Bet pradėkime nuo to, nuo ko ir turi pradėti apsileidę skaitytojai – nuo abejonės. Kurių velnių skaityti? Apsispręsti padeda romano pavadinimas – „Grybo sapnas“. Du žodžiai iš tos planetos, kurioje viršų ima paslaptis ir mistika, o ne kontrolės jausmas ir nuspėjamumas. Tokia ir turi būti geros knygos ambicija – ištraukti skaitytoją iš jo (nesu)kontroliuojamo pasaulio ir leisti pamatyti kitus. Arba tą patį, tik nauju kampu.
Apie ką yra „Grybo sapnas“? Kai perskaitai romaną, klausimą performuluoji: o apie ką jis nėra? Knygos aptarimuose aidi gausybė temų, pradedant tėvų santykiais su vaikais, moterų santykiais su vyrais, žmonijos santykiais su gamta, praeities santykiais su ateitimi, vidaus santykiais su išore, baigiant užsieniečių santykiais su Dievo pamiršta Nida ir balzganam vandeny išmirkusią pienišką dešrelę primenančia Klaipėda. Atspėjote, visi santykiai kaip tyčia probleminiai, dėl to, matyt, ir rašomi romanai. Kiekviena iš temų verta atskirų karštų diskusijų, juolab knygos veikėjai drąsiai skaldo žiežirbas ir padeginėja visuomenėje nusistovėjusius šiaudinius stereotipus. Bet apsileidęs skaitytojas naudosis privilegija toliau koncentruotis į jam pačiam įdomiausią romano santykių sritį – santykį su savimi, o dar tiksliau – savuoju grybu.
Kuo čia dėtas grybas? Kai perskaitai romaną, klausimą performuluoji: o kuo čia dėtas žmogus? Remiantis vieno iš veikėjų, Dastino Karterio, vystoma egzistencine žmogaus teorija, visa mūsų civilizacija yra nulemta žmogaus simbiozės su vyrdiceps grybu. Pasirodo, mes esame ne savarankiški racionalūs individai, o tik belaisviai, neišskiriamai suaugę su savo vidiniais grybais. Pastarieji mums neleidžia patirti realybės, kokia ji yra, o bet kokį sąlytį su aplinka iškreipia subjektyviu filtru, vadinamuoju grybo sapnu. Grybo sapnas sąlygoja viską: „protą“, ego, nepasitenkinimą savo padėtimi, visas svajones ir polinkius, taip pat ir individo bei visuomenių lygmeniu atliekamas beprotystes, tokias kaip kariavimas ir planetos niokojimas. Gyvename apokalipsėje, grybo sapno vidiniame kalėjime, neleidžiama įsipatoginti skaitytojui. Jei taip iš tiesų yra, visas kitas romano (ir gyvenimo) tematikas belieka laikyti šio fakto išvestinėmis.
Grybas duoda ir atima, yra pasakęs Karteris. Nepasiginčysi. Labai žmogiška (grybiška?), jog šioje knygoje kur kas daugiau dėmesio skiriama tam, ką grybas atima ir ką galima ar negalima padaryti, kad iš savojo grybo sapno išsivaduotume. Būtent tokiame kontekste reikėtų skaityti pirmąjį knygos skyrių apie atmosferinio ekofašizmo persmelktoje Pervalkoje 2051 metais vasarojančią Upę. Upė yra sėkmės lydima 35 metų moteris, ji net gavusi Lietuvos „Metų moters“ titulą, tačiau vis tiek turi didelių priekaištų savo (iš)gyvenimo strategijai. Todėl šimtą puslapių daugiau ar mažiau apie tai skundžiasi. Nesu tikras, ar visiems skaitytojams pavyks akimirksniu pamilti šią romano heroję. Nėra įprasta užjausti išoriškai pranašesnes asmenybes, kurioms tai mama negera, tai savirealizacijos trūksta kažkur ten vyną geriant prabangiausioje kurorto viloje. Sukirba klausimas: kodėl ši Upės akistata su savais neišsipildymais įvyksta būtent dabar? Ir ar nėra 35 metai tas etapas, kada mamos ir tėčiai, kad ir kokie jie savaip blogi ir nemylintys, jau turėjo būti palikti ramybėje ir seniai atleisti nuo atsakomybės už tolesnį mūsų (iš)gyvenimą? Taip pat kirba noras pasiūlyti Upei nenaudoti „emocinio saugumo“ ir kitų vidinio pasaulio keiksmažodžių, o palikti juos tiems, kurie turi daugiau objektyvių priežasčių užsiimti savigaila. Bet... Bet tada atsimuši į vieną iš kelių netikėtų Upės mąstymo nuokrypių (o kas, jei visgi monstras esu aš pati?), ir pats susigėsti savo kaltinimų: tai visgi kieno čia monologo klausomės – Upės? Ar to kažko Kito, kuris gyvena jos žarnyne ir toliau verčia ją sapnuoti?
