– Pirmiausia sveikinu tapus naujuoju Jotvingių premijos laureatu. Ką gi, dabar teks laukti „Poezijos pavasario“ vainiko, Vyriausybės premijos ir, galiausiai, Nacionalinės. Tiesa, pakeliui dar gali pasitaikyti ir kuklesnių apdovanojimų. Žodžiu, Tavo literatūrinės perspektyvos gana aiškios...
– Perspektyvos, be abejo, šviesios... Dar nepaminėjai audiencijos pas popiežių, pusryčių su vyskupais, jau liejamo bronzinio biusto...
Apie visas premijas, jų skyrimo kultūrą esu daug galvojęs, nemažai kalbėjęs. Gal sveikiausia būtų ironiškai nusišypsojus visa tai palikti ramybėje... Vis dėlto atmestum bet kokią viltį, kad kas nors galėtų keistis.
Jotvingių premija apsidžiaugiau, šį įvertinimą mielai priėmiau. Mano galva, tai viena iš retų premijų literatūroje, kuri dar turi autoritetą, energijos, nors ir ši senka. Bet tuo neverta piktintis – kiekvienas įvykis turi savo pradžią, gyvenimą ir pabaigą. Tikiu ta premija. Bėda ta, kad ilgainiui viskas įgauna siaubingą inerciją. Net ir didžiausias gaivalas, tapęs institucinis, reglamentuotas, išdėstytas popieriuose, pasirašytas ir antspauduotas, virsta paprasčiausia instrukcija komisijoms ir ekspertams.
Net ir didžiausias gaivalas, tapęs institucinis, reglamentuotas, išdėstytas popieriuose, pasirašytas ir antspauduotas, virsta paprasčiausia instrukcija komisijoms ir ekspertams.
Premijos yra praradusios savo prasmę, nes didesnė jų dalis beliko butaforija, nebeatspindi realios kultūrinio gyvenimo tėkmės. Pačios premijos turėtų būti įvykiu, parodyti, kieno knyga šiais metais, per pastaruosius dvejus ar penkerius metus buvo geriausia, stimuliuotų literatūrinį ir apskritai kultūrinį gyvenimą. O dabar jos klaidžioja kaip šmėklos, vieniems besivaidendamos, kitus gąsdindamos, trečius varydamos į neviltį.
– Bijau sumeluoti, bet, man rodos, jokia kita meno sritis Lietuvoje neturi tiek premijų, kiek literatūra ir konkrečiai poezija.
– Tu teisus. Literatūros premijų pas mus yra nesuvokiama gausybė. Daugelis rajonų jas turi. Sugriuvus kolūkiams literatūros premijų teikimas tapo savotišku anos bendravimo kultūros tęsiniu. Kaip jau įprasta, premijų teikime dalyvauja vietiniai politikai, kurie sako tas pačias kalbas, dalyviai taip pat entuziastingai ploja. Neneigiu vietinių bendruomenių švenčių, jų susitikimų būtinybės. Bet kuo čia dėtos premijos, apdovanojimai?
Beje, jei paskaitytum daugelio premijų nuostatus, neatsispirtum įspūdžiui, kad jie surašyti kokiam XIX amžiuje: už gamtos grožį, dvasios pajautimą, krašto apdainavimą. Tai sunkiai dera su dabartimi, šiandiena. Šios premijos ir yra niekinės, nieko neatveria. Net, sakyčiau, priešingai – dangsto ir simuliuoja tikrovę. Kreivų veidrodžių karalystė.
– Kita vertus, mūsų literatūra yra ganėtinai maža ir jei jau žmogus rašo, leidžia knygas padoriose leidyklose, jei sukasi atitinkamuose ratuose, jis gali būti tikras, kad anksčiau ar vėliau sulauks savo eilės apdovanojimų rikiuotėje.
– Norint galima būtų surašyti instrukciją, planą, ką daryti, kad galiausiai gautum vieną ar kitą saldainį, prizą. Iš esmės tai tas pats mąstymas penkmečiais. Svarbiausia – įgyvendinti planus... Ir tam, beje, nereikia didelio talento, užtenka būti vidutinių gabumų rašytoju ir kas keletą metų išleisti vidutinišką knygą. Anksčiau ar vėliau tau būtinai nusišypsos laimė, kurios būsi nusipelnęs savo kasmetiniu triūsu ir prakaitu.
