Ieva Krivickaitė
pandemija
paaiškinkite man pasaulį
kuriame galimybė atsisveikinti yra dovana
kaip tokio pasaulio žmonės įsidrąsina mylėti?
šitame pasaulyje kalbančios galvos
lenda iš visų, net pačių mažiausių ekranėlių
prasprūsta pro neužblokuotus puslapius
jos kalba apie skaičius ir mokslą
apie plaukų dažymą namuose
geriausius granatų išsėklinimo metodus
namukų ant ratų įrengimą
(nei ratai, nei sparnai nepadės niekur pabėgti)
moterys su kuodais pro pirmo aukšto langus lauk kiša šuniukus
pririšusios pavadėlius prie radiatorių, eina žiūrėti kotletų
dėžėse siunčiami tortai su lipdukais „nevartyti“
feisbuko pranašai įspėja apie ekonomikos nuosmukį
o paskui – pakilimą
vaikų minia, tempdama rogutes, žygiuoja su vieninteliu tikslu:
žūtbūt rasti pramogų bet kokia kaina
jų mažos kojytės trypia pageltusį sniegą
prekybos centruose visą laiką išpirktos kvepiančios žvakės
kaimynas grįžta pamušta akimi: kontaktas buvo trumpas, bet konkretus
niekam nebesinori dainuoti nei groti išlindus per balkoną
langų televizoriai transliuoja realybės šou
artėja 365 serija
kaimynai
jie buvo kaimynai
sveikindavosi akimis
kvapais
besiveržiančiais pro ventiliacijos angas
pėdsakais ant durų kilimėlių:
šlapias lietaus antspaudas
šviesus kapinių purvas
šuns letenėlė
koks jausmas
girdėti nepažįstamą žmogų raudant už sienos?
lengva supainioti su kosuliu
su juoku
net su dainavimu
taip, tikriausiai dainuoja
ta daina įsisuka tarp patalų
nušaldo kojų pirštus
neleidžia užmigti
jų girgždančios lovos
pernakt virsta vienu guoliu
į pasaulio pabaigą skriejančiu kosminiu laivu
susigūžę kiekvienas savo pusėje
prisimerkę nuo kosmoso dulkių
jie skrenda
tik suskambus kažkurio žadintuvui
abu krūptelėdami pabus
įsijungę žinias
skaičiuos, kiek savaičių nuo apokalipsės pradžios jau praėjo
pasirodo, pasaulio pabaiga
yra procesas
sušių išvežiotojas
klykiantieji,
sakykite, ko jums taip reikia
ko jūs trokštate, kriokiantieji, šnabždėtojai, šnypštūnai,
kokie jūsų norai, kalbėtojai?
kurjeris rudame furgone
laukdamas užsakymo garina dūšeles
jas išsiurbia lango plyšys
skrisdamos į platų pasaulį dūšelės juokiasi
lašišos makiai, susispaudę šonais, važiuoja per visą miestą
jie atveža saulės
nors trumpam šito nuolatinio stačiakampio kampai
užapvalėja
juose jau galima užsiglausti
kurjeris nuvažiuodamas kliudo bortelį
pėdsakas betone – tarsi mažytė atminimo lentelė
ją perskaityti bandytų tik prabėgančios pelės, bet
jausdamos nuodų skonį burnose jos blaškosi
gyvybės laikmatis sukasi joms nebesuvokiamu greičiu
– trokštam tik sulėtinti laiką
Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją.
