Neišvengiamai artėjant negailestingam priešui, iš senos ir garbingos Rytprūsių giminės kilęs šios knygos autorius gydytojas chirurgas nenuilstamai atlieka savo pareigą vienoje Karaliaučiaus ligoninėje. Prieš jo akis rutuliojasi tikra tragedija: nuo raudonojo maro besitraukiančių pabėgėlių virtinės, miesto apšaudymai ir bombardavimai, kasdieniai pranešimai apie vis naujas aukas.
Ir štai aklos neapykantos bei keršto troškimo apsvaiginti raudonarmiečiai jau Karaliaučiuje. Visi keliai atkirsti. Gydytojas Hansas von Lehndorffas supranta, kad reikia kliautis tikėjimu, dirbti toliau ir stengtis žūtbūt išgyventi. Nepaisant aplinkui tvyrančios neapykantos nugalėtiems vokiečiams, nepaisant to, kad savo paties žemėje jie tapo beteisiai.
Tačiau gyvenimas sovietų užgrobtame Karaliaučiuje be galo sunkus ir labai pavojingas. Aplinkui daug chaoso ir netvarkos, girtų okupantų savivalės ir prievartos, susidorojimų be teismo su visais įtariamaisiais, nepatikusiais. Po pusmečio, praleisto NKVD karo belaisvių ir internuotų asmenų stovykloje, iš visų jėgų ligoniais ir sužeistaisiais besirūpinęs H.von Lehndorffas netikėtai sužino, kad planuojama jį vėl suimti, tad priėmė vienintelį teisingą sprendimą – bėgti. Įveikęs ilgą ir pavojingą kelią, autorius atsidūrė ir laikinai apsigyveno Lenkijai atitekusioje Prūsijos dalyje, kur visais įmanomais būdais naikinti paskutiniai vokiškumo daigai.
1947 m. H.von Lehndorffas atvyko į komunistinę VDR, o paskui persikėlė į Vakarų Vokietiją. Viską, ką per tuos metus matė ir patyrė, gydytojas stengėsi užsirašyti, tačiau publikuoti užrašus pasiryžo tik po dvylikos metų, prisiminimų žaizdoms užsitraukus.
Šioje knygoje nerašoma, bet jau būdamas Vokietijoje jis sužinojo apie siaubingą savo motinos Marijos von Lehndorff ir brolio likimą. Juos ir dar šešiolika civilių pabėgėlių, bandančių gelbėtis nuo artėjančių „išvaduotojų“, užklupo ir sušaudė raudonarmiečiai.
Nuo 1954 m. Hansas von Lehndorffas vadovavo vienai iš Bad Godesbergo ligoninių. 1972 m., kai dėl nusilpusio regėjimo negalėjo vykdyti gydytojo pareigų, tapo ligoninės kapelionu. Ypatingą vietą autoriaus gyvenime visada užėmė religija. Būdamas dvasininkas jis aktyviai pamokslavo, teikė nuolatinę paramą socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, kaliniams ir narkomanams. Nuo 1949 m. autorius priklausė protestantiškajam Šv. Jono ordinui, 1952 m. įšventintas į šios organizacijos riterius.