Niekada nestovėjau ir neketinu stovėti jokiose eilėse. Man tai visiškai neįdomu. Nesuprantu to stumdymosi eilėse, pagiežų, komisijoms daromo spaudimo (apie tokį atvejį esu girdėjęs), siaubas kažkoks... Jos net išverkiamos. Labai juokinga. Etaloninis tekstas apie premijų kosmosą, mano galva, yra senokas Rimvydo Stankevičiaus ir Gintaro Bleizgio, kažkodėl jau vaidinančių klasikus, labai juokingas pokalbis „Metuose“ („Metai“, 2013, Nr. 4) apie Dievą ir dievoiešką... Nors kalbėta ten tik apie premijas ir premijoiešką... Paskaitykit, suprasit, kur ir kaip gyvenam.
– Na, eilėje nestovi, bet premijas gauni, į penketukus patenki...
– Šiandien premijų mes turime daugiau nei geros literatūros. Dirbdamas „Literatūroje ir mene“ akivaizdžiai matau, kad žmonių, sugebančių parašyti gerą tekstą, skaičius labai ribotas. Tai yra kokybės, gebėjimo kūrybiškai mąstyti ir rašyti klausimas. Žinoma, po šių metų „Poetinio Druskininkų rudens“ mes daugiau kalbame apie kiek kitokius kūrybos vertinimo kriterijus. Tad galime užsiimti vyrų–moterų diskursu, vegetarų–mėsėdžių, tikinčiųjų–ateistų diskursais, tačiau abejoju, ar tai turi ką nors bendra su pačia kūryba ir jos kokybe.
Akivaizdu, kad svarbiausia diskusijų, nuomonių reiškimo ir išsisakymo platforma jau yra tapęs feisbukas. Aštriausi ginčai, karai ir kova vyksta būtent čia. Papostinau, pakomentavau ir jaučiuosi atlikęs pareigą Tėvynei. Su realybe tai nebūtinai turi ką nors bendra. Audra stiklinėje, ir tiek. Visiška pato situacija.
Elektroninė erdvė kažkodėl atleidžia žmones nuo atsakomybės, nusiurbia kūrybinę energiją. Veiksmas čia simuliuojamas, todėl diskusijos feisbuke retai kada išauga į realų veiksmą, viešą diskusiją, tad realūs pokyčiai taip ir nevyksta. Muštynės gatvėje turėtų gerokai realesnių ir net pozityvesnių rezultatų nei neurozių fiestos, psichoterapija internete. Kiek hiperbolizuoju, bet esmė lieka. Ir apskritai, idealus pilietiškumo pavyzdys – tai elektroninė peticija. Tegyvuoja elektroninės peticijos.
Šimtas laikų yra laimėjimas. Gal tai įpročio viską turėti labai greitai rezultatas.
Beje, nemažai jaunų, potencialiai gabių poetų vos parašo tekstą, iškart meta į socialinius tinklus – imkite mane ir skaitykite, o skaitydami laikinkite. Reikia premijos čia ir dabar. Šimtas laikų yra laimėjimas. Gal tai įpročio viską turėti labai greitai rezultatas. Nenoriu vaizduoti sumauto teisuolio, bet daugelis dalykų čia atrodo mažų mažiausiai keistai.
– O kaip Tu manai, dėl ko apskritai tiek dėmesio premijoms? Ir ką žmogus gauna ją laimėjęs – garbę ir pinigus?
– Garbės, garbės, medalį, pripažinimą ir pagyrimą visuotiniame susirinkime... Bet kaip išmatuoti tą garbę? Kiekvienam tai skirtingas dydis: vieno neužkiši kad ir kasdien ištisus metus jo vardą kartodamas, kitam, žiūrėk, užtenka rankos paspaudimo. Kita vertus, mūsų literatūros „žvaigždes“ gatvėje turbūt retas kuris atpažįsta, o jei ir atpažįsta, niekas paskui juos nelaksto gauti autografo ar kartu nusifotografuoti.
