Šiais metais Greta debiutavo pirmosios knygos konkurse ir iš 27-ių poezijos rankraščių laimėjo pirmą vietą. Jos rinktinė „Trapūs daiktai“ jau išleista ir laukia savo skaitytojo, besidominčio ne tik maironiais ir baranauskais, bet ir šiuolaikinėmis tendencijomis.
Bandydama surasti „Trapius daiktus“ stebėjausi tinklinių knygynų lietuviškos poezijos užkišinėjimo talentu – kartu su dar 3 konsultantėmis bent 2 minutes tiesiog spoksojome į lentyną. Manau, kad tokie pavyzdžiai gali būti neblogas įrodymas, kodėl Lietuvoje vyrauja nedidelis poezijos skaitomumas ir kaip su tuo susijusi prasta komunikacija.
Ką tik nulytame Vilniaus senamiesčio skvere sutinku Gretą, ji draugiškai ir paprastai atsakinėja klausimus apie savo kūrybą.
– Ar išleidusi knygą jauti palengvėjimą?
– Smagu, kad knyga išleista ir rašyti tekstai įgavo kitą pavidalą. Tai praėjusio laiko įžeminimas. Žinoma, kad galima buvo tik džiūgauti dėl sėkmės konkurse, bet pirmoji knyga kuria atsakomybę. Visgi, kūryba patenka į naują erdvę. Kol kas dar sunku atsakyti, ar jaučiu palengvėjimą. Galbūt manęs laukia įvairūs pasiaiškinimai, pavyzdžiui, kodėl poezija yra tamsi. Aišku, tikėjausi, kad knyga kada nors bus.
Tai praėjusio laiko įžeminimas.
– Skaitydama tavo knygą pastebėjau, kad joje gausu tamsos, dramatizmo ir gotiškumo („rojaus grotos“, „kambarių katafalkų tamsa, kurioj veisiasi irstantys žmonės“). Ar tai yra bandymas šokiruoti skaitytoją? Ar manai, kad tai inovatyvu?
– Nemanau, kad tai labai inovatyvu. Iš tiesų, tamsa įvairiausiomis savo formomis yra neatsiejama literatūros dalis ir įvairūs vidiniai impulsai priverčia tai užrašyti. Nežinau, ar žmogus, būdamas įprastinės būsenos, apskritai nuspręstų sėsti ir rašyti poeziją. Galbūt priklauso ir nuo nuotaikos. Jeigu rašoma iš džiaugsmo – manau, tai jau aukštesnis pilotažas. Na, o tamsa yra labai paveikus dirgiklis. Beje, metaforos, kurias minėjai cituodama tekstą „Miegas“, reiškia visai paprastus dalykus. Buvo galima tą patį užrašyti ir lakoniškai –kambarys, naktis, žmonės, bet kuriant man svarbu vaizdus apdirbti, galbūt tai galima vadinti savotišku „supoetinimu“. Šiais laikais ką nors šokiruoti yra labai sunku, o ir tokio tikslo rašydama neturėjau.
– Kalbant apie „supoetinimą“: koks tavo santykis su minimalizmu, kuris šiandien vis labiau populiarėja tiek vizualiniuose menuose, tiek literatūroje? Pavyzdžiui, neseniai išėjusi Mariaus Buroko knyga „Švaraus buvimo“ savo forma tai ypač pabrėžia. Visgi, tavo kūryboje gausu ornamentinės kalbos, ilgų ir tirštų sakinių.
– Knygoje minimalistiškų tekstų tikrai mažai. Galbūt, eilėraščiai tirštoki, ornamentuoti, gerai pastebėjai, tačiau ne viską minimalistiniu stiliumi galima išreikšti. Minimalizmas – gražu, bet man nesinorėjo taip rašyti, nors akivaizdu, kad stilius, kaip ir žmogus, kinta, tačiau dabar jis veikia kitaip. Buvo svarbu ir įdomu ieškoti kalbinių pavidalų. Bet varžytis, kas geriau – minimalizmas ar ornamentai... Svarbu, kad raiška ir kokybė koreliuotų. Kalbant apie raišką, ji kyla natūraliai, iš vidaus, todėl nemanau, kad tai visai sąmoningas pasirinkimas ar apsisprendimas.
– Panašu, kad tavo lyrinis subjektas skausmingai priima aplinką („Aplink lipnus oras ir trapūs daiktai,/Kuriuos greitai pamiršiu,/O už nugaros frontas, plonytė jo linija,/Mirtina horizontų apytaka“). Kas yra kalbėtojas: kovotojas, prisitaikėlis ar pasyvus kritikas?
