Iš užmaršties šešėlio ištraukta karalaitės Kotrynos istorija sužavėjo ir skaitytojus – pirmasis knygos tiražas jau parduotas, leidžiamas antrasis. Vakar knyga pristatyta Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.
Knygos „Karo nuotaka“ autorė I.Skujaitė sako, kad jos tikslas buvo sugrąžinti Kotryną Jogailaitę į Lietuvos istorinę atmintį. Didelio populiarumo sulaukęs istorinis romanas yra pirmasis žurnalistės mėginimas rašyti grožinę literatūrą.
Ji pasakoja, kad faktų ir šaltinių paieška priminė detektyvą, nes karalaitės istorija yra lyg sutrūkęs perlų vėrinys, jo karoliukai išsibarstę po keturias šalis – Lenkiją, Lietuvą, Suomiją ir Švediją. Kotrynos Jogailaitės temos tyrinėjimams knygos autorė skyrė penkerius metus, prieš tai dar porą metų, kad geriau suprastų kontekstą, ji skaitė įvairias knygas apie XVI amžių.
Istorinį romaną „Karo nuotaka“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygos autorę I.Skujaitę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Kodėl – karalaitė Kotryna? Iš kur jus pasiekė pirmosios žinios apie šią asmenybę?
– Pirmiausia mane suintrigavo karalaitės portretas, kurį maždaug prieš 500 metų nutapė Lukas Kranachas Jaunesnysis. Žvelgdama į Kotrynos Jogailaitės atvaizdą negalėjau patikėti: nejau ši baugšti mergina stirnos akimis ir juoda suknele – būsimoji Švedijos karalienė? Net suglumau, kad beveik nieko nežinau apie šią neeilinę moterį iš vadinamojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukso amžiaus laikotarpio. Taip į mano rankas pateko siūlo galas, kurio nebepaleidau.
Iš XVI amžiaus kronikų, laiškų, dokumentų nuotrupų bei istorikų tyrinėjimų lietuvių, lenkų, rusų, anglų, švedų kalbomis pirmiausia susidėliojo pagrindinių knygos herojų – Kotrynos Jogailaitės ir jos vyro Jono Vazos – svarbiausi gyvenimo įvykiai. Jie apibrėžė siužetinę pasakojimo liniją, primenančią Holivudo nuotykių trilerį, nuožmiuosius „Sostų karus“ ir sukrečiamą melodramą vienu metu. Bet svarbiausia, kad tai – absoliučiai tikra istorija, įrašyta žvaigždėse tuomet, kai į pasaulį atėjo knygoje minimi žmonės.
– Kokios Kotrynos savybės labiausiai sužavėjo?
– Nors iš pradžių karalaitė Kotryna man pasirodė panaši į baugščią stirną, vėliau paaiškėjo, kokios nepaprastos dvasinės tvirtybės moteris ji buvo. Kotryna Jogailaitė man primena paslaptingą katę, turinčią devynis gyvenimus, arba gyvatę, kuri, išsinėrusi iš savo senos odos, tampa dar gražesnė.
Nors karalaitė Kotryna buvo jauna ir graži, savo laiku – kone geidžiamiausia nuotaka Europoje, jos rankos siekė daugybė įtakingų vyrų, pavyzdžiui, Prūsijos kunigaikštis, caras Ivanas Rūstusis, Švedijos princas, Šv. Romos imperijos imperatoriaus sūnus, ji taip ir neištekėjo beveik 20 metų. Lyg būtų užkeikta.
Permainos driokstelėjo tada, kai jos gyvenimas persirito į antrąją pusę, žandikaulis atvimpa skaitant vien tik sausus Kotrynos Jogailaitės gyvenimo faktus. Praėjus beveik 500 metų nuo jos gimimo, jaučiu didžiulį pasididžiavimą šia moterimi iš Lietuvos ir Lenkijos valdovų šeimos, kurios gyslomis tekėjo ir lietuviškas Gediminaičių dinastijos kraujas.