2017 m. Rytų Europos vokiečių kultūros fondo prezidentas Klausas Weigeltas apie H.von Lehndorffą rašė:
„Šio didžio žmogaus būties paslaptis slypi krikščioniškame tikėjime. Jo veiksmai ir laiškai – šio tikėjimo liudytojai. Grafas Lehndorffas tapo liudininku to laikotarpio, kai, rodėsi, atsivėrė pragaro ir mirties vartai. Jis galėjo pasakyti: „Mes regėjome jo šlovę“ (Evangelija pagal Joną 1:14) ir jis pasirinko šią frazę kaip „Rytų Prūsijos dienoraščio devizą“, kuriame pasakojama apie žodžiais sunkiai nusakomą siaubą.“
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Balandžio 12 diena
Naktis praslinko ramiai, be ypatingų įvykių. 5 valandą ryto ėmė degti pastato priekinė dalis. Beveik visus rūsius suspėjome evakuoti, tik viename liko du sunkūs ligoniai. Nebegalėjome iki jų prasibrauti. Degė taip smarkiai, kad būtų buvę beprasmiška tikėtis gaisrą dar sykį užgesinti savo jėgomis. Vis vien stengėmės, tikriausiai labiau, kad užsimirštume, o ne prispausti reikalo. Nuo šulinio sustojome į ilgą grandinę, kuria, iš gelmės iškelti virve, slinko visi kibirai ir indai, kuriuos mums pavyko rasti. Iš gatvės rusai vėl mėtė padegamąsias granatas ir pancerfaustus. Nepaisydami to, apsimuturiavę veidus sugebėjome suvaldyti gaisrą. Iš kažkur vėl atsirado mūsų ekonomas Gudatas, atėjęs manęs, kad pasižvalgytume po miestą. Jis buvo girdėjęs, kad kažkur universiteto klinikų teritorijoje turėtų būti komendantūra.
Pajuodę nuo dūmų išstypinome. Gatvės šiandien buvo apytuštės. Dauguma rusų, atrodo, išvykę. Vakarų kryptimi vis dar skrido nemažos naikintuvų eskadrilės. Baisu įsivaizduoti, kas tenai dar laukė mūsiškių. Mums jie jau atrodė esantys nepasiekiamai toli. It pamėklės blaškėmės tuščiomis gatvėmis. Pavieniai rusai, kurių užklausėme apie komendantūrą, siuntė mus į Chemijos institutą už rūmų. Čia aptikome būrį žmonių, kurie, pasirodė, jau tris dienas klaidžiojo po apylinkes, nerasdami ką valgyti ir kur apsistoti. Jų namai buvo sudegę, jie niekam neberūpėjo. Tarp jų buvo daug motinų su mažais vaikais. Netikėtai pasirodė trys rusai, atskyrė nuo visos grupės gal kokius 50 žmonių ir drauge su mumis patraukė į buvusį Raudonojo Kryžiaus bunkerį Medicinos klinikų kieme. Visoje vietovėje dabar buvo galima geriau susigaudyti, palyginti su tuo, ką buvau matęs paskutinį sykį ten lankydamasis. Manydami, kad čia ir buvo ta komendantūra, nekantriai laukėme, kad mus kas įleistų. Kurį laiką stovėjome, paskiau atėjo rusas, užkabino man savo maišą su vogtais daiktais, karišką švarką ir kiekvienam mūsų paliepė pasiimti po dvi konservų su daržovėmis skardines. Paskiau buvome apsupti daugybės ginkluotų rusų, turėjusių palydėti mus iki vartų. Pamėginau protestuoti, apsidairiau, ar negalėčiau pasprukti. Gudatas mane sulaikė, nes vis vien nebuvo prasmės. Tą akimirką nuo širdies nusirito sunkus akmuo. Buvau sulaikytas. Laisvas. Laisvas nuo tos siaubingos atsakomybės. Jaučiausi kaip pranašas Jona žuvies pilve, dėkingumo kupina širdimi galėjau laukti, kol ji mane vėl išspjaus į krantą. Prasidėjo antrasis gyvenimas.
Garsiai pasišvilpaudamas tipenau vilkstinės gale. Į mane vis smerkiamai pažiūrėdavo. Ne, kad ir kaip norėčiau, dabar liūdėti negalėjau. Gyvenimas toks nepaprastas. Būtų gaila juo nesidžiaugti. Tik meldžiau vieno – krislelio humoro ir būti pasiruošusiam viskam, kas dar bus.
Ėjome pro smilkstančius Rotušės ir Šiaurinės geležinkelio stoties griuvėsius. Šaligatvis subombarduotas. Gestapo kalėjimas vis dar stovėjo, kaipgi kitaip. Visa Generolo Litzmanno gatvė – ištisas purvynas. Atmerk akis! Tačiau daugiau jau nebegalėjau, viskas turi ribas.
