Pastaraisiais metais iš Europos Parlamento (EP) tribūnos kalbomis apie laisvės žemyną spaudžiantį autokratų žiedą griaudėjantis G.Verhofstadtas niekada neslėpė, kad Europą įsivaizduoja kaip federaciją – savotiškas Jungtines Europos Valstijas.
Esą taip Europos Sąjunga pakankamai sustiprėtų ir kartu su JAV – čia, tiesa, kyla klausimų dėl Donaldo Trumpo administracijos – galėtų atsilaikyti prieš dabartinius iššūkius liberaliai demokratijai.
Iššūkių, žinoma daug, nors G.Verhofstadtas juos šiek tiek pervertina. Ekonominės stagnacijos laikai Europoje baigėsi, pamažu slopsta ir migracijos krizė, mažėja ir teroristinių išpuolių – juk „Islamo valstybė“ namų bazės Sirijoje jau nebeturi.
Kita vertus, būtų naivu nesuprasti, kad visos šios problemos tiesiog pasislėpė už kampo. Juolab kad tęsiasi klampus „Brexit“ procesas, kuriam EP atstovauja, beje, būtent knygos autorius, o Rusija kartu su separatistais toliau siautėja Rytų Ukrainoje.
„Ši knyga yra euroskeptiška“
G.Verhofstadtas, beje, dėl vis trūkčiojančios Bendrijos ydų kaltina būtent Briuselį – galbūt paradoksalu, bet būtent todėl apie šią knygą jau yra gerai atsiliepę ES kritikai. Politikas bloką negailestingai puola kaip „nedemokratišką, neefektyvų ir išlaidų“.
„Taip, Guy čia puola Europos Sąjungą, bet tai nėra Bendrijos pasmerkimas – jis kupinas idėjų, kaip pagerinti mūsų sąjungos darbą“, – teigė knygos pristatyme Vilniaus knygų mugėje taip pat dalyvavęs europarlamentaras iš Lietuvos Petras Auštrevičius.
Pats autorius nė neslėpė: „Ši knyga yra euroskeptiška. Mums reikia grįžti prie Bendrijos pamatinių idėjų ir ją išgelbėti. Visi kalba apie sąjungą, bet blokas iš tiesų yra ne sąjunga, o pakrikusi konfederacija.“
G.Verhofstadtas: „Mums reikia grįžti prie Bendrijos pamatinių idėjų ir ją išgelbėti. Visi kalba apie sąjungą, bet blokas iš tiesų yra ne sąjunga, o pakrikusi konfederacija.“
G.Verhofstadtas palygino JAV ir ES reakciją į 2008 metų smūgius finansinę sistemą – jei amerikiečiams prireikė vos 9 mėnesių, o „mes Europoje prabėgus net 9 metams nesame susitvarkę – bankai vis dar neveikia taip, kaip turėtų, stringa investicinės programos, ir panašiai“.
Europai skaudžios tiesos iš tikrųjų yra tai, kad tarp didžiausių technologinių kompanijų nėra Senojo žemyno kompanijų. „Google“ ir „Facebook“ – amerikiečių, „Alibaba“ – kinų. Taip, „Spotify“ buvo įkurta Švedijoje, bet – iliustratyvu – persikraustė į JAV.
„Mums reikia reformuoti ES, nes po Brexit seks Nexit, Frexit – sugriūsime. Bus labai blogai, jei į Europą sugrįš nacionalizmas. Tai, kad Prancūzija dabar turi prezidentą, kuris tiki Europa, yra signalas pradėti reformas“, – Vilniuje aiškino G.Verhofstadtas.
Ar federalizmas išgydytų, ar pribaigtų?
Tačiau ar G.Verhofstadto siūloma išeitis – milžiniška supranacionalinė teisinė reforma ir Europos federacijos suformavimas – šiandien tikrai adekvati?
Jis galbūt teisus dėl to, kad dabartinė pusiausvyra neišsilaikys, kad ES žlugimas būtų itin blogos žinios tiek karų pergyvenusiam žemynui. Bet kažin ar europiečiai, pastaruoju metu tik nusisukantys nuo tarptautinės liberalios tvarkos, o ne ją sveikinantys, susivilios tokia vizija.
Daugelis apklausų jau ne vienerius metus rodo, kad vakariečiai vis labiau nusivilia politika plačiąja prasme – tiesą sakant, tyrimai liudija, jog ir gyvenimas demokratijoje žmonėms nebėra toks svarbu kaip anksčiau.
Kai pernai tuometis Vokietijos socialdemokratų lyderis Martinas Schulzas irgi prabilo apie Jungtines Europos Valstijas, paaiškėjo, kad būtent vokiečiai palankiausiai sutiko tokią idėją. Tačiau palankiausiai šiuo atveju tereiškė 30 proc. respondentų – mažiau nei trečdalį.