Įvertinimas susijęs ir su pinigais. Tačiau kokie tai pinigai? Pašalpos. Išskyrus kelias premijas, visos kitos yra labai kuklios, normaliai uždirbantiems žmonėms jos atrodytų net juokingos. Iš šalies žiūrint vaizdas atrodo turbūt didingas: žiūrėk, PREMIJĄ gavo... jie ten pinigus tik dalijasi tūkstančiais. Taip nėra. Dėl ko ten varžytis? Tai visiška nesąmonė. Autorius už tekstus padorius ir adekvačius honorarus turėtų gauti. Apie tai reikėtų kalbėti.
Dažnusyk premijos veikia kaip užuojauta, skolos atidavimas. Kadaise, regis, Gintaras Patackas yra išsitaręs: kai rašiau geriausius savo kūrinius ir knygas, jokių premijų niekas nedavė, o kai pradėjau rašyti vidutiniškai, žiūrėk, pastebėjo... Nusipelnyti įvertinimo iš reikalo – nedovanotina kvailystė. Apskritai, siūlyčiau įvykdyti depremijavimą – nurašyti skolas, iš įsiskolinusiųjų reikalauti genialių kūrinių, pradėti nuo nulio, kartu su desovietizacija.
– Neseniai žiūrėjau Gastono Duprato ir Mariano Cohno filmą „Garbės pilietis“, kuris prasideda nuo epizodo, kai pagrindiniam veikėjui – rašytojui – įteikiama Nobelio literatūros premija. Scenoje jis apžvelgia visus garbingus narius, tarp kurių yra ir karalius su karaliene, ir pasako maždaug tokią kalbą: „Esu dėkingas už tokį pagerbimą, tačiau apgailestaudamas turiu pripažinti, jog tai reiškia mano, kaip menininko, mirtį. Nes šis apdovanojimas parodo, kad mano kūryba sutampa su žiuri narių, specialistų, akademikų ir karalių skoniu bei jų poreikiu. Akivaizdu, kad esu jums patogus menininkas.“
– Čia šiek tiek sutirštinta, klišė. Daug kas tokia poza naudojasi, kad galėtų rėkti, nes jiems nedavė, jų neįvertino, kad save parodytų kaip nesuprastą, mat yra įsitikinę, kad jie kitokie, einantys prieš srovę, daug pažangesni ir genialesni, nei kitiems atrodo. Bet juk tie ekspertai, specialistai irgi nėra iš medžio nukritę, žmonės iš mūsų tarpo, kurie skaito, domisi, supranta. Todėl ir sakau, kad premijos turėtų padėti skaitytojams susigaudyti tame, kas šiandien vyksta mūsų literatūroje.
O noras patikti, man rodos, yra visiškai normalus dalykas, ir nieko tame blogo ar nepadoraus nėra. Jei man, pavyzdžiui, patinka, ką tu parašei, negi turėčiau tai slėpti, sakyti, kad tavo tekstas yra blogas... Jei patinka, aš ir sakau, ir džiaugiuosi kartu su tavimi. Tačiau tame galima užsižaisti, todėl turi visuomet įjungti saugiklius. Nuolatos gaudamas dėmesio, pagiras, gali lengvai priprasti, susitapatinti su tuo giriamu bei šlovinamu ir rašyti taip ir tam, kad tos ego mišios tęstųsi. Padaryti tai nesunku. Labai paprasta imituoti poeziją, žaisti savo žaidimus. Sigitas Geda ne kartą yra sakęs: kai pamatai, kad tave jau neša, būk mielas, sąmoningai pamurkdyk save į purvą, kad tuštybė kiek aprimtų.
Didžiausi spąstai yra noras laimėti. Taip vieną drakoną pakeičia kitas, ir nieko daugiau. Norėdamas likti gyvybingas, turi savo karą pralaimėti, kad vėl galėtum pradėti naują manevrą. Užlipęs ar užkeltas ant pakylos, turi pats nuo jos nulipti, sunaikinti save buvusį, pamiršti visa tai, kas buvo. Ir vėl pradėti iš naujo. Nuo nulio.
– Kodėl nuo nulio? Juk kiekviena premija dirba Tavo vardui, kiekviena nauja knyga, jei ji matoma, skina kelią naujoms knygoms, jų tiražams, autoriaus honorarui ir pan.