Kur jie mus vedė? Gal prie jūros, o nuo ten – laivu į Rusiją? Man buvo tas pats. Bibliją, kurią šimtus kartų mėgino ištraukti iš kišenės, vis dar turėjau – daugiau man nieko nereikėjo.
Sustojome prie miesto sienos. Visi susėdo pakelėje ir ėmė knapsoti. Švietė saulė, bet buvo šalta. Prisiminiau, kaip tiksliai prieš dvidešimt trejus metus mes, dar būdami vaikai, atvykome į Trakėnus, kur prasidėjo gražiausi mūsų gyvenimo metai. Ta diena buvo tokia kaip šiandien: nuogose medžių šakose švilpavo varnėnai. Pūstelėjus vėjui, jie pakilo į giedrą rytprūsių dangų ir nusinešė ir mano širdį.
Nebandžiau derėtis su mus lydinčiais rusų kareiviais. Būtų buvę beprasmiška. Jokios informacijos niekas neteikė, nebent šautuvo buože galėjai gauti per galvą. Toje mūsų grupelėje vieni kitų beveik nepažinojome. Kiekvieno kažkur toli griuvėsių lauke sugrįžtant laukė saviškiai. Buvo mažai vilties, kad sulauks. Niekas pernelyg nesijaudino, tarsi būtų savaime suprantamas dalykas. Tiesą pasakius, nieko ypatingo nepatyrėme, milijonams žmonių jau keletą metų vis tekdavo tas pats. Nebemokėjome kitaip bendrauti – ne iš neapykantos, greičiau iš abejingumo ir vaizduotės stokos. Šiandien – aš, rytoj – tu.
Ėjome per visiškai subombarduotą Fuchsbergą (vok. Fuchsberg, dab. Cholmogorovka, Rusija). Gyvenvietės priminė apgedusias žuvis iš pilvų styrančiomis ašakomis. Regis, mus vedė į frontą. Matėme, kaip virš mūsų praskridę bombonešiai ramiai pasisukiodavo ore visai netoliese ieškodami taikinio, paskiau vėl apsisukdavo, o už jų likdavo vienas po kito į dangų kylantys dūmų debesys. Vadinasi, ten, apkasuose, vis dar yra pasislėpusių mūsų kareivių. Kažin kaip turėtų būti, kai matai, kad mirtis tiesiog krenta iš oro?
Keliuose virė judrus eismas, todėl mums teko klampoti šalia arimais. Pirmyn atgal važinėjo sunkvežimiai su Stalino vargonais ir kita sunkiąja ginkluote, mašinos su svarbiais asmenimis ir jų štabais. „Gytler kapūt!“ – vis kas nors šūktelėdavo mus pralenkdami. Žemai lenkiuosi, pagalvojau, jei jau to reikia.
Vakare jau buvome nusigavę gal kokius 25 kilometrus už Karaliaučiaus. Du senyvo amžiaus žmonės pakeliui liko gulėti, visi kiti laikėmės. Į dešinę nuo kelio buvo nedidelis dvaras, link kurio ir pasukome. Čia jau buvo įsikūrę pora lenkų, tikriausiai pasilikę darbininkai. Iš pradžių mus bandė sukišti į kaimo kalvę, bet ne visiems užteko vietos. Buvo nuspręsta mus įkurdinti karvidėje, tad bent stogą virš galvos turėjome. Buvo šalta, ant grindų susispaudėme kuo arčiau vieni kitų. Gudatas ir aš gulėjome prie laiptų, vedančių į išilginį koridorių.
Sutemus pasirodė mus lydėję rusų kareiviai, nešini blausiais žibintais, viską ėmė versti aukštyn kojom. Moterys ir dejavo, ir keikėsi, padedami lenkų, jas išsitempė. Ta velniava, matyt, niekada nesibaigs. „Davai siūda! Frau komm!“ Kai visa, kas reiškia gyvenimą, pakimba ant plauko, šėtonas triumfuoja. Jiems buvo nesvarbu, kad tos moterys leisgyvės. Nei aštuoniasdešimtmetės, nei praradusios sąmonę moterys nebuvo saugios. Vėliau sužinojau, kad mano viena galvos traumą patyrusi pacientė buvo prievartaujama daugybę kartų, bet nieko neprisiminė.