– Koks jūsų knygoje yra fantazijos ir tikrovės santykis?
– Knygoje pateikiamas literatūrinis Kotrynos Jogailaitės portretas, kurio griaučiai – istoriniai faktai, o kūnas – išmonė, sumodeliuoti dialogai, monologai, sukurti žinomų istorinių įvykių atpasakojimai. Siužetą kruopščiai stengiausi dėlioti pagal tikrus įvykius – kur karalaitė gyveno, kas jai piršosi, kaip ją persekiojo caras Ivanas Rūstusis, jos piršlybų ir vedybų istorija, įkalinimas ir duobėtas kelias iki Švedijos karalienės sosto.
Tačiau vis dėlto kalbame apie beveik 500 metų senumo istoriją, kai šaltiniai nėra labai gausūs, bet istorinio romano žanras kaip tik ir leidžia modeliuoti, ką sudėtingais gyvenimo lūžio momentais, užfiksuotais istoriniuose šaltiniuose, galėjo jausti, kalbėti ir galvoti realūs istoriniai asmenys.
– Kotryna tais laikais buvo laikoma beviltiška senmerge, ji ištekėjo už Jono Vazos 36-erių. Jaunikiui, beje, buvo vos dvidešimt penkeri. Kodėl santuoka neįvyko anksčiau? Ar radote paaiškinimą istoriniuose šaltiniuose, ar pasitelkėte savo fantaziją?
– Istoriniai šaltiniai aiškiai nurodo, kas ir kada piršosi karalaitei Kotrynai ir kodėl vis nepavykdavo. Visus atsakymus rasite romane.
Skaitant įvairių istorikų darbus apie Kotrynos Jogailaitės šeimą peršasi išvada, kad jos motina karalienė Bona ne itin aktyviai ieškojo jaunikių visoms trims savo jauniausioms dukroms. Kai Bona išvyko gyventi į Italiją, ši pareiga teko Žygimantui Augustui, kuris šiuo klausimu irgi buvo gana atsainus, kol prie Baltijos jūros krantų neprasidėjo Livonijos karas su Maskva.
Tuomet pasirodęs atkaklus Suomijos kunigaikštis ir Švedijos princas Jonas Vaza šiek tiek primena užjūrio princą iš pasakos, išgelbėjusį užkerėtą nelaimingą karalaitę. Paradoksas – karalaitė Kotryna, užuot nualpusi iš laimės, anot amžininkų liudijimų, savo broliui Žygimantui Augustui pareiškė visai nenorinti tekėti už princo. Taigi svajonių jaunikiui nebuvo taip paprasta paimti persirpusią senmergę į žmonas. Ne veltui romanas pavadintas „Karo nuotaka“.
Nors romane nerasite daug kovos scenų aprašymų, karas šioje knygoje labai svarbus, nes jis išryškina Kotrynos Jogailaitės asmenybę. Būtent karas, kaip dabar matome ir Ukrainos atveju, aiškiai parodo, kas yra niekšas, prisitaikėlis, išdavikas ar herojus. Tiesiog neįtikėtina, kaip šioje kruvinoje XVI amžiaus karo ir politikos mėsmalėje Kotryna ramiai, be didelių dramų ir moteriškai gudriai sugebėjo ne tik išlikti, bet ir iškilti į karalienes.
– Kiek svarbi šioje istorijoje meilė? Ką apskritai meilė reiškė tais laikais?
– Žiūrint formaliai, meilė nereiškė nieko, iš meilės niekas tuo metu nesituokė. Vis dėlto manyčiau, kad ir tada žmonės svajojo apie jaunus, gražius sutuoktinius, su kuriais sietų artimas ryšys.