– Kiekvieną knygą reikia rašyti kaip paskutinę ir nesijaudinti dėl to, ko dar nėra. Ir apskritai, kodėl aš turiu rašyti knygas? O jei rašyti, kodėl būtinai visą gyvenimą? Dėl savęs tikrai nebūčiau toks garantuotas. Kartais prieini ribą, kai neturi ko pasakyti, ir viskas. Užsiveria kalba. Ar kada atsidarys vožtuvai ar ne, mažai nuo manęs tepriklauso. Jau dvejus metus nieko padoraus nesu sukūręs. Na ir kas? Svarbu – laiku nustoti rašyti. Taškas. Norėčiau, kad toks supratimas mane aplankytų. Ir kitiems to nuoširdžiai linkiu.
Kiekvieną knygą reikia rašyti kaip paskutinę ir nesijaudinti dėl to, ko dar nėra.
Čia nemažai nuveikia knygų industrija, leidyklos, kurios perkamus autorius išgręžia, į jį investuoja, paima įkaitu. Tu tik rašyk, – sako. Duoda avansą, kitiems metams užpildo naujos knygos rėmimo paraišką ir taip ratas užsisuka. Rašytojas rašo, leidykla leidžia, skaitytojai skaito – ir visi laimingi. Taip sutraiškyta nemažai gabių ir talentingų rašytojų. Viena iš jų Jurga Ivanauskaitė, tas pats Jurgis Kunčinas... Nors ką aš čia... Bet gali paskui puikuotis, kad pragyveni iš kūrybos.
– O Tu taip nenori?
– Noriu, bet kad išvis rašyti nereikėtų. Kiti už tave rašytų... Pasaulio istorijoje niekada nebuvo tiek knygų, kiek jų yra dabar. Bet kai rašytojų daugiau nei skaitytojų... Tai jau nesusipratimas.
Ir koks absurdas yra kūrybinio rašymo dirbtuvės, kur iš esmės puoselėjama iliuzija, jog kūryba – tai grynas amatas, kaip kepti bandeles, daryti šukuosenas šunims ar tinkuoti sienas. Žinoma, galima išmokti rašyti vidutiniškai, perprasti, kaip valdyti sakinį bei mintį, įgusti naudoti tam tikrus šablonus. Vidutiniškų eilėraščių, dramų ar esė parašyta visas galas. Ir kas iš to? ... v palto. Mačiau aš tokių baigusių kursus ir rašytojus vaidinančių – iškart dėl honoraro derasi, bet sakinio su pridėtiniu šalutiniu parašyti nesugeba. Ir kodėl nesugeba? Telefonų knygas tegul rašo.
Atsispiriu nuo Czesławo Miłoszo minties, kad rašyti reikia iš negalėjimo, kai to tikrai reikia. Kad ir kaip žiūrėtum, ar kaip pompastiškai tai skambėtų, kūrybai reikalinga aistra. Tai galioja ir sodinant medį, ir leidžiant žurnalą, ir piešiant, ir šveičiant unitazą. Jei tu pats nejauti aistros, jos nejaus ir kiti. O vidutiniškų dalykų mūsų pasaulyje ir taip per akis.
– Grįžkime dar šiek tiek prie apdovanojimų. Pats su kolegomis „Literatūroje ir mene“ esi įsteigęs „Šūdvabalio“ premiją, kurios nuo statose įvardyta, kad ji skiriama „už nepatogų, drąsų ir nuoseklų buvimą, atkaklumą, kultūrinę veiklą“, o pačią premiją įvardijate kaip „alternatyvą premijoms“. Viena vertus, jūs siūlote kitokio, ne inercijos principais grindžiamo įvertinimo būtinybę, kita vertus, kalbate apie maišto, pankiškumo ilgesį kultūroje.
– Šios premijos idėja gimė visai netyčia, rašant „Redakcijos skiltį“, rodos, paskutiniame sakinyje švystelėjo tokia mintis ir ją užrašiau. Paskui pasitarėme su kolegomis ir pagalvojome – kodėl gi to neįgyvendinus?
Kita vertus, tai tik dar viena premija. Eilinė premija. Žinoma, galima diskutuoti, ar ši koncepcija yra vykusi, ar ne. Bet atspirties taškas yra būtent tai, ką pats ir įvardijai, – alternatyva premijų kultūrai ir kultūriniam nuoboduliui.