Verčiam antrą skyrių ir... va čia tai įdomumas. Negalvojau, kad taip pristatysiu trumpą pratarmę iš Dastino Karterio mokslinio veikalo apie egzistencinę žmogaus teoriją. Bet jei mokslininkai mokėtų ir leistų sau apie esminius dalykus kalbėti taip žavingai kaip Karteris – ir ne tik pratarmėse – mokslininko pašaukimui atsilieptų žymiai daugiau ieškotojų. Nieko baisaus, kad Karterio teorija turbūt nefalsifikabili. Užtenka žinoti, kad grybo sapnas yra naudinga ir patogi frazė kasdieniam naudojimui bei žmogiškųjų poelgių pateisinimui. Budizmo populiarintojai kadais išgarsino posakį „monkey mind“. „Grybo sapno“ konceptas jį net kažkuo pranoksta ir turi visišką teisę būti oficialiai įrašytas bent jau lietuviškų frazeologizmų žodyne. Smagiausia, kad grybo sapno teorija gerokai sumažina gyvenimo įtampą, nes perima iš tavęs atsakomybę už visus tavo pasirinkimus, visas tavo ydas, kompleksus ir silpnybes. Granatas nekaltas, kad jo vidus yra nelogiškas plėvelių labirintas, sako Upė. Tai kuo kalti mes, grybo sapne įsipainioję žmonės?
Bet grįžkime prie romano siužeto. Kas ten vyksta toliau? Neatskleisiu. Tų įvykių pakanka, kaip ir nerimstančių veikėjų, kurie trečiojo pasaulinio karo ir ekologinių transformacijų akivaizdoje kiekvienas dar ir neša po savo asmeninį kryžių grybą – vaikystės traumų, nelaimingos meilės, savirealizacijos dilemų pavidalu. Pasakojimas trūkinėja ir skaitytojui patiekiamas kaip subtilus galvosūkis. Atrodo, po antrojo skyriaus jau esi apsiginklavęs Karterio teorija, ir viskas nuo šiol turi būti aišku. Bet ne. Knygos autorė toliau mausto. Herojų likimai susikerta netikėčiausiuose taškuose, o galop pasislepia keistų gyvių pilnuose futuristinės Pervalkos pušynuose. Artėdamas prie pabaigos jautiesi taip, lyg žvelgtum į dėlionę, kurios svarbiausiose vietose, nepaisant visų skaitymo pastangų, dar vis trūksta poros svarbių detalių. Ar paskutiniuose puslapiuose jas susirinksi? Ne. Neduoda autorė nors tu ką. Todėl pikta, bet ir nepasakysi, kad nesimėgavai procesu.
Visgi vienas klausimas apsileidusiam skaitytojui pasirodė lemiamas. Kaip pabėgti iš savojo grybo sapno? Ir ar ne geriau kaip tik pamėginti su savo grybu susitaikyti? Grybo sapnas mus gena į priekį arba klampina praeityje. Ir kartu jis yra be galo gražus. Pats gražiausias filmas pasaulyje, kurį kiekvienas žiūrime intymioje vienatvės salelėje. Iš šių knygos eilučių matyti, kad atsakymų į aukščiau iškeltus klausimus būsime palikti ieškoti kiekvienas savarankiškai. Tiesa, romane galima sutikti paslaptingąją Iną, kuri lyg ir rodo pavyzdį, lyg ir duoda užuominų, kaip prasimušti į už grybo slypinčius gilesnius sąmonės sluoksnius. Ar tai, kas TEN laukia, žmogiškąja prasme yra išsigelbėjimas? Įvertinsite patys. Tik neapleidžia mintis, kad UŽ grybo sapno, tikrai nėra nei problemiškų (ir tuo įdomių) santykių tarp žmonių, nei provokuojančių planetos ateities vizijų, nei Nidos su Pervalka nėra (jau nekalbant apie Skuodą), taip pat nėra ten žodžių žaismo, metaforų magijos, net gero vyno nėra. Nėra ten visų šitų dalykų, kurių kaip tik sklidinas – ir tuo ypatingas – Gabijos „Grybo sapnas“. Todėl siūlau kol kas likti šiapus ir skaityti.
P.S. Praktinis klausimas autorei: ar vyrams atostogauti Pervalkoje šiuo metu yra saugu?