Balandžio 13 diena
Praėjo ir ši naktis. Kad dar esi gyvas, buvo kaip nuolatinis priekaištas. Brėkštant mus išginė – dar sustingusius ir mieguistus. Dirva buvo suragėjusi nuo šalčio. Iš dar likusių skardinių suvalgėme šaltus konservus. Tada klupinėdami išsiruošėme paskui frontą į šiaurės vakarus. Kariškas švarkas mane slėgė beveik iki pat žemės. Kiti sunkiai tempė dar ir visokiausius daiktus, įsivaizduodami, kad jų dar prireiks.
Saulė ištirpdė pašalą. Klampojome į aukštą molingą kalną ir nelauktai atsidūrėme visai prie pat fronto. Spėjome, kad mus išsiųs į frontą. Man tiko, o ir Gudatas nebuvo prieš. Prasitariau jam, kad šiandien mano gimtadienis. Trisdešimt penkeri, graži sukaktis.
Bet ir be mūsų reikalai čia sparčiai judėjo į priekį. Iš galo pro mus šaudė artilerija, matėme skriejant sunkius sviedinius. Pasiekus kalvos viršūnę, prieš akis atsivėrė jūra: bent ji vis dar tyvuliavo! Buvome pasiruošę viskam. Artimiausią gyvenvietę Naujuosius Kuršius (vok. Neukuhren, dab. Pionerskis, Rusija) stipriai apšaudė. Buvome nuvesti dar arčiau – per lauką iki pat nedidelio, mišku apaugusio slėnio, kurio šlaituose daugybė apkasų. Mus lydėję rusų kareiviai bemat į juos sulindo, rado daugiau saviškių, kurie taip pat buvo atlydėję panašų būrį kaip mūsiškis. Iš pradžių mums nurodė sėdėti pamiškėje, matyt, turėjome tapti taikiniu, jei netyčia pasirodytų vokiečių lėktuvai. Kol kas jų nebuvo nė kvapo. Užtat visas pulkas rusų sukiojosi virš nelemto nediduko užkampio priešais.
Po kurio laiko mane su dviem vyrais ir trimis moterimis atskyrė ir nuvedė į miškelį. Turėjome čia pasilikti ir visai kompanijai išvirti bulvių. Na ir paliepimas, bet ir vėl – tarsi būtų savaime suprantamas dalykas! Aplink buvo priverstos krūvos bulvių, radome ir skardinę vonelę. Vandens buvo upelyje, kuris tekėjo per slėnį.
Pro vonelės ąsas prakišome lazdą ir uždėjome ant dviejų išsišakojusių pagalių, kuriuos buvome įkasę į žemę. Apačioje sukūrėme laužą. Ieškodamas malkų užsikabarojau į priešais mus stūksantį šlaitą, nuo kurio galėjau matyti visą lauką. Visai prie pat manęs stovėjo automatinė patranka, vos per keletą sekundžių iš vamzdžio galinti iššauti šimto šūvių seriją. Nuo Naujųjų Kuršių atsklido smūgių aidas, atrodė, tarsi lėtai griūtų medinė pašiūrė. Ėmiau kurpti planus, kaip pabėgti, bet supratau, kad dieną šia kryptimi prasiveržti būtų neįmanoma.
Virtos bulvės sušildė ir širdį. Viena moteris su mumis pasidalijo gabalą lašinių. Moterys buvo beveik basos, jų apavas netiko tokiems žygiams. Pavalgę kurį laiką apsnūdę sėdėjome pakalnėje. Kiek vėliau pasirodė rusas, nešinas kirviu, ir paaiškino mums, kaip iš šakų susimeistrauti pašiūrę. Bendromis jėgomis pastatėme lūšną, primenančią vaikystėje statytus namukus Velykų zuikučiams, tik didesnę. Vakare čia visi ir sulindome. Nors stogą perlijo, buvo savotiškai jauku.