Pavyzdžiui, Kotrynos uošvio Švedijos karaliaus Gustavo Vazos ir jo antrosios žmonos Margaretos ryšys buvo įvardijamas meile, nes karalienė beveik nuolat vaikščiojo nėščia, pagimdė 10 vaikų, o rūmuose niekas nebuvo girdėjęs, kad karalius būtų bėgiojęs paskui kitus sijonus. Taigi meilė po vedybų egzistuodavo, kam pasisekdavo ją patirti, tačiau santuokos iš meilės buvo anomalija.
Žiūrint formaliai, meilė nereiškė nieko, iš meilės niekas tuo metu nesituokė.
Gerai žinome Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istoriją, pasibaigusią vedybomis, ir tai, kokį šoką jos sukėlė Augusto tėvams, o ir to meto Lenkijos visuomenei, – karalius leido sau susituokti iš meilės, spjaudamas į politinius-dinastinius išskaičiavimus. Lygiai taip pat pasielgė Švedijos karalius Erikas XIV, Gustavo Vazos įpėdinis ir Kotrynos Jogailaitės svainis, vedęs savo sugulovę ir vaikų motiną Kariną, kilusią iš prasčiokų luomo.
– Jaunavedžių kelionė į vyro tėvynę, į Suomiją, šiandienos akimis yra visiškas trileris. Atrodo, savo knygoje įtampą jums irgi pavyko išlaikyti...
– Šis romanas specialiai sukonstruotas taip, kad būtų panašus į pasiplaukiojimą plaustu greitai bėgančiu kalnų upeliu arba į raftingą, kai nežinai, kas laukia už artimiausio posūkio, o kartais apima baimė, kad dabar tai jau tikrai išgriūsi ir nusisuksi sprandą.
Beje, tokią pasakojimo formą, paremtą veiksmu, diktavo ir pati istorija. Iš tiesų sunku patikėti, kad tai – ne fantazija, o tiek virsmų, aštrių likimo posūkių ir stiprių sukrėtimų tilpo į vos vieną Kotrynos Jogailaitės gyvenimą.
– Ar turite kokį paaiškinimą, kodėl Kotrynos istorija nebuvo taip ištraukta į viešumą, kaip jos brolio Žygimanto Augusto? Kaip manote, ar tam turėjo įtakos, kad Kotryna buvo moteris?
– Kalbame apie iki moderniąją, XVI amžiaus visuomenę, kai moterys neturėjo jokių politinių teisių ir buvo priklausomos. Tai laikai, kai šalis ir moteris valdė vyrai, to meto kronikas taip pat rašė vyrai, taigi moterys likdavo antrame plane, nes svarbiausia moterų užduotis anuomet, nesvarbu, esi valstietė ar karalienė, buvo gimdyti vaikus.
Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė mums buvo savi – jie visą gyvenimą nugyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijoje. O Kotrynos ir Jono santuoka buvo įprasta, nepaisant keisto amžiaus skirtumo, nes šiaip jau tuo metu dažniau vyresni vyrai vesdavo jaunutes mergaites, o ne atvirkščiai. Be to, kai jie abu išvyko į Švediją, nelabai kas domėjosi, kaip jiems sekasi. Buvo kur kas svarbesnių vietinių reikalų.
– Esate sakiusi, kad Kotrynos Jogailaitės istorija galėtų įkvėpti ir dabartinius žmones, nes karalaitė išgyveno tokius pat gyvenimo sunkumus, su kokiais susiduriame ir mes. Vadinasi, laikotarpis žmonių išgyvenimams ir jausmams nedaro jokios įtakos?
– Prieš tapdama karaliene, Kotryna perėjo ilgą, iššūkių ir vidinių transformacijų kupiną kelią, todėl jos istorija ir šiandien įkvepia drąsos būti savimi, atrasti savyje vidinės jėgos ir ramiai, pasitikint savo intuicija, priimti pokyčius. Rašydama knygą įsitikinau, kad bėgant amžiams keičiasi tik žmonių drabužiai ir žaislai – ginklai, papuošalai ir kiti daiktai, bet esminės vertybės, savirealizacijos iššūkiai ir amžinosios gyvenimo prasmės paslaptys lieka tokios pačios.
