Kaip 15min rašė anksčiau, abiturientai galėjo rinktis iš šių temų:
Samprotavimo rašinys
Nuo ko priklauso asmens savivertė? (Balys Sruoga, Jurgis Kunčinas)
Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui? (Kristijonas Donelaitis, Marius Katiliškis)
Literatūrinis rašinys
Moters vaizdavimas literatūros kūriniuose (Šatrijos Ragana, Antanas Škėma)
Visuomenės tobulinimo siekiai literatūroje (Martynas Mažvydas, Marius Ivaškevičius)
-
Literatūrologė Viktorija Šeina: „Griežti mokyklinės lektūros sąrašai yra autoritarinių ir totalitarinių visuomenių bruožas“
-
Nupjautas medis – tragedija lietuviui: mokslininkas paaiškino, kodėl
-
Agnė Narušytė. Duomenų kanibalizmas ar kūryba? Dirbtinis intelektas keičia meno žemėlapį
-
Abiturientai po pirmo egzamino: nebuvo sunku, bet 12 metų mokykloje nelabai užtenka pasiruošti
-
Po lietuvių kalbos ir literatūros egzamino: kokias rašinių temas šiemet pasiūlyta rinktis abiturientams
E.Banytė: „Jokio gyvo mąstymo, problemų sprendimo, klausimų kėlimo“
Anot E.Banytės, šiųmetės brandos egzamino temos rodo tai, kas negerai jau ilgą laiką: „Mes visi žinome, kokia mūsų lituanistikos programa senovinė ir besivaikanti jaučio uodegos... Ir štai temos tiesiog idealiai tą programą atitinka. Iš esmės ši problema jau įsisenėjusi. Visgi jaučiuosi optimistiškai dėl to, kad jeigu nesustos jokie procesai, tokio tipo egzaminas vyksta priešpaskutinį kartą.“
Ką reikštų, jeigu temos vis dėlto nepasikeistų? E.Banytė mano, kad reikštų lygiai tą patį, ką ir dabar: „Vaikai būtų mokomi, jiems būtų leidžiama ir netgi skatinama prieš egzaminą mokytis kokius penkis autorius, kurie, atrodytų, dažniau kartojasi. Bet ne giliai nagrinėjant, o iškalant konspektus, peržiūrint vaizdo įrašus „Youtube“. Jokio gyvo mąstymo, problemų sprendimo, klausimų kėlimo. Žodžiu, egzaminas būtų skirtas tam, kad vaikas atrytų tai, ką kažkada suvalgė.“
Kaip teigė pedagogė, 2023-iųjų temos – tai visiškai tradicinės: „Lygiai tokios pačios, kaip ir prieš 20 metų, turbūt ir prieš 30 metų. Neabejoju, kad apie žemdirbį ir seną žmogų lygiai taip pat sėkmingai žmonės rašė ir sovietmečiu. Šios temos liudija, kad jokio proveržio nėra įvykę ir mūsų humanitarinė kultūra mokykloje yra labai žemo lygio.“
15min su E.Banyte susisiekė iškart po jos pokalbio Nacionalinėje švietimo agentūroje (NŠA). Literatūrologė sutiko atskleisti, kokiomis įžvalgomis ji pasidalino su NŠA.
„Jaučiuosi kaip Faustas, nes man labai džiugu dėl to, kad mano vaikai laikė labai lengvą egzaminą. Jeigu ir tokiomis temomis neparašai, tai nežinau, kokiomis tu dar gali parašyt... Tai yra aspektai, apie kuriuos buvo kalbama konspektuose, neabejotinai vieną panašią temą vaikai buvo rašę mokydamiesi. Tai yra labai labai lengva. Antroji mano faustiškos sielos dalis yra literatūrologė. Ir ji yra labai pikta, nes eilinį kartą vaikai yra skatinami ne patys mąstyti, o iškalti, parašyti ir toliau neturėti jokio santykio su literatūra“, – teigė E.Banytė.
