Paskelbus penketukus, internete kilo diskusijos, kodėl kai kurių autorių knygos nepateko į sąrašus. Tarkime, kai kas pasigedo Mindaugo Nastaravičiaus poezijos rinkinio. O žurnalistas Rytis Zemkauskas „Facebook“ komentavo K.Sabaliauskaitės knygos nepatekimą į penketuką: „Rinkimai be šios knygos tai kaip „kruvinoji Merė“ be degtinės, kaip „Foje" be Mamontovo ir kaip Trumpas be Twitterio...“
TAIP PAT SKAITYKITE: Knygos recenzija. K.Sabaliauskaitės „Petro imperatorėje“ – Rytų tamsa už Apšvietos fasado
Visų įtraukti į penketuką negalėjo
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė Donata Mitaitė, paklausta apie šių metų tendencijas, sakė: „Taip, buvo įdomių knygų, tačiau visų įtraukti į penketuką mes negalėjome. Kaip ir kiekvienais metais bus klausiama, kodėl šis yra, o ano nėra. Na, nėra, nes tai penketukas, o ne šešetukas ar septintukas. Pirmiausia, bandėme išlaviruoti tarp tradicijos ir novatoriškumo.“
„Mes žinojome, kad dėl K.Sabaliauskaitės bus neišvengiamai klausiama. Vis dėlto, dabar pasirodė tik pirmoji K.Sabaliauskaitės knyga, o vertinti nusprendėme visą veikalą. Vadinasi, kai bus sudaromas kitas penketukas, knyga galbūt bus įtraukta“, – teigia D.Mitaitė.
Vadinasi, kai bus sudaromas kitas penketukas, knyga galbūt bus įtraukta.
Anot D.Mitaitės, rinkdama knygas komisija pastebėjo naujų, ligšiol deramai neįvertintų balsų: „Pavyzdžiui, nebuvo besipriešinančių dėl Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“ išrinkimo. „O! Kokia gera knyga“, – vienbalsiai nusprendėme. Dėl Jurgos Tumasonytės „Undinių“ pati turėjau burbesių, nes man patiko tik pirmoji knygos novelė. Tačiau 1 prieš 4 visada pasiduoda. Marijus Gailius taip pat turėjo savo šalininkų, be to, antiutopija ekologine tema yra tikrai aktuali. Juk tai naujas balsas.“
Paklausta, ar knyga vertinama pagal temos aktualumą ar literatūros kokybę, D.Mitaitė atsakė: „Kaip galima kelti tokį klausimą, jeigu pirma paminėjau V.Morkūną? Juk tai aukštos prabos proza. Kolegos davė paskaityti praėjusių metų Giedrės Kazlauskaitės straipsnį, kuriame esu įvardinta kaip konservatorė. Taip, gal tokia ir esu, bet jaunesniems ir kitokio skonio komisijos nariams J.Tumasonytės „Undinės“ pasirodė gera literatūra. Beje, manau, kad skaitytojams visada naudinga paskaityti ne tik geriausiai įsiminusius vardus, bet ir kitokią kūrybą. Tokia būtų viena iš penketuko prasmių.“
„Įsivaizdavau, kad dėl poezijos daugiausia užklius Alvydas Šlepikas, kurio „Mano tėvas žūsta“ yra ir rinktinė, ir ne rinktinė. Autorius stipriai perdirbo savo naujus kūrinius. Tai yra geros poezijos knyga, ir visai nesvarbu, kad dalis tekstų kitokiais variantais buvo spausdinami ir anksčiau“, – sakė D.Mitaitė.
„Tendencingai eliminuojama iš lietuvių literatūros diskurso“
Komentarą apie šią situaciją pateikė ir K.Sabaliauskaitės knygą „Petro imperatorė“ išleidusi leidykla „Baltos lankos“:
„Apmaudu, kai rašytoja, kurią užsienio kritikai įvardija kaip vieną stipriausių istorinio romano balsų Europoje ir kuri siejama su lietuviško istorinio romano atnaujinimu bei susidomėjimo lietuvių literatūra atgaivinimu, jau kuris laikas tendencingai eliminuojama iš lietuvių literatūros diskurso.
