Kuo daugiau jų namų knygų lentynose, kuo dažniau vaikas mato su knyga vakarojančius tėvus, tuo geriau. Juk tai reiškia, kad juos sekantis mažylis su knyga rankose leisis į pasaulį, kuris dar spalvingesnis ir įvairesnis nei realybė. Mokysis pažinti save ir kitus, kaups patirtį ir formuos savo gyvenimo nuostatas.
Jau ketvirtus metus vykstantis projektas „Augu skaitydamas“ ir skirtas tam, kad vaikai atrastų jiems mielas, patinkančias, juos praturtinančias knygas. Manome, kad skaitymas leidžia į pasaulį žvelgti kūrybiškai, išmaniai, todėl raginame ne tik skaityti, bet ir dalytis žiniomis apie patikusias knygas su savo bendraamžiais draugais.
Apie tai, kaip knygos gali padėti augti ir gyventi dar nepasiekus tikrosios brandos, kalbamės su psichologe Ramune Žumbakiene.
– Vaiko pažintis su knygomis prasideda nuo tėvų pasirinkimo ir laiko kartu skaitant knygas garsiai. Kiek šiame etape lemia knygos turinys (verbalinis ir vaizdinis) bei tėvų skaitymo įtaigumas, balso tembras, galų gale, kartu praleisto laiko vertė?
– Pasirinktos knygos turinys lemia pačių tėvų įsitraukimą į tai, ką jie skaito, kaip tuo metu leidžia laiką. Kai tėvams nuobodu, neįdomu, norisi skubėti ir kuo greičiau baigti, sunku darosi sudominti ir vaiką. Kai skaitoma atidžiai, įsitraukus, vaikai tokia literatūra susidomi greičiau, pradeda klausinėti ir išsamiau domėtis. Be to, visada labai svarbus emocinis fonas, suformuojamas ir patiriamas skaitymo bei domėjimosi skaitymu procese. Jeigu ilgainiui skaitymas tampa maloniu įpročiu abiems pusėms – ir skaitančiai, ir klausančiai – tai yra naudinga.
– Kokius skirtingus įgūdžius, asmenines savybes lavina knygų skaitymas ir pasakų sekimas, pasakojimai, pokalbiai? Galbūt pažintis su spausdintu tekstu vėliau turės įtakos gebėjimui mokytis?
– Gebėjimui mokytis vien ankstyva pažintis su spausdintu tekstu įtakos neturi (ypatingų gabumų vaikai patys be didelių pastangų pradeda skaityti ir domėtis tekstu dėl jų jau turimų kitokių gebėjimų). Daugiau skaitantys vaikai tiesiog moka greičiau ir daugiau perskaityti. O vėliau pats skaitymas plečia vaiko akiratį, moko pasyvios veiklos, kantrybės, ugdo verbalinius gebėjimus, plečia žodyną, praturtina žinias, lavina vaizduotę.
– Kokiu būdu knygos skatina vaiko vaizduotę? Ar visada gerai, kai vaikas panyra į stebuklinę, fantastinę literatūrą ir beveik praranda gebėjimą skirti realybę nuo fantazijos?
– Šiuo atveju stimulas yra žodis, jį skaitydamas ar girdėdamas vaikas pats susikuria vaizdinį. Todėl kiekvieną pasaką ar pasakojimą mes visi įsivaizduojame savaip, lygiai taip pat kaip ir nupiešiame skirtingai tą patį grybą, gėlę ar žmogų remdamiesi sava patirtimi ir vaizduotės galia.
Jei jau vaikas panyra į stebuklinę, fantastinę literatūrą ir beveik praranda gebėjimą skirti realybę nuo fantazijos, tai rodo, kad realybėje yra per daug problemų, kurias pačiam sunku įveikti. Dėl to vaikas pabėga į visiškai išgalvotą pasaulį, kur daug kas yra kitaip – kiti resursai, kitos galios ir tvarka.
– Amžinas klausimas – apie patirties kaupimą per rašytinius tekstus. Kiek tai būdinga vaikams? Ar tikrai knygų veikėjų pavyzdys yra paveikus ir užkrečiantis?
Knygų veikėjų patirtis leidžia vaikams identifikuotis ir išgyventi kartu su jais įvairius jausmus, atrasti daugiau sprendimų įvairiose situacijos, o tai leidžia kūrybiškiau veikti, ieškoti išeičių ir savo gyvenime
– Knygų veikėjų patirtis leidžia vaikams identifikuotis ir išgyventi kartu su jais įvairius jausmus, atrasti daugiau sprendimų įvairiose situacijos, o tai leidžia kūrybiškiau veikti, ieškoti išeičių ir savo gyvenime. Tačiau tai tik stimulas, tikroji patirtis, žinoma, kaupiama atliekant konkrečius veiksmus. Visada intensyviau paveikia tekstas, kurį iš karto lengva suprasti, kuris žadina vaizduotę, turi aiškią dėstymo struktūrą, su pastebima pradžia, dėstymu ir pabaiga. Išvadas vaikai padaro tada, kai yra nesunku atsekti įvykių priežastingumo ir pasekmės ryšį.
Kalbant apie konkrečias knygas, dabartinio tūkstantmečio vaikams, bendraujantiems trumposiomis žinutėmis, dienoraščio tipo knygų serijos, kuriame derinamas tekstas ir gausios iliustracijos, yra labai patrauklu ir priimtina.
– Vis dažniau kalbama apie biblioterapiją – tam tikrų knygų naudą ir žalą. Tačiau tėvai, siekiantys, kad jų vaikai skaitytų, kartais nesigilina į knygų turinį. Skatina skaityti net menkavertę literatūrą, kad tik pripratintų prie knygų? Kaip tokią situaciją vertina psichologai?
– Labai diskutuotinas klausimas, kas yra „menkavertė“ literatūra. Jeigu ji iš tiesų nieko verta, „pripratinti prie knygų neįmanoma“ (gal tik nuobodžiaujant perskaityti vieną kitą knygą). Biblioterapinėse knygose atsispindi panašūs ar tapatūs sunkumai, situacijos, kuriuos patiria ir skaitantysis asmuo. Terapija ir įvyksta tada, kai kartu su veikėju išgyvenamas procesas, pažiūrima į įvykius taip, lyg jie jaudintų ir būtų artimi, tačiau kartu ir iš šalies. Tai leidžia ir į savo situaciją pažvelgti kiek kitu kampu arba vadovaujantis kitais jausmais. Čia galime užsiminti ir apie privalomosios literatūros sąrašus, kurie duoda aiškią kryptį gausios pasiūlos situacijoje. Tai formuoja skonį bei išprusimą, nes leidžia daugiau „išragauti“. Taip ir įgyjamas gebėjimas atsirinkti, kas labiausiai patinka, kas ne ir kodėl. Kokį žanrą, stilių ar apimtį mėgsti, gali nuspręsti tik tuomet, kai tai išbandai.
