Estijoje pasirodžiusi knyga jau išversta į vokiečių, vengrų, lietuvių kalbas, netrukus turėtų pasirodyti korėjietiškai. Apie kūrybinį procesą, bendradarbiavimą su kompozitoriumi, muzikos atvaizdavimą ir kitus atradimus su knygos autoriumi Joonu Sildre kalbasi komiksų kūrėja Miglė Anušauskaitė.
– Esi vienas produktyviausių komiksų autorių Estijoje. Šalia trumpų komiksų, piešei ir iliustravai daug vaikiškų knygelių. Kas paskatino pasirinkti kompozitoriaus Arvo Pärto istoriją, suaugusiųjų auditoriją ir grafinio romano formą?
– Kelias iki šio grafinio romano buvo labai ilgas. Kai man buvo dvidešimt keli, piešdavau daug trumpų komiksų antologijoms, parodoms, pačiam sau. Tačiau visada maniau, kad trumpas komikso formatas yra kaip užkandis, o grafinis romanas – tarsi geri pietūs. Taigi ėmiau ieškoti istorijos, kurią norėčiau papasakoti grafiniu romanu.
Panašiu metu gavau dovanų Arvo Pärto muzikos įrašą. Iki tol nebuvau pratęs klausyti klasikinės muzikos ir nustebau, kad man šitaip patiko. Pradėjau ieškoti daugiau jo įrašų ir per keletą metų tapau dideliu Arvo Pärto gerbėju.
2005-aisiais išgirdau daugiaserijinę radijo laidą, skirtą kompozitoriaus septyniasdešimtmečiui. Estų muzikos žurnalistas Immo Mihkelsonas kalbino daugybę žmonių, pažinojusių Arvo Pärtą, taip pat patį kompozitorių. Tai man buvo svarbus momentas. nes iki tol nieko nežinojau apie kompozitoriaus gyvenimą – paprastai Arvo Pärtas nedalina interviu, nemėgsta apie save kalbėti. Išklausęs laidą supratau, kad tai ir turi būti mano pasakojama istorija. Arvo Pärtas kalbėjo apie savo muziką labai įžvalgiai, turėjo labai gilų santykį su ja, daug galvojo apie savo meną, kūrybinį procesą.
Šitaip užgimė idėja, bet praėjo dar nemažai metų, kol pradėjau rimtai dirbti prie šio grafinio romano.
– Ir kada prasidėjo rimtas darbas?
– 2012-aisiais Prancūzų kultūros institutas Taline paskelbė apie trijų mėnesių meninę rezidenciją Paryžiuje. Patekau į šią rezidenciją su projektu apie Arvo Pärtą – man tai buvo svarbu, nes dabar turėjau tikslą ir pakankamai laiko susitelkti į istorijos vystymą.
Prieš išvykstant į Paryžių man telefonu paskambino Arvo Pärto žmona Nora. Ji kažkaip išsiaiškino, ką ketinu daryti, tikriausiai apie tai paskelbė rezidencija. Norėjo sužinoti, kas tai per idėja, ir pakvietė atvykti pas juodu į namus susipažinti. Tai buvo pirmas kartas, kai susitikau su Arvo Pärtu. Labai jaudinausi ir labai jo bijojau. Papasakojau jiems apie idėją ir paklausiau nuomonės. Pärtams patiko ši mintis, nes ji buvo kitokia, netikėta. Taigi jiedu nusprendė dalyvauti kuriant knygą.
– Taigi kalbėjaisi su Arvo Pärtu ir Nora Pärt, rėmeisi archyvais ir minėta radijo laida. Ar radai ką nors, kas tave nustebino, kas buvo netikėta medžiagos rinkimo procese?
– Vis dar mokiausi apie jo gyvenimą, taigi mane stebino daug kas. Gal pirmasis netikėtumas buvo tai, kad jie iš tiesų norėjo daryti šią biografiją. Dar vienas dalykas – žinojau apie Arvo Pärtą daug, žinojau, kad jis turėtų būti labai malonus, ramus ir draugiškas. Ir iš tiesų toks buvo!
Kai pirmąsyk juos sutikau, iškart pajaučiau, kad Arvo Pärtas – visai kitokia asmenybė, negu kasdienybėje mano sutinkami žmonės. Jame atsispindėjo kažkas iš „senosios kultūros“, jo unikali gyvenimo patirtis.