Kitas klausimas, kaip jaučiasi pats žmogus, gavęs tokią premiją. Kol kas yra tik vienas jos laureatas – Darius Pocevičius – ir jo galima apie tai pasiklausti. Tokią premiją aš pats visai norėčiau gauti... Tik, va, nevertas dar... Bet ši premija gali būti skirta ne tik žmogui, bet ir gamtos reiškiniui, įvykiui, pokštui ir pan. Šūdvabalio niekas nevaržo – nei statusas, nei hierarchija, nei įpročiai, nei taisyklės. Beje, šūdvabalis giminingas Kristijonui Donelaičiui...
– Dar ne taip seniai apie Poeziją buvo kalbama kaip apie galimybę prisiliesti prie Grožio, Darnos, apdainuoti tauriausius žmogaus jausmus, supančio pasaulio ar tėviškės grožį... Pats naujausioje knygoje „Grimzdimas“ teigi, kad „eilėraštis yra ir turi būti nusikaltimas. Plokštumai, kalbai, visuomenei, (ne)tikėjimui, šventeiviškumui, niekšybei...“ Tad kaip čia nutinka, kad sakydamas tokius „negražius“ dalykus, atsisakydamas stotis į eilę, galiausiai, net keikdamas premijų kultūrą vis tiek esi jomis pagerbiamas?
– Vadinasi, pasirinkau blogą kryptį, kažkur ne ten nusukau... (juokiasi).
O šiaip, turbūt tokia natūra: kalbu atžagariai, dažnai tiesmukai, sąmoningai juokiuosi iš kitų ir iš savęs, keikiuosi ir keikiu. Tai ir laisvė, ir susikurtas kalėjimas. Patenku į spąstus: bandai pasakyti ką nors nepadoraus, o tau pakiša premiją... (juokiasi). Šis lozungas, deklaracija jau gali būti puikus mano prekinis ženklas ir tokiomis intonacijomis galiu dar kelias knygas padaryti, nes, pasirodo, kažkam to reikia.
Šiaip ar taip, pasikartosiu – poezija negali būti patogi. Ji turi žmoguje budinti nepasitenkinimą tuo, kas yra. Poezija privalo būti aktuali. Niekada nesupratau rašymo sau ar į stalčių. Tartum pats sau būtum dvasios centras, paslapčia atidenginėjantis kažkokius dvasios klodus. Nė velnio. Poezija turi veikti tikrovę – naivu, bet tuo tikiu. Ji turi gyventi čia ir dabar ir būti reikalinga ne tik sau pačiai. Poezija turi priimti poziciją ir ją ginti. Kitaip išvis nesuprantu, kam visu tuo užsiimti. Poezija kaip dekoras? Poezija kaip fonas pižonams ėsti austres ir graužti salotos lapą? Beje, toks poreikis atsiranda: žmonės jau (!) galvoja, kad gražu ir kultūringa yra pasiklausyti poezijos vakarieniaujant. Čia toks aukštas lygis, estetika... Bet menas turi būti taip, kad tas valgytojas paspringtų tuo ekologišku salotos lapu... Štai tokia yra taikomoji poezijos ir viso meno paskirtis.
Poezija privalo būti aktuali. Niekada nesupratau rašymo sau ar į stalčių. Tartum pats sau būtum dvasios centras, paslapčia atidenginėjantis kažkokius dvasios klodus.
Jei atvirai, neturiu didelių pretenzijų gyvenime. Gyvenu kaip ir daugelis kultūros žmonių, minimaliai patenkindamas svarbiausius buitinius savo ir artimųjų poreikius. To lyg ir užtenka, kad galėčiau būti. Neseniai sužinojau, kad „Maximos“ parduotuvių kilimėlių, kurie guli prie durų etc., keitėjas uždirba daugiau nei bet kurio kultūrinio leidinio vyriausiasis redaktorius ir turbūt dvigubai, jei ne trigubai daugiau už kalbos redaktorius, vertėjus ir pan. Žinoma, tai galima buvo nujausti, bet kai sužinai konkrečius skaičius, galva neišneša. Tai galvokim, kur mes gyvenam. Galvokim. Tik ar ne per ilgai galvojam...
– Ar pastebi, kad šiandien kultūrinėje žiniasklaidoje gali sakyti beveik bet ką – niekam tai nerūpi, jokios reakcijos nesulaukia aštresni ar kritiškesni pasvarstymai. Jie, kaip pats sakai apie poeziją, nebeveikia šios tikrovės, nesulaukia jokio atgarsio. Na, pavyzdžiui, kad ir Andriaus Jakučiūno tekstas „Lietuvių rašytojas“, publikuotas „Metuose“. Stiprus, kritiškas, aktualus. Ir ką? Nieko? Ar pačiam nesusidaro įspūdis, kad visi svarstymai kultūriniuose leidiniuose – tartum į šulinį?