Matome nerimą keliančią tendenciją, prasidėjusią nuo maždaug 2011 m.: K.Sabaliauskaitės kūrybą nuosekliai vengiama įtraukti į kūrybiškiausių knygų sąrašus, literatūros premijų, Metų knygos nominacijas, paliekant šią Lietuvoje ir už mūsų šalies ribų pripažįstamą bei vertinamą autorę už oficialiojo lietuvių literatūros kanono ribų.
Mūsų neįtikina argumentai, kad K. Sabaliauskaitės knygos neįtraukė į Metų knygos rinkimų prozos penketuką, nes tai „tik pirmoji knyga“; norime atkreipti dėmesį, jog tas pats argumentas buvo pasitelktas nenominavus nei „Silva rerum III“, nei „Silva rerum IV“ – motyvuota, jog šie savarankiški kūriniai buvo „tik tąsa“.
Deja, dabar jau bene dešimtmetį komisijų valingai nepastebima autorė neabejotinai nukenčia.
Visgi ryškiausius mūsų literatūros talentus ir jų naujus pasirodančius kūrinius reikia įvertinti objektyviai ir oficialiai. Deja, dabar jau bene dešimtmetį komisijų valingai nepastebima autorė neabejotinai nukenčia: į nominacijas ir premijas dėmesį visada kreipia, pavyzdžiui, užsienio leidėjai, rinkdamiesi, kurią lietuvių autorių knygą leisti.
Manome, jog Lietuvos skaitytojai turėtų turėti galimybę Metų knygą rinkti iš svarbiausių ir geriausių kūrinių, Lietuvoje išleistų per numatytą leidybinį laikotarpį (į jį „Petro imperatorė“, išleista 2019 08 12, neabejotinai patenka). Atkreiptinas dėmesys, kad Metų knygos rinkimai yra valstybinių įstaigų (LR Kultūros ministerijos ir Nacionalinės Martyno Mažvydo Bibliotekos) iš biudžeto lėšų įgyvendinamas projektas, todėl jiems turėtų būti keliami aukščiausi skaidrumo ir objektyvumo, o ne asmeniškumų ar tikslinio niveliavimo kriterijai, nes tokiu atveju šių rinkimų pagrindinė misija nebetenka prasmės“.
Trūksta knygų paaugliams
Kalbėdama apie tendencijas, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausioji tyrėja Eglė Baliutavičiūtė mano, kad labiausiai stokojama knygų apie įvairesnius vaikus.
„Pasaulyje apie tai kalbama vis daugiau. O ir Lietuvoje esama daug kitataučių lietuvių, pavyzdžiui, žydų, rusų, lenkų. Apie socialines problemas esama tikrai nemažai knygų, tačiau kasdienės įvairovės mažai. Mūsų knygos labiau kalba apie universalius dalykus negu apie specifinius vaikams rūpimus dalykus“, - sakė ji.
Remdamasi Kęstučio Urbos žodžiais, E.Baliutavičiūtė sakė, kad paauglių literatūrai būdingas bangavimas: „Prieš 4 metus, kai „Alma littera“ paskelbė paauglių ir jaunimo literatūros konkursą, matėsi pakilimas. Šįmet matėme tik 4 knygas paaugliams. Daugiau nelabai buvo iš ko rinktis ir tikimės, kad jų padaugės.
Kalbant apie vaikų literatūrą daugėja ir gerėja paveikslėlių knygos mažiausiems skaitytojams. Ir matome, kad penketuke atsidūrė net 3 fondo „Švieskime vaikus“ knygos. Visada buvo diskutuojama, ar gerai, kad tokių knygų yra daug. Tačiau šie metai nebuvo įspūdingi, trūko naujoviškos ir netikėtos kūrybos. Pernai sąrašas buvo labiau netikėtas. Bet, pavyzdžiui, Jurgos Šulskytės iliustruota Pauliaus Norvilos „Strykt pastrykt“ – šviežias sumanymas.
Norėjome įtraukti daugiau paveikslėlių knygų. Ypač dabar, kai kalbame apie ankstyvąjį skaitymą. Juk knygos nebūtinai turi būti su daug teksto, jų reikia ir darželiams, ir skaitymui su tėvais“, - sakė ji.