– Nagrinėti savo pačios tekstus literatūrologiškai nėra lengva, o ir daryti to nesinori. Šiame tekste gal nugalintis pasiduodant. Ar jis dėl to gali būti pavadintas kritiku? Nemanau, kad iš išvardintų trijų variantų kuris nors tinka.
– Kaip pati pavadintum?
– Galbūt laidininku.
– Jeigu po 100 metų mokinys rašytų apie tave pastraipą – ar jis turėtų teisę pasakyti, kad tavo lyrinis subjektas autobiografiškas?
– Autobiografiška yra viskas, nepaisant to, ar autobiografinės detalės aptariamos tekste, ar ne. Visgi įspūdžiai neatsiranda iš niekur, net jei perteikimui pajungiama juos papildanti vaizduotė. Dabar norėtųsi palikti poeziją poezijai, o biografiją biografijai. Mano eilėraščiai gal ir turi išpažintinės poezijos bruožų, bet jaučiu, kad yra skirtumų. O tiek mokinys, tiek bet kas kitas turi teisę matyti ir suvokti savaip.
– Eilėraščiuose ryškus santykis su mirtimi. O pati esi jaunoji poetė. Ar eilėraščius galima interpretuoti per socialinių problemų perspektyvą, ar visgi tai grynas estetizmas?
– Pirmiausia, norėčiau pastebėti, kad mirtis pati savaime nėra socialinė problema. Veikiau arba dvasinė, arba teologinė. Dar neteko girdėti, kad jauni žmonės yra nemirtingi ar įsivaizduoja, kad tokie bus. O dėl estetizmo ir mirties. Čia galima kalbėti apie eros ir thanatos, amžiną jų variklį.
– Tiksliau klausimas skambėtų taip – šiandieninėje erdvėje galime susipažinti su daug kūrybos, išryškinančios socialines problemas, pavyzdžiui, savižudybę. O dėl estetizmo ir mirties – ar tu supranti tai labiau filosofiškai, ar visgi tai mados reikalas? „Gotiškumas“ kaip stilius ar „gotiškumas“ kaip filosofija?
– Žodis „gotiškumas“ man skamba keistai. Filosofijos turbūt čia nedaug, nesu filosofė. Bet kokiu atveju, visada galima rinktis galvoti, kad skaudūs dalykai neegzistuoja – bėgti nuo šių temų ir vos apie jas užsiminus kaip stručiams kišti galvą į smėlį. Kodėl reikėtų bijoti? O dėl šiandieninės poetinės erdvės, yra autorių ir tekstų tarpusavio panašumų, besikartojančių temų ir nuotaikų. Daugelis apmąsto tą patį, tik išreiškia skirtingai. Manau, kad madingi yra visai kiti dalykai. O egzistenciniai klausimai nėra susiję nei su viena mada.
– Manau, kad „gotiškumo“ sąvoka nėra tik tai, ką mes vadiname subkultūromis. Pavyzdžiui, Vakarų kultūroje tai yra didelė romantinės literatūros dalis, kalbanti ne tik apie siaubą ir mistiką, bet ir apie estetinius išgyvenimus. Bet pratęskime kalbą apie tavo lyrinį subjektą. Ar jis atsiskyrėlis?
– Manau, kad atsiskyrėliu galima tapti iš individualizmo pertekliaus. Mano lyrinis subjektas tikriausiai turi santykį su kitais. Kasdieniame gyvenime esu labiau bendruomeniška, jei lyrinio subjekto klausimą sietume su menamu autobiografiškumu. Manau, kad individualumas ir individualizmas yra skirtingi dalykai. Individualumas – sveikintinas, reikalingas, o individualizmas gali ir kenkti.
– Knygoje galima pamatyti drauge veikiančius dramatizmą ir vaikystę. Ar nebijai infantilumo, kuris, anot Gyčio Norvilo, tekste „iliuzijos“ yra vienas iš jaunųjų poetų grafomanijos bruožų?
– Infantilumas kaip sąvoka, reiškianti kvailumą, naivumą, ar tai reikėtų sieti su vaikystės tema?
– Labiau linkstu į kvailo naivumo sąvoką. Kaip suderini tai, jog vis dar gaivališkos ir tirštos, o kartais naivios ir vaikiškos emocijos, persimaišiusios su sąmoningumu, nevirsta tokio tipo infantilumu?