– Atgalinį ryšį gauti svarbu, bet apie jį aš jau nebegalvoju... O šitą A. Jakučiūno esė metų tekstu paskelbčiau. Į dešimtuką pataikyta.
Vieni dalykai atsiskleidžia, pamatomi trumpalaikėje, o kiti – ilgalaikėje perspektyvoje. Žmogaus sąmonėje procesai vyksta iš lėto ir tik po kurio laiko gali pamatyti tam tikrus pokyčius, kuriems įtakos turėjo gal net ne vienas konkretus tekstas, bet, tarkime, vieno ar kito leidinio užsibrėžta kryptis. Negali tikėtis, kad tavo darbo vaisiai bus greiti. Tiksliau, tikėtis, žinoma, galima, bet nežinau, ar tai padės kasdien dirbant savo darbą. Pamiršti apie tuos vaisius reikia.
Žinoma, toks požiūris apie ilgalaikę perspektyvą nesunkiai gali užmigdyti manant, kad dabar leiskime sau ir pachaltūrinti... Nieko panašaus – kultūra turi palaikyti pulsą, reaguoti, kviesti į diskusiją, kalbėti aštriai ir aktyviai, ieškoti naujų, šiuolaikiškų formų, kad būtų reikalinga. Kitu atveju tikrai geriau keisti kilimėlius.
– O ar Tu pats domiesi kultūriniais įvykiais – lankai spektaklių bei filmų premjeras, vaikštai į koncertus? Ar vis dėlto dažniau nutinka taip, kad redakcijoje perskaitai skelbimą, įdedi jį į žurnalą ar internetą ir jau galvoji, kad viską matei, visur dalyvavai?
– Persivalgymas kultūra, įvairiais renginiais bei tekstais yra visiškai natūralus dalykas. Išleidus kiekvieną „Litmenio“ numerį netgi jauti pachmielą nuo tekstų... Taip, tuo žodžiu ir vadinam. Bet, žinai, nepaisant to, man vis tiek labai įdomu ir parodos, ir spektakliai, ir koncertai, ir literatūra. Atsirenku.
Man pačiam, tarkim, dailė ar teatras dabar daug įdomesni nei literatūra. Ji pernelyg nuspėjama. Redakcijoje yra nusistovėjusi tradicija antradieniais, kai jau daugiau ar mažiau sudėliotas būsimas žurnalo numeris, pereiti galerijas. Ir kartu pasibūni kitoje aplinkoje, pasijuoki – labai naudinga ir sveika. Ir dabar vaikštau, ir Tau galiu rekomenduoti, kur būtina nueiti. Parodų recenzijų aš neskaitau (tik tiek, kiek reikia darbo reikalais), aš pats turiu matyti... Žiūriu, ir viskas, kabina arba ne. Įdomu matyti, ir kaip autorius meluoja, vaidina meną, vaidina menininką. Kol savo akimis to nepamatei, tol to meno tau ir nebus.
Įdomiausia ne tiek patirti pažinimo malonumą, grožėtis, bet matyti, kaip žmogus mąsto, kas jo galvoje dedasi, kur link juda. Savo vaikus irgi vedu į parodas. Jie ten kenčia, sako: „Ir vėl į galeriją...“ Tai toks idiotas tėvas esu. Turbūt laikui atėjus į senelių namus išveš be jokio gailesčio... Bet paskui matai, jie jau kitaip žiūri, kitaip mato, žiūrėk, ir klausia, kaip vieną ar kitą dalyką padaro, reaguoja... Man rodos, yra labai svarbu vaikams rodyti kitokį pasaulį, įvairovę, rodyti skirtingus rakursus. Mokyklos gi to nedaro, formules į galvas kiša ir sako – skaičiuok, šaknį trauk... Gerai, kad vaikus vedamės į prekybos centrus, ten mato tam tikros sistemos žaidimus. Darželyje ar mokykloje – kiti žaidimai. Miške ar kaime – vėl kitokie. O galerijose, teatre – dar kitokie. Taip jų pačių galvose veriasi kiti kambariai. Visada geriau gyventi kokiuose šešių kambarių apartamentuose nei komunalkėj... Tiesa?