Sutemus imta domėtis kiekvienu iš mūsų atskirai. Visai netoliese apkase buvo įsikūręs nedidukas storulis rusas, kuris mūsiškius vieną po kito kvietė pas save. Apie vidurnaktį atėjo mano eilė. Susikūprinęs įlindau į bunkerį. Nuo krosnelės sklido maloni šiluma. Nusprendžiau pasistengti, kad būčiau apklausiamas kuo ilgiau. Vietos, neskaitant krosnelės, čia užteko tik trumpam gultui ir staleliui. Ant gulto sėdėjome mes su rusu, o ant aslos – lenkas vertėjas. Buvo atidžiai patikrinti visi dokumentai, kuriuos dar turėjau su savimi. Tada pradėjo klausinėti. Kai ėmiau vardyti, kas mano giminaičiai, kiek žemės valdų ir kokios įrangos turėjome, kiek arklių, karvių, kiaulių, avių, žąsų, ančių, vištų mano giminaičiai augino, lenkas išpūtė akis ir paklausė, ar man visi namie. Juk didžiausia kvailystė būtų viską tam bernpalaikiui išpasakoti. Jis mane nuoširdžiai užjautė. Kaip būna užmiestyje, jis puikiai žinojo, nes pats buvo gana ilgai dirbęs dvare. Kai rusas kelioms akimirkoms paliko mus vienudu, lenkas papasakojo, kad paskutinius dvejus metus Karaliaučiuje jis labai gerai gyvenęs, uždirbęs ne mažiau kaip keturiasdešimt tūkstančių markių.
Rusas vienas su manimi nesusitvarkė, pagalbon pasikvietė ir kitą ekspertą. Tasai buvo kiek gudresnis, gerai kalbėjo vokiškai, klausinėjo medicininių dalykų. Pasiteiravau, ką ketina su manimi daryti. Jis papasakojo apie dideles modernias klinikas Maskvoje ir Odesoje, ten mane paskirtų dirbti pagal specialybę chirurgu. Sudirgusi mano vaizduotė nelauktai nunešė mane į visai kitą pasaulį. Mačiau kubo formos patalpas juodo stiklo sienomis ir viduje dirbančius keletą nekalbių vyrų. Visur tamsu, švyti tik jų rankos. Nugrimzdo nebūtin viskas, kas lig šiol man priklausė. Nirvana – Rusija!
Pasibaigus apklausai turėjau pasirašyti penkis smulkiai prirašytus klausimynus. Lenkas jau seniai buvo palindęs po lova. Nežinojau, kas tuose lapuose, ką, gero linkėdamas, lenkas rusams apie mane primelavo. Paskui mane nuvedė prie tų, kurie mūsų kompanijoje atrodė pavojingiausiai: dvylika vyrų, tarp jų – prokuroras, Gudatas ir dar vienas geležinkelininkas, tikriausiai dėl savo mėlynos uniformos. Gulėjome nedideliame apkase dviem eilėmis vieni ant kitų. Jį juosė spygliuotos vielos tvora, o priešais stovėjo du sargybiniai. Likusią nakties dalį daugiau nieko nevyko, tik prievartavo moteris.
Balandžio 14 diena
Dar prieš auštant išsivedė mus iš apkaso. Kaip iš kapo prisikėlęs Lozorius – pakilome dar sykį. Jau manėme, kad mus susprogdins ar šiaip panaudos kokioms iškilmėms. Po truputį ėmėme nusiteikti kokioms nors kulto apeigoms.
Šaltį iškęsti buvo daug sunkiau nei alkį. Kai viskas ant tavęs šlapia, stengiesi kuo mažiau judėti. Veido išraiškos darosi bejausmės. Jei šypsaisi, tai tik giliai giliai viduje.
Pamažu mūsų būrys išsiruošė – dvylika pavojingųjų priekyje, likę keturiasdešimt, tarp kurių ir moterys, – iš paskos. Dauguma mūsų vos paėjo. Vėl teko pakilti į kalvą, o nuo ten pasukome vakarų kryptimi, kad pasivytume frontą, kuris buvo pasistūmėjęs gerokai į priekį. Gyvenvietėse tik smilko dūmai, gyventojų nematėme. Bombų suvarpyti dvarai buvo nukloti suplėšytų patalų plunksnomis. Nei vištų, nei jokio gyvo gyvulio nesimatė, tik keletas klaidžiojančių šunų. Degėsių kvapas! Vargu ar jo kada atsikratysime.