Skandinavams, Vidurio ir Rytų Europos šalims federacinės Europos modelis tikrai nėra patrauklus – nedidelės, verslios ir mobilios valstybės nori ne grandiozinių vizijų, o efektyvesnio ES darbo.
Ar G.Verhofstadto siūloma išeitis – milžiniška supranacionalinė teisinė reforma ir Europos federacijos suformavimas – šiandien tikrai adekvati?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas irgi suabejojo belgo vizija, klausdamas, apie kokią konkrečiai integraciją kalbama.
„Klausimas toks, kur reikia daugiau integracijos, o kur – mažiau. Net Bendroji rinka neveikia taip, kaip turėtų. Sutinku su knygoje išsakoma kritika, bet dėl receptų turiu daugiau abejonių.
Jei Europa sunkiai serga, ar federalizmas tikrai ją pagydytų, ar vis dėlto pribaigtų ją galutinai?“ – klausė R.Vilpišauskas.
Entuziastingai tikrai nebus ir jau nėra pasitinkami G.Verhofstadto pasiūlymai dėl Europos gynybos koordinavimo – JAV didesnes europiečių pastangas lyg ir sveikintų, tačiau NATO abejojama dėl veiklos dubliavimosi.
Kitaip tariant, Briuselyje turbūt ne be pagrindo juokaujama, esą jei G.Verhofstadtas neegzistuotų, euroskeptikams tektų jį išrasti.
Šis belgas yra tipiško Briuselio eurokrato šaržas, kurio moto galėtų toks: „Kad ir kas nutiktų, geriausias sprendimas – daugiau Europos!“
Bondiadiškas Europos pjūvis
Paklaustumėte, o kuo čia dėtas B.Gailius ir jo praėjusiais metais išleista knyga „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“? Ją istorikas pristatė 2018-ųjų Vilniaus knygų mugėje.
„Kai pabandžiau pastudijuoti bondiadą, pamačiau, kad tai, ką aš noriu pasakyti, dar neparašyta. Taip ir neatsirado knyga, – šeštadienį tvirtino B.Gailius. – Slaptojo agento svarba išryškėja tik demokratiniame pasaulyje. Juk kai nėra demokratijos, visi yra slaptieji agentai.“
Knygoje yra skyrius apie teisę žudyti – ją, žinoma, turi garsusis agentas 007. Jame perfrazuojama Hamleto dilema: „Būti ar nežudyti? Sunkėjantis europietiškos politinės valdžios pasirinkimas“.
Kitaip tariant, pasitelkus bondiadišką pjūvį svarstoma, kokį kelią Europai rinktis. B.Gailius galbūt ir nepateikia tokių variantų kaip Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris, beveik prieš metus pateikęs penkis ES raidos scenarijus, bet jo svarstymai dėl to nėra mažiau įdomūs.
Būtent per žudymo aspektą, kurį B.Gailius vadina esminiu savo knygoje, autorius pažvelgė į Europos neveiklumo reiškinį.
„Europos neveiklumas – labai sudėtinga problema, į jį galima pasižiūrėti įvairiais kampais, bet atsakymas vis tiek – tas pats.
Nenoras prisiimti politinės atsakomybės už tikruosius politinius veiksmus, kurie pareikalauja ir nužudyti, ir žūti, yra labai svarbi tos bendresnės baimės dalis“, – pernai LRT.lt teigė B.Gailius.
Istorikas atkreipia dėmesį į tai, kad JAV, skirtingai nei Europos demokratijos, XX amžiuje sugebėjo spręsti sudėtingas problemas. Jis ir anksčiau savo komentare 15min buvo išsakęs abejonių Europos gynybos planais bei jų sankirtomis su NATO veikla.
„Bondo buvimas herojumi vis svarbesnis – taip, jau šiais laikais. Iano Flemingo laikais ideologijos dar turėjo didelę reikšmę – komunizmas nieko nebereiškia, liberalizmas nebežinia ką reiškia.
Kai kas galbūt norėtų pasakyti, kad nėra blogio ir kad viskas yra normalu. Bet taip neišeina, nes egzistuoja labai baisūs dalykai“, – teigė B.Gailius.
Aišku, visų pirma B.Gailiaus knyga yra meilės daina bondiadai, ir ne bet kokia, o vertintina kaip kova su agento 007 profanavimu.
Tačiau galbūt Džeimsas Bondas ir yra tas herojus, kurio reikia Vakarams, – pasišventęs valstybei, tarnybai, kritiniam mąstymui bei tiesai. Tiesa, tai nereiškia, kad jis – abstraktus vakarietis.
„Tu negali būti europiečiu nebūdamas lietuviu. Panašiai ir Bondas – jis tik per savo buvimą britu tampa visos Europos ir visų Vakarų herojumi“, – pridūrė istorikas.