– Ar Tu pats kultūriniame gyvenime šiandien susiduri su įvykiais, kurie vienaip ar kitaip pakreipia Tavo galvojimą, turi įtakos Tavo gyvenimui?
– Čia vėl reikia kalbėti apie laiko distanciją. Viskas kaip nors veikia, tik ne viskas iš karto. Sunku pasakyti, kad štai šis spektaklis, knyga ar fotografija pakeitė mano gyvenimą. Tai pamatuoti sudėtinga. Jaunystėje (na, ir dabar esu labai jaunas), paauglystėje tai realiai vyko, nes buvo kitoks imlumas, kitokia patirtis, kitoks ir entuziazmas patirti, pažinti, suprasti. Iki šiol atsimenu, kaip dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje iš Jonavos važiavome į Jaunimo teatrą Vilniuje žiūrėti „Don Kichoto“. Ten su manimi realiai kažkas įvyko ir iš to spektaklio išėjau kitoks, nors tiksliai negalėčiau pasakyti, kas taip paveikė.
Žiniasklaida šiandien daro milžinišką įtaką žmonių gyvenimams, konstruoja savo skaitytoją, žiūrėtoją čia ir dabar veikdami jo sąmonę. Iš esmės nuo žiniasklaidos priklauso, koks žmogus eis miegoti vakare, koks jis atsikels iš ryto... Kol ji bus skysta ir bestuburė, tol bus vargas mums...
– Ar manai, kad kultūra ir menas yra tam tikra atsvara?
– Na, bent jau turėtų būti. Ir bėda ta, kad šiandien netrūksta tobulų galimybių meną ir kultūrą simuliuoti, vaidinti, paversti tai tiesiog pragyvenimo šaltiniu negalvojant nei apie idėjas, nei apie jų reikšmę ar poveikį. Žinoma, tokios kultūros visada buvo ir bus. Gal aš ir karščiuoju, bet esu gyvybės ir aistros pusėje.
Būtų mano valia, panaikinčiau visas premijas, visą kultūrinę spaudą. Ir ne todėl, kad jų nereikia, o todėl, kad jų reikia. Iš dugno, iš apačios išdygtų tai, ko išties šiandien reikia. Gimtų iš energijos, o ne iš inercijos. Iš būtinybės, o ne iš kažkokios šventos karvės tradicijos. INERCIJA yra viso to jovalo karalienė. Kultūrinių leidinių šiandien yra per daug, intelektualiai kokybiškų jų neišvežam... Atskiri leidiniai aptarnauja siauras sritis, na, tokios stiuardesės... Niekas apie tai garsiai nekalba, bet yra taip. Politikai tai perskaitę tik katučių imtų ploti, sakytų: „Va va va, o vis inkščiat, kad mažas finansavimas etc.“ Bet šie neperskaitys – jie neskaito... Apie kultūros politiką geriau patylėsiu... Galbūt naujajai kultūros ministrei užteks valios sudrumsti vandenis...
– O be literatūros, kultūros, kas dar yra Tavo žaidimų laukas?
– Man patinka buitis, rutina. Paprasti darbai. Mėgstu gaminti, tuomet pailsiu, išvarau visus iš virtuvės, ir viskas. Ir dirbti fizinį darbą: kasti žemę, kapoti malkas, pjauti žolę, rinkti akmenis, nesvarbu, su kastuvu visą dieną galėčiau vaikščioti. Tokie darbai padeda jausti kūną, į jį sugrįžti. Galva stoja į savo vietą. Tiesiog dirbti, kalti, eiti negalvojant apie kūrybas, rezultatus, prasmes. Mes apskritai per daug sukame galvas dėl prasmės taip tapdami nuo jos priklausomi. Prasmė – tai jau tam tikra pretenzija, o kartu ir noras gauti atlygį, premiją, dėmesį – „kaip tu gražiai čia sugalvojai... kaip gražiai padarei... kaip gražiai parašei...“ O man ir be prasmės visu tuo užsiimti yra smagu – nepretenduoju į jokią amžinybę.
Literatūros žurnalas „Metai“, 2017 m. Nr. 11 (lapkritis)
