostolos Doxiadis ir kitų „Logicomix“.
Pieštinių istorijų yra daug ir įvairių, tikrai verta pasiknaisioti po jas, kad surastum sau tinkamą.
– Dar viena knyga išleista ir susilaukė sėkmės. Kas toliau? Jau turite idėjų naujam romanui? Viename iš knygos pristatymų minėjote, kad neatsisakytumėte nupiešti komiksų knygos apie Žemaitę ar Lietuvos istoriją.
– Piešti šią knygą man buvo labai maloni patirtis, ypač smagu buvo piešti teoriją. Taigi neatsisakyčiau imtis dar kokio teorinio komikso, tik, žinoma, reikėtų pakankamai susipažinti su medžiaga ir turėti konsultantų – nes nenoriu piešti pagal kažkieno kito sugalvotą siužetą, noriu galvoti pati.
Jei iš biografijų, tai tiesa – Žemaitė man atrodo itin įdomi ir visai be reikalo įsivaizduojama kaip kokia varguolė bobutė.