Skeptikai sako, kad į knygą „Dviveidis romanas“ sudėjote du atskirus romanus ir štai – naujas didžiulis veikalas...
– Esu dviejų miestų žmogus: gimiau Vilniuje, augau Kaune, o dabar vėl gyvenu Vilniuje. Abu miestai man labai svarbūs, todėl, kai parašiau knygą „Lietuvis Vilniuje“, natūraliai kilo mintis, kad turiu parašyti romaną ir apie Kauną.
– Kodėl knygos veikėjas Napoleonas Šeputis iš Kalvarijos taip veržiasi į savo jaunystės Vilnių, iš kurio taip keistai buvo pasitraukęs? Kodėl pasirinktas būtent toks romano laikas – 2009-ieji, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostine, vyko Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimas ir Dainų šventė?
– Yra tokia psichikos liga, kai Jeruzalę aplankęs žmogus įtiki esąs pranašas ar šventasis. Psichiatrai negali paaiškinti, kodėl taip atsitinka, nežino, kaip tai išgydyti, sindromas žmogui praeina po maždaug 2–3 savaičių. Mes Vilnių kartais irgi pavadiname Šiaurės Jeruzale, todėl viena iš romano idėjų buvo ir čia panaudoti Jeruzalės sindromą.
Tuo laikotarpiu, kurį aprašiau, Lietuvoje buvo labai daug beprotybės, atsirado burtininkų, kurie užburinėjo prezidentūrą, pranašų. Mano herojus Šeputis atvyksta į šventąjį miestą Vilnių ir suserga Šiaurės Jeruzalės sindromu. Tada ir pradeda savo kelionę per miestą, aplink burdamas pačius įvairiausius veikėjus.
– Susidaro įspūdis, kad visi tie veikėjai, kurie gyvena Vilniuje atvykus Šepučiui, yra apimti nuolatinės Jeruzalės sindromo būsenos.
– Kiekvienas didesnis miestas turi savo personažų, kurie suteikia miestui žavesio. Savo romane norėjau aprašyti ne tik kunigaikštį Vildaugą, bet ir daugelį kitų sovietmečio laikotarpio personažų. Bet tai nėra visiškai realūs personažai, dalis jų yra iš mano vaizduotės.
– Rožytės ir Šepučio dialogai labai gyvi ir įtikinantys. Ar esate su Rožyte bendravęs?
– Nesu su ja daug kalbėjęs, bet grožinė literatūra tuo ir žavi, kad patys galime sukurti tuos personažus ir įdėti į jų lūpas savo žodžius, kurie, mūsų manymu, jiems labiausiai tiktų. Yra toks pasakymas, kad kiekvienas rašytojas yra savęs nerealizavęs diktatorius. Rašančio žmogaus valioje yra sukurti tokį pasaulį, kad ieškoti atitikmenų tarp išgalvotų ir realių personažų nereikėtų. Ieškoti nereikėtų, bet pastebėti tam tikras vietas tikrai galime. Tam, kad aprašyčiau kokias nors vietas, didelės vaizduotės nereikėjo, turėjau tiesiog prisiminti.
– Knygose „Lietuvis Vilniuje“ ir „Dervišas iš Kauno“ yra labai daug tikslių faktų, pavadinimų, net kainų iš sovietmečio laikų...
– Norėjosi surašyti tuos skaičius, jie tarsi siurrealistiniai, tarkim, troleibuso talonėlis 4 kapeikos, „Prima“ – 14 kapeikų, – „Astra“ – 16 kapeikų.
„Dviveidis romanas“ – tai ne poetinė literatūra, nors ir yra joje poezijos. Tai labiau antropologinė knyga, rašant man buvo svarbu pastebėti, kaip keitėsi, kaip transformavosi sovietinis žmogus į laisvą žmogų, ko tas žmogus iki šiol bijo, ko nesupranta. Man pačiam 25 metus man teko gyventi sovietmetyje, o dabar jau 26 metus gyvenu laisvoje šalyje. Manau, tai unikali patirtis.
Knygoje sovietmetį apibūdinu kaip siurrealistinį laikotarpį, nes ten vykę dalykai tikrai atrodė protu nesuvokiami ir absurdiški. Kai kurie sako, kad mano knygose labai daug absurdo, bet tas absurdas yra iš gyvenimo.
Rašančio žmogaus valioje yra sukurti tokį pasaulį, kad ieškoti atitikmenų tarp išgalvotų ir realių personažų nereikėtų.
– Persekiojimo ir netikrumo būsena labiau jaučiama antrojoje „Dervišas iš Kauno“ knygoje. Knygos pabaigoje vienas iš veikėjų Mečislovas tampa saugumo informatoriumi.
– Man buvo svarbu sukurti personažą, kuris gali keliauti – apsilankyti ne tik Kaune, bet ir Rygoje, Taline, tuometiniame Leningrade, Maskvoje, Uzbekijoje, Karapalkakijoje. Dabar mes galime laisvai judėti į Šengeno zoną, kita kryptimi. O tuo metu mes galėjome judėti tik Rytų kryptimi, kas skamba, žinoma, gana drastiškai, nes kai kurie taip pajudėjo Rytų kryptimi, kad nebegrįžo. Buvo taip sugalvota ir taip atsirado būtent tas antrasis personažas Mečislovas.
– O ritualų pavadinimas „zikrai“ yra tikras?
– Taip, tai tikras pavadinimas... Sovietmečiu nemažai žmonių išsigelbėjimo ieškojo mistinėse praktikose. Tos mistinės praktikos, mano galva, taip, kaip čia ir yra aprašyta, yra gana komiškos. Man vis kyla klausimas, kodėl dvasingumo ieškome ne realybėje, ne dabartyje, ne tarp gyvenančių žmonių. Mums vis vien reikia kažkokių fakyrų, kažkokių burtininkių. Knygoje „Lietuvis Vilniuje“ bandžiau sau į tai atsakyti.