– Rašyti norisi taip, kad visuma turėtų savos logikos ir tai būtų įmanoma atpažinti. Dėl infantilumo – tai juk pirmoji knyga. Aišku, kad jo yra, tai susiję ir su mano amžiumi. Bet jei žmogus toliau auga, gali kisti ir turinys. Toks infantilumas, apie kokį rašė Gytis Norvilas, taip pat gali rasti savo skaitytoją, ir dažnai randa, ypač jei autorius turi verslumo gyslelę ir rinkodaros žinių, kurios atvertų kelią minėtam infantilumui į plačiuosius vandenis. Būna visaip.
Beje, šiuo atveju nemanau, kad vaikystės temą literatūroje reikėtų tiesiogiai sieti su infantilumu. Galima infantiliai kalbėti apie nevaikiškus dalykus, galima rimtai apie vaikiškus.
– Sapnas, prisiminimas, gamta. Kaip tu įsivaizduoji save lietuvių literatūros tradicijoje? Ar išvis nori būti suprantama kaip lietuvių poetė? Koks tavo santykis su tautine tapatybe?
– Lietuviška tapatybė egzistuoja, nesu daug apie tai mąsčiusi ar braižiusi rodyklėmis schemą, kas ir kada paveikė. Veikė tai, kam skyriau daugiausia laiko – tai buvo ir lietuvių, ir užsienio šalių rašytojai. Lietuvių literatūros tradicijoje turbūt daugiausia laiko praleista skaitant žemininkų ir bežemių kartų poeziją. Tai egzodo – emigravusiųjų literatūra, todėl ir jų santykis su tradicija – platesnio pokalbio tema. Nemažai joje tų dalykų, kuriuos išvardijai. Kol kas dar per anksti sietis.
– Ar tu jautiesi bežemė?
– Nesijaučiu, bet kartais bežemiškumo reikšmę apmąstau.
– Ar galėtum išryškinti, kokie autoriai padarė tau didžiausią įtaką?
– Išvardinsiu keletą poetų, nors įtraukus ir prozą vardijimo būtų žymiai daugiau. Paulis Celanas, Georgas Traklis, Arthuras Rimbaud, Sylvia Plath, sąrašas ilgas. Iš lietuvių autorių – XX a. egzilio poetai, Vytautas Bložė, Sigitas Parulskis, Dainius Gintalas ir daugelis kitų. Džiaugiuosi, kad anksti perskaičiau geros poezijos: patys pirmieji, formavę supratimą apie tai, kas yra poezija, ir vėliau dar ne kartą skaityti, buvo Bruno K.Oijeris, Algimantas Mackus, Antanas A.Jonynas, Antano Škėmos poezija lygiagrečiai su proza, taip pat.
– Savo pirmąjį eilėraštį parašei...
– Vaikystėje žaisdama susiūdavau popieriaus lapus ir prirašydavau ten eilėraščių arba pasakų. Iki 3 klasės „išleidau“ daug rankų darbo knygelių, dalį jų išsaugojo mama ir močiutė. Pradėjau net ne nuo eilėraščių, bet nuo dainelių kūrimo, kurias įrašinėjau į kasetes (daugelis vaikų praeina noro būti dainininku su mikrofonu etapą).
O maždaug 13 metų užsiregistravau svetainėje rasyk.lt ir kūriau bet ką, gal net stengiausi rašyti kuo labiau nesuprantamai. Juokingiausia tai, kad tas įkeltas eilėraštis surinko 3,5 balo iš 5, kas iš esmės – ten visai neblogai (šypsosi). Bet kalbant apie sąmoningesnius eilėraščius, daugiau rašyti pradėjau jau universitete.
Gimnazijoje taip pat kūriau, tačiau retai, pavienius eilėraščius. Rašiau tekstus mūsų pseudo post-punk‘o grupei, o grupei iširus liko poezija. Donatas Petrošius viename savo eilėraštyje užčiuopė tiesą, kad kiekvienas poetas yra neišsipildžiusi roko grupė, o mano atveju tai tinka gal net tiesiogiai (juokiasi). Iš tiesų dideliu tekstų produktyvumu nepasižymiu.
– Minėjai muziką. Kaip kitokių rūšių menai susiję su tavo kūryba?
– Kartais rašydama nejučia prisimenu kokį filmą ar dainą. Atrodo susiję. Kai kurios asociacijos patenka į mano tekstus pagal panašią nuotaiką, vaizdą ar atmosferą. Aliuzijos į žinomus kūrėjus ar jų kūrinius padeda papildyti teksto reikšmes, kartais tekstas dėl to tampa suprantamesnis ir kitiems.
– Ką tau reiškia „Trapūs daiktai“? Ar tai knyga, dedikuota vienam žmogui?
– Ši knyga neturi dedikacijos. Bet norėčiau parašyti tokią knygą, kurią galėčiau dedikuoti močiutei.