Skaitomumas nėra kriterijus
Paklausta apie tai, kokiais kriterijais rėmėsi rinkdama knygas E.Baliutavičiūtė atsakė: „Skaitomumas tikrai nėra kriterijus, nes tą pasirenka patys žmonės. Knygų vertinimo komisija, į kurią įeina ir kalbininkas, pedagogas, vaikų literatūros tyrėjai, bendrai žvelgė į metų situaciją. Tad kriterijai priklauso nuo to, kokie yra metai. Taigi, paprastai jie yra knygos naujumas, taisyklinga kalba, meninė vertė. Labai svarbu, kad vaikai skaitytų gerai suredaguotą ir kokybišką literatūrą. Na, o svarbiausia, kad knygos būtų įdomios.“
Anot E.Baliutavičiūtės, buvo į sąrašą neįtrauktų, bet gerų knygų. Į vaikų kategoriją nepavyko įdėti Selemono Paltanavičiaus „Gandriuko metų“, kuri pasirodė pernelyg tradiciška. Komisijos nuomone, ji yra kokybiška ir skaityti ją rekomenduoja. Vis dėlto, paauglių sąraše viena pažintinė knyga yra įtraukta.
„Kalbant apie vaikų literatūrą į akis krenta tai, kad nėra nė vienos realistinės knygos. Visos yra pasakinės arba turinčios fantastinių elementų. Paauglių literatūroje galime manyti panašų momentą. Nors ir Ilonos Ežerinytės knygoje „Skiriama Rivai“, ir Kotrynos Zylės romane „Sukeistas“ realistinis lygmuo ryškus, vis dėlto tai knygos su fantastiniais elementais. Na, Vytauto V.Landsbergio knyga turi tradicinės pasakos pamušalą“, – sako E.Baliutavičiūtė.
Vaikų ir paauglių knygas šiemet rinkęs vaikų literatūros ekspertas Kęstutis Urba pabrėžia, kad renkant vaikų ir paauglių literatūrą komisija susiduria su problema, kadangi auditorija yra labai plati: „Į vaikų kategoriją patenkantis pirmokas nuo ketvirtoko labai skiriasi, šeštokas nuo dešimtoko taip pat. Galima manyti, kad laimės ta knyga, kurios skaitytojų amžiaus grupė bus aktyviausia.“
Svarbiausia K.Urbai buvo, kad knyga būtų meniška, o kalbant apie vaikų ir paauglių literatūrą jis galvojo apie vertybes ir idėjas. Jam taip pat svarbu, kad būtų bendraujama su adresatu, stengiamasi pažinti jo psichologija. Ekspertui svarbios ir iliustracijos: „Tos vaizdo ir teksto visumos negalime nepastebėti. Žinoma, kad vertinama bus rašytojo autorystė, tačiau dailininkas paprastai labai padeda.“
Praėjusiais metais tarp lyderiaujančių knygų buvo „Sibiro haiku“, o šįmet labai išsiskiriančios kol kas nėra.
„Praėjusiais metais tarp lyderiaujančių knygų buvo „Sibiro haiku“, o šįmet labai išsiskiriančios kol kas nėra. Tarp paauglių knygų, deja, penketukas nesusidarė, nes nepakanka gero lygio. Pirmiausia, jų yra mažai, net ir įsidėmėtini autoriai labiau pereina į siužetą, kurio vieno gerai literatūrai neužtenka. Trūksta meniškumo, brandumo, turiningumo. Žinoma, svarbus ir paaugliams aktualus šiuolaikinis pasaulis, tačiau tokio dalyko pastaraisiais metais nelabai buvo“, – teigė ekspertas.
Anot K.Urbos, didelių nesutarimų komisijoje nebuvo, o mėgstamiausios knygos neturi: „Mes dirbome visą vasarą, iš viso sąrašo rinkome knygas, kurias reikėtų iš jo išbraukti. Galų gale, paauglių sekcijoje ir liko tiek, kiek išrinkome, nes kitos paprasčiausiai atkrito. O vaikų kategorijoje darėme slaptą balsavimą ir pateko daugiausia komisijos balsų surinkusios knygos. Finaliniame posėdyje turėjome apie 15, bet išrinkome 5.“