– Jūsų knygose visada yra ir kultūrinis kontekstas. Kodėl Jums tai svarbu?
– Nuo savęs nepabėgsi... Jei būčiau geriau pažinęs kitą aplinką, rašyčiau apie kitos aplinkos žmones. Duok Dieve, kad tai, ką aprašiau, būtų informatyvu, kad skaitytojas galėtų pamatyti kitą pasaulį.
– Jūsų aprašyti herojai sukasi marginaliniame rate. Skaitydama vis bandžiau atspėti, kas yra tas piktas plikis. Ar jūs visus valdžios žmones taip matote?
– Ne, negaliu sakyti, kad visus taip matau. Juo labiau kad aš sau ir tikslo nekeliu į juos ilgai žiūrėti, nes ne visada man tai būna įdomu. Esame išgyvenę revoliuciją, o po bet kokios revoliucijos atsiranda labai daug keistuolių. Jie iškyla įvairiausios situacijose, buvę marginalai tampa svarbūs ir įtakingi. Ir priešingai.
– Knygoje Vilnių pavadinote negražių paminklų miestų, o Kauną – antruoju miestu. Ar šis Vilniaus ir Kauno vertinimas taip ir nepasikeitė?
– Knygoje „Dervišas iš Kauno“ man buvo svarbu atkurti tas Kauno vietas, kuriose 8–9 dešimtmetyje vyko įdomus gyvenimas. Stebėjau tą gyvenimą.
– Knygoje „Derviše iš Kauno“ yra šioks toks lyginimas su kitais pasaulio miestais.
– Bet jis yra ironiškas. Man nesvarbu, kokioje geografinėje teritorijoje yra miestas, žmogus ar kaimas. Man svarbu, kas jame vyksta. Kitą kartą kad ir sąlygiškai mažoje erdvėje gali vykti dramatiškos istorijos, kurios gali abstulbinti visą pasaulį. Žodžiu, tie lyginimai Kaunas – Vilnius turi tokią ironišką potekstę.
– O jūs tikrai manote, kad Vilniuje yra daug paminklų, liudijančių kokius nors praeities ženklus, kurie galimai gali turėti aliuzijų į sarkazmą?
– Knygoje rašoma apie Vilniaus lituanizavimą, kuris aktyvus iki dabar. Ten, kur dabar stovi Vinco Kudirkos paminklas, prieš tai buvo Ivano Černiachovskio kapas, buvo ketinta statyti paminklą Elzei Ožeškienei. Žodžiu, keičiantis laikui, keičiasi ir vietos, jos vis kitaip įprasminamos, o tai turi šizofrenijos apraiškų. Kai kurie paminklai yra labai keistos formos. Ši keista paminklų forma atsiranda iš skubėjimo palikti savo ženklus mieste. Todėl galime į juos pažiūrėti ir ironiškai.
Jei nebūsime ironiški, nemokėsime iš savęs pasijuokti, būsime liūdni. Netgi nelabai suvoksime, ką darome, kur einame. Nesuvoksime, kokia buvo mūsų praeitis ir kokia laukia ateitis.
– Prie miesto paminklų akys ilgainiui pripranta. Kodėl jūs vis tiek toks atidus jiems?
– Paminklai įkūnija tam tikrą galią. Kartais prisiminimo galią. Pro akis negali praslysti Vilniaus Geto, baltarusių, ukrainiečių, gyvenusių šiame mieste, ženklai. Tie ženklai rodo, koks daugiakultūriškas yra mūsų miestas.
Mano personažui Šepučiui miesto daugiakultūriškumas kelia alergiją. Jis piktinasi, nes įsivaizduoja, kad visas pasaulis yra kilęs iš lietuvių, nors iš tikrųjų pats nesuvokia, kas yra tas lietuvis, iš ko jis nulipdytas.
– Norėčiau šiek tiek pažvelgti į Angelės iš Amerikos personažą...
– Angelė labai nori integruotis, bet ji negali, nes jos mentalitetas ir vertybių skalė visai kita, nei Lietuvoje įprasta. Iš to atsiranda tam tikras komizmas.
– Šioje knygoje Jadvyga – katalikė. Ji aprodo Kauną dviem musulmonams, bando juos nuvežti į Pažaislio ir Kamaldulių vienuolyną. Ar tai kultūrų nesusipratimai?
– Kuo žmogus paprastesnis, tuo jam viskas atrodo paprasčiau. Todėl ir Jadvygai viskas suderinama. Neretai esame tokios šizofreniškos būsenos, kad net nebematome akivaizdžių prieštaravimų, jie mums netrukdo.
Lygiai ta pati situacija – vogti iš parduotuvės, o grįžus namo pamokslauti, kad reikia dorai gyventi. Susiderina net ir tokie dalykai.
– Jadvyga pirmiausia matė ne kitų kultūrų atstovus, o vyrus. Kūniškasis pradas tiek knygoje „Lietuvis Vilniuje“, tiek „Derviše iš Kauno“ egzistuoja ir užima gana stiprią pozicija, ar ne?
– Taip, čia bandyta šiek tiek sutirštinti spalvas. Galime pūsti miglą apie dvasingumą, apie kitus labai reikšmingus dalykus, bet iš tikrųjų viskas gyvenime būna daug paprasčiau ir kėslai mūsų daug primityvesni.
– Romanas pavadintas „Dviveidis romanas“, o rašytojas kiek veidų turi?
– Rašytojas, rašydamas kiekvieną knygą, turi vis kitą veidą. Ankstesnį veidą reikia kuo greičiau pamiršti, nes imsiesi labai kartotis.