Keletą kartų stabtelėję šlapiuose pakelės arimuose, vakarop priėjome Rūsių (vok. Rauschen, dab. Svetlogorskas, Rusija) plentą ir pasukome į šiaurę. Ties išsišakojimu – dešinėn per Pabėčius (vok. Pobethen, dab. Romanovas, Rusija) į Krantą (vok. Cranz arba Kranz, dab. Zelenogradskas, Rusija) ir kairėn į Rūsius – į kairę nuo mūsų stūksojo du pailgi bulvių kaupai, kuriuose kuitėsi daugybė rusų. Vėl atsidūrėme arčiau fronto linijos. Apylinkės nuo plento išsišakojimo iki artimiausios gyvenvietės atrodė siaubingai. Matyt, dar visai neseniai čia stipriai priešintasi. Dešiniajame šlaite išsibarstę namai tebestovėjo nesudegę, bet suvarpyti artilerijos ugnies. Medžiai buvo sutrupinti, laukai – išarti bombų. Grioviuose gulėjo daug negyvų kūnų, kai kurie ant plento – sulyginti su žeme. Tačiau tą akimirką tam, ką matėme, buvome visiškai abejingi. Mums gyvybiškai reikėjo sušilti, todėl vylėmės prieiti degantį kaimą, visi kiti jausmai buvo nuslopę. Prieš kirsdami Sembos geležinkelio bėgius sutikome pirmąjį karo belaisvių būrį. Po tokio pragaro dar buvo gyvų žmonių! Klupinėdami, papilkėjusiais bejausmiais veidais, jie praėjo pro mus rytų link. Turėjau prisiversti jiems linktelėti, bet ir vėl nusisukau. Negalėjau į juos žiūrėti.
Eidami pro degančius namus gerokai sulėtinome žingsnį, kad kuo labiau sušiltume. Vos išėjusius iš kaimo, mus vėl košė ledinis vėjas, į veidą drėbdamas šlapią sniegą. Tiltas buvo susprogdintas, todėl teko pasukti į kairę, matėme, kaip per nedidelį pelkėtą slėnį priešais mus, tarsi apšviesta deglų, važiavo mašinų ir artilerijos pabūklų kolona. Sunkvežimiai lyg drambliai lingavo per liūną. Kitapus aplink laužus rinkosi kareiviai. Tarp jų buvo ir keletas išsiskiriančių stiprių tipų. Jie spinduliavo taikingumu.
Netrukus sustojome, kas atsitūpė, kas stovėjo nusisukę nuo vėjo. Jau visai sutemus turėjome paeiti dar galiuką iki varganos vienišos sodybos. Pro pakeltą dangtį grindyse dvylika pavojingųjų sulipo į rūsį, į gal kokių dviejų metrų ilgio, pločio ir aukščio kamarą, kurioje buvo supiltos bulvės, todėl vos tilpome sustoti visai susikūprinę. Tarp mūsų dar įspraudė nediduką rusą, matyt, nubaustą. Tada dangtį uždarė. Kažkas iš mūsų turėjo degtukų, kitas – žvakę, todėl savo pastogę bent galėjome apžiūrėti. Pirmiausia pasiskirstėme, kam kur geriausia būtų įsikurti. Šeši vyrai tuo pačiu metu galėjo gulėti vienas šalia kito pasivertę ant šono. Likusieji turėjo tupėti kojūgalyje, atsirėmę į sieną arba vienas į kitą, kol ateis jų eilė prigulti. Vargšas prokuroras jautėsi visai blogai. Smarkiai karščiavo ir siaubingai viduriavo. Jam buvo šlykštu, kad tapo mums našta. O viršuje vėl siautėjo rusų orda su likusiomis moterimis, kurios buvo įkurdintos patalpose aukščiau.