– Pamenu, 2017-aisiais komiksų festivalyje Italijoje rodei ištraukas iš knygos, kurios mane labai sužavėjo. Tai reiškia, kad nupiešti grafinį romaną užtrunka labai ilgai, kas kontrastuoja su dažnu stereotipu apie komiksus – kad tai lengvai skaitoma ir lengvai „gaminama“ literatūra. Kiek laiko piešei šią knygą?
– Aš manau, kad gyvenime nesu daręs nieko sudėtingesnio negu komiksų piešimas. Palyginus su bet kuo, – vaikų auginimu, šeima, namais, kitais darbais, knygelėmis vaikams, – komiksai yra sunkiausia. Taip, piešimo procesas truko maždaug penkerius metus.
Grįžęs iš rezidencijos parsivežiau romano eskizą, paskui dar metus dailinau jį, o po to trejus ar ketverius metus vyko taisymas. Su Arvo Pärtu ir Nora Pärt susitikdavome kartą per kelis mėnesius, rodydavau jiems eskizus, tikslindavome faktus. Paaiškėjo, kad labai daug informacijos apie kompozitorių yra neteisinga, paprasčiausi mitai. Teko išmesti daug medžiagos ir daug ką pakeisti.
– Bet tai reiškia, kad ši knyga yra faktiškai teisinga, ar bent jau teisinga paties Arvo Pärto požiūriu. Ji galėtų būti naudojama kaip šaltinis susipažįstant su istorija ar kompozitoriaus biografija.
– Taip, tiesą sakant, Arvo Pärtas nenori biografinės knygos apie save. Yra daug žmonių, norinčių rašyti jo biografijas, žurnalistų ir kitų, jau pradėjusių kažkokį darbą. Bet Arvo Pärtas nesuteikia jiems jokios informacijos ir su jais nedirba.
Tačiau komikso forma jam patiko – kad tai ne knyga kaip knyga, o greičiau knyga-pokštas. Ko gero, tai vienintelė forma, kuria jis buvo pasiruošęs pasakoti apie savo gyvenimą ir atskleisti visą savo istoriją. Toks buvo jo pasirinkimas.
– Taigi tai vienintelė Arvo Pärto biografija, „palaiminta“ paties kompozitoriaus. Knygos puslapiuose galime kompozitoriaus akimis pamatyti ir laikotarpį, kuriame jis augo. Šiuo metu Baltijos šalyse atsiranda nauja karta, vis daugiau žmonių, kurie neįsivaizduoja, ką reiškė gyvenimas Sovietų Sąjungoje. Atitinkamai kuriama vis daugiau knygų ir kitų naratyvų, reflektuojančių šį periodą. Tavo knygoje pasakojama būtent apie Arvo Pärto gyvenimą sovietinėje Estijoje ir sunkumus, su kuriais susidurdavo menininkai. Kodėl pasirinkai pristatyti būtent šį jo gyvenimo laikotarpį, ar manai, kad svarbu jį reflektuoti?
– Pasakoti apie sovietmetį buvo sąmoningas pasirinkimas – išgirdęs jo istoriją, supratau, kaip artimai ji susijusi su šiuo Estijos istorijos periodu. Norėjau, kad pasakojime giliai atsispindėtų spaudimas, kurį jis patyrė kaip menininkas. Man ir pačiam buvo įdomu patyrinėti tą laikotarpį, nes sovietmečiu gyvenau vos dešimt metų, vaikystėje, taigi nelabai gerai jį pažįstu. Buvo įdomu tyrinėti archyvus ir istoriją. Taip… Maniau, kad tai istorija, bet dabar, žiūrint į Rusiją, atrodo, kad istorija sugrįžta. Kai dirbau prie knygos, galvojau, kokia absurdiška buvo ta santvarka, kad niekas negalėtų norėti grįžti prie tokio gyvenimo, bet dabar matau, kad… Rusijai turbūt nepasiseks, kaip visada. Bet, tikėkimės, šįkart tai įvyks greičiau.