P.Gritėnas: „Su tokia programa ir tokiais autorių pasirinkimais turėsim dvi literatūras“
Savo komentaru viešai socialiniuose tinkluose pasidalinęs P.Gritėnas mano, kad žvelgiant į rašinių temas „akivaizdu, kad mūsų švietimo sistemos humanitarinė pusė beviltiškai užstrigusi laike“: „Programa gali būti įvairesnė, bet ji sąmoningai tempia į praeitį ir neleidžia šiuolaikinių kontekstų. Kanonas ne tik privalo būti, o jis turi neliečiamai stūksoti ir nuolat būti pagarbinamas formaliais būdais.“
Ką dirbtinio intelekto, elektroninių cigarečių ir visur integruoto interneto amžiaus žmogus gali samprotauti apie žemdirbiškąją kultūrą?
„Ką dirbtinio intelekto, elektroninių cigarečių ir visur integruoto interneto amžiaus žmogus gali samprotauti apie žemdirbiškąją kultūrą? Jam jau net modernybės technologinis amžius sunkiai atpažįstamas ir labiau primena „Cyberpunk“ stilistiką. O čia pasamprotaukite apie kultūrą, kuriai dabartyje atstovauja tik nostalgija, abstraktūs sentimentai, archajiški simboliai ir Rumšiškių muziejus. Norite kalbėti apie meilę žemelei, tai leiskite rašyti apie šiuolaikines problemas – klimato kaitą, ekologiją, gamtinių sistemų išsaugojimą. Norit naujai Donelaitį užklausti? Formuluokite problemą per kintantį laiko, darbo supratimą.
Kodėl moters vaizdavimas literatūroje turėtų būti interpretuojamas per Šatrijos Raganą ir Škėmą, kai visiems prieinama Virginia Woolf ar kokia Germaine Greer? Nori vietinių kontekstų? Yra meinstryminė Kristina Sabaliauskaitė su „Petro imperatore“. Yra Jurga Ivanauskaitė. Yra Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“. Yra daugybė puikios šiuolaikinės poezijos. Čia tema apie moters vaizdavimą prieš beveik šimtmetį, per kurį tu turi visą likusį XX amžiaus antrosios pusės ir pirmųjų kelių šio amžiaus dešimtmečių istorinį kontekstą atsitempti, kad ką nors pasakytum apie dabartį. Arba nekreipti dėmesio į tai, kad gyvename visai kitokių problemų lauke nei programiniai autoriai. Ar Škėma išties yra tas autorius, kuris bent jau literatūroje pateikia modernų moters paveikslą?“ – tęsė jis.
„Galiausiai, visuomenės tobulinimo siekiai, – savo feisbuko paskyroje rašo filosofas. – Ir čia vietoj to, kad pasiūlytum į kompaniją Ivaškevičiui kokį Campanellą, More'ą ar literatūriškesnius Swiftą, Goldingą, Camus, tu paimi Martyną Mažvydą. Teisingai, vaikai, papasakokite man, kaip XVI amžiaus progreso idėja skleidėsi su visa pagarba Europos kultūros užkampyje. Nesu specialistas, bet suabejočiau, ar klausime pateikiamas visuomenės konceptas Mažvydo laiko žmogui apskritai būtų suprantamas, bet čia dar kita kalba. Tiesiog reikėjo įdėti Mažvydą kaip simbolinį atspirties tašką.“
„Su tokia programa ir tokiais autorių pasirinkimais turėsim dvi literatūras: vieną, kuri išties skaitoma, apie kurią diskutuojama per knygų muges, festivalius, pristatymus ir kuri veikia protus, padeda kurti naujas dabarties interpretacijas, ir kitą, kurią reikia greitai perskaityti, iškalti egzaltuotus jos perpasakojimo būdus ir kuo greičiau pamiršti, pereinant į kitą švietimo sistemos lygmenį“, – komentavo P.Gritėnas.