Karalaitės Kotrynos istorija įkvepia neprarasti vilties ir tikėjimo savimi juodžiausiais gyvenimo momentais, kaskart rasti jėgų ir stotis ant kojų. Jos istorija pasirodys artima, jei kada nors jautėtės mažiau mylimas tėvų nei brolis ar sesuo, susidūrėte su skaudžiomis išdavystėmis ir netektimis, jums teko prisitaikyti svečioje šalyje arba, gyvenimui persiritus į antrąją pusę, jau galvojote, kad nieko gero nebebus, esate per sena ar senas, nebegraži ar nebegražus, niekam neįdomi ar neįdomus.
– Kiek laiko rašėte knygą? Kas buvo pirmieji skaitytojai? Kaip pasiryžote knygą parodyti leidyklai?
– Knygą rašiau kone penkerius metus, dar dvejus prieš tai nešiojausi ją savo galvoje. Procesas užsitęsė, nes užsiimti šia kūrybine avantiūra galėjau tik radusi laiko po savo tiesioginių darbų. Šis istorinis romanas man tapo išėjimu iš komforto zonos, kaip dabar madinga sakyti. Nuo įprasto žurnalistinio stiliaus perėjau prie literatūros ir tai nebuvo lengvas procesas.
Buvo dienų, kai nė žiūrėti nebenorėjau į tą pusę, kai nuo romano atsižegnojau visiems laikams. Tačiau ši istorija manęs nepaleido, prieš akis nuolat iškildavo liūdnos karalaitės Kotrynos akys iš Kranacho paveikslo, o tada pradėdavo graužti sąžinė, kad ji sugebėjo įveikti daug didesnius iššūkius, o aš, šiltai ir patogiai gyvendama XXI amžiuje, negaliu tiesiog parašyti apie ją.
Taigi karalaitės Kotrynos asmeninė istorija mane paskatino siekti savo tikslo ir nepasiduoti, kai užklupdavo kūrybinės „kančios“. Kūrybos procese iš pradžių išūžiau artimųjų rato ausis, bet kažkuriuo momentu pajutau, kad užtenka kalbų ir konsultacijų. Leidykla patikėjo mano rankraščiu nuo pirmojo sakinio, pasiūlymą leisti knygą gavau iškart.
– Ar dabar kažką rašote? Ir ką veikiate, kai nerašote?
– Kol kas nerašau nieko, nes dar ne viską pasakiau apie Kotryną Jogailaitę. Per tiek metų pririnkau daug medžiagos, todėl man norisi jos istoriją pasakoti kuo įvairesnėmis formomis.
Inicijavau dar vieną projektą – kartu su režisiere ir saviugdos praktikų moderatore Gitana Platkyte-Grigiene kursime dokumentinį filmą apie Kotryną. Tai bus ne įprasta atkuriamoji istorinė dokumentika, bet filmas, kurio veikėjai – šiandieniniai žmonės, ieškantys naujų įžvalgų, kaip tobulinti ir realizuoti savo asmenybę. Filme ryšį tarp Kotrynos ir dabartinių žmonių sukurs istorikai ir saviugdos specialistai.
Kartu su istorijos mokslų daktare Rasa Leonavičiūte-Gecevičiene apie garsiąją Kotrynos Jogailaitės šeimą pateiksime daugiau įdomių faktų, kurie netilpo į knygą, o apie įdomias LDK aukso amžiaus temas diskutuosime Kotrynai skirtoje svetainėje. Pastebėjau, mano romano skaitytojams kyla daug klausimų apie Renesanso epochą, jie, pavyzdžiui, klausia, kodėl tais laikais vyrai žemindavo moteris arba kodėl taip ilgai nelaidodavo mirusių žmonių. Svetainėje klausimų lauksime ir daugiau.