– Knygoje „Tarp dviejų garsų“ atsiskleidžia ne tik išorinis sistemos spaudimas menininkui, bet ir vidinis menininko spaudimas pačiam sau, dvasinė ir kūrybinė krizė. Man ši pasakojimo dalis buvo knygos ašis, kur kalbama ne tiek apie kūrybą, kiek apie kūrybos nebuvimą, susilaikymą nuo jos. Daug kas yra patyręs kūrybinę krizę. Kodėl tau šis elementas buvo svarbus, kodėl jį pasirinkai kaip centrinį?
– Man tai irgi buvo pagrindinis susidomėjimo taškas. Radijo laidoje, kurią klausiau, buvo visas epizodas apie šią kompozitoriaus krizę, šį naujos muzikos ieškojimą. Gal nevadinčiau to krize, bet ieškojimų laikotarpiu.
Tai buvo svarbu ir Arvo Pärtui, jis ilgai nerašė jokios muzikos klausytojams. Jei nebūtų suradęs išeities, būtų tiesiog nustojęs rašyti. Viskas arba nieko. Manau, nedaug kūrėjų yra tokie reiklūs sau: turėti labai griežtas kūrybinio proceso taisykles, manyti, kad negali nieko išleisti į viešumą, jei pats nesi tuo patenkintas. Tai – retas bruožas tarp kuriančių žmonių.
– Sakoma, kad kalbėti apie muziką – tai kaip šokti apie architektūrą. Tačiau piešti apie muziką – visai kas kita. Knygos „Tarp dviejų garsų“ naratyvą įrėmina grafinis elementas, atskleidžiantis muzikos garsus ir jų vystymąsi. Kaip atėjo mintis šitaip grafiškai pavaizduoti muziką?
– Pirmiausia norėčiau atsakyti į ankstesnį klausimą apie netikėtumus. Ką tik prisiminiau vieną mane labai nustebinusį dalyką – Arvo Pärtas pats piešia. Kurdamas muziką jis naudoja daug vaizdinės kalbos, šitaip sudėliodamas didžiules vizualines sistemas. Vieną muzikos dalį reprezentuoja nupiešta spiralė, kitą – linija, tarsi kalnų viršūnės. Man tai buvo nuostabu.
Piešdamas norėjau atspindėti muziką, bet nenorėjau naudoti natų, nes pats nelabai moku jų skaityti, ko gero, nemokėtų ir vidutinis skaitytojas. Kai nupiešiau tą juodą kvadratą ir liniją, supratau, kad taip ir reikia daryti – tai buvo būdas perduoti informaciją ir tuo pat metu išlaikyti paprastumą. Linijos juda iš kairės į dešinę skaitymo kryptimi, sudarydamos judėjimo, laiko įspūdį.
Baltos natos buvo įkvėptos paties Arvo Pärto. Jis eksperimentavo rašydamas muziką tik baltiems arba tik juodiems pianino klavišams, kalbėjo apie jų simbolinę prasmę. Savo dabartinę muziką jis surado kombinuodamas naujai atrastą muzikos stilių su senuoju, taigi balti ir juodi grafiniai elementai knygoje simbolizuoja ir tai.
– Greta grafinių elementų, knygoje apstu ir labai išraiškingų personažų, paremtų tikrais žmonėmis. Kurį iš jų buvo lengviausia, smagiausia piešti, o kurį – sunkiausia?
– Kažkodėl lengviausia buvo piešti Arvo Pärtą, gal dėl to, kad tiek daug išmokau apie jo gyvenimą. Vienas muzikos žurnalistas pakomentavo, kad piešiniuose tikrai atpažįstamos Arvo Pärto išraiškos – man tai pasirodė keista, nes piešimo stilius toks minimalistinis.
Sunkiausia piešti buvo, manau, Norą Pärt. Keitėsi jos šukuosenos, kartais ji nešiodavo akinius, kartais – ne, o man reikėjo personažo vientisumo. Be to, Arvo Pärtas daug komentavo, kaip aš piešiu Norą. Ko gero, tai buvo vienintelė vieta visoje knygoje, kur jis taisė ne turinį, o piešimo stilių – norėjo, kad Nora piešiniuose būtų gražesnė. Iki pat pabaigos jis nenustojo tvirtinti, kad man nepavyko atspindėti Noros grožio.
