Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Į Lietuvą atvykstanti knygų autorė Nora Krug: „Esame gyvūnai, turintys teritorinių ambicijų“

„Jei mes, Vakarų europiečiai, ko nors išmokome iš karo Ukrainoje, tai tik to, kad demokratijos negalima laikyti savaime suprantamu dalyku ir kad laisvė tėra tuščias žodis, jei negalime įsipareigoti karine, finansine ir ideologine prasme paremti savo sąjungininkų Europoje, kai jiems to reikia“, – sako Nora Krug.
Nora Krug
Nora Krug / Hannos Hrabarskos nuotr.

Menininkė, kuri šiuo metu kuria vizualinį dienoraštį apie karą Ukrainoje, jau visai netrukus, Lietuvos kultūros instituto kvietimu, atvyksta į „Vilniaus knygų mugę“, jos vizito partneris Goethe’s institutas Lietuvoje.

Nora Krug, lietuvių skaitytojams pažįstama iš savo asmeninės grafinės novelės „Heimat“ (leidykla „Aukso žuvys“), šiais metais pristatys kartu su žymiu istoriku Timothy Snyderiu sukurtą knygą „Apie tironiją“ (leidykla „Hubris“). Vilniuje autorė dalyvaus turiningoje programoje, kur skaitys paskaitas ir bendraus su savo kūrybos gerbėjais. Taip pat N. Krug aplankys parodą „Apie tironiją“, parengtą pagal jos iliustruotą to paties pavadinimo amerikiečių istoriko Timothy Snyderio knygą.

Hannos Hrabarskos nuotr./Nora Krug
Hannos Hrabarskos nuotr./Nora Krug

– Netrukus sueis metai nuo plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios. Ar prisimenate, ką veikėte tą dieną, kai prasidėjo karas? Kokios buvo jūsų mintys, kai stebėjote įvykius iš tolo?

– Atostogavau su šeima idiliškoje Naujojoje Anglijoje, ir tai buvo visiškas kontrastas į įvykių sūkurį patenkančiai Ukrainai. Pirmas dalykas, kurį paprastai atsikėlusi padarau, taip pat ir atostogų metu, – perskaitau BBC žinias. Sužinojusi, kad Rusija įsiveržė į Ukrainą, nedelsdama, kad sužinočiau jų požiūrį į karą, susisiekiau su keliais pažįstamais žmonėmis Ukrainoje ir Rusijoje.

Gauti emocingi atsakymai mane taip sujaudino, kad pajutau būtinybę per kitas savaites ir mėnesius šiuos pokalbius užfiksuoti. Susisiekiau su K., žurnaliste iš Ukrainos, ir D., menininku iš Rusijos, kritiškai vertinančiu Putino režimą, ir paklausiau jų, ar jie nenorėtų duoti interviu mano vizualiniam dienoraščiui apie jų tiesioginę invazijos patirtį, kuris būtų publikuojamas spaudoje, o dalis pajamų skiriama Ukrainai. Jie iš karto sutiko. Nuo to laiko kiekvieną savaitę susirašinėjame – imu interviu iš abiejų herojų. Klausinėju jų apie tai, ką patyrė per praėjusią savaitę, kur buvo, su kuo bendravo, ką jautė ir apie ką galvojo. Surinkusi atsakymus, kad susidarytų nuoseklus pasakojimas, suredaguoju ir tada iliustruoju. Ši serija buvo išspausdinta „L.A. Times“ ir įvairiuose Europos laikraščiuose. Serijos tikslas – sekti du herojus per visus pirmuosius karo metus ir leisti skaitytojams realiu laiku patirti jų mintis ir jausmus, kilusius per šį laiką. Projektas knygos pavidalu pasirodys šių metų rugpjūtį, minint Ukrainos nepriklausomybės dienos metines. Deja, pirmieji metai jau beveik baigėsi, o griaunantis ir niokojantis karas tebesitęsia.

„Apie tironiją“
„Apie tironiją“

– Kaip manote, ar jūsų ir Timothy Snyderio knyga „Apie tironiją“, kurią praėjusiais metais lietuviškai išleido leidykla „Hubris“, galėtų kažkuo pagelbėti arba atverti akis jauniems žmonėms, gyvenantiems šiandieninėje Rusijoje?

– Teoriškai taip. Gaila, bet nė niek nekeista, kad Timothy Snyderis laikomas Rusijoje persona non grata. Jo knyga „Apie tironiją“, kurioje įvairiose vietose minimas Putino vardas, Rusijoje oficialiai neišleista, nors, manau, buvo platinamos nelegalios knygos kopijos. Knygoje kalbama apie įvairius būdus, kuriais mes, kaip individai, galime pasipriešinti tironiškiems režimams. Žinoma, kiekvieno žmogaus situacija yra skirtinga, ir jei turi šeimą ar mažus vaikus, prieš aktyviai įsitraukdamas į pasipriešinimą, gerai viską apsvarstai. Kai mąstome apie pasipriešinimą, dažnai manome, kad tam reikia rizikuoti savo gyvybe. Tačiau vienas iš dalykų, kurie man labai imponuoja ir įtikina Snyderio knygoje yra tai, kad joje aprašoma daugybė variantų, kaip mes, nors ir mažais, bet labai reikšmingais būdais, galime prisidėti prie pasipriešinimo tironijai.

Gyvenantiems tironiško režimo sąlygomis, siūlyčiau tam tikru momentu savęs paklausti: „Ar tokios ateities noriu savo šaliai? Ar noriu, kad mano vaikai augtų tokioje aplinkoje?“

Bloga išeitis yra tiesiog nieko nedaryti, nes problemos neišnyks ir turės įtakos tiek mūsų šalies, tiek asmeninio gyvenimo ateičiai. Dabar matome, kokiu didžiuliu mastu Rusiją paveikė jos vadovų veiksmai ir žmonių pasyvumas. Rusija su tuo turės kovoti dešimtmečius. Gyvenantiems tironiško režimo sąlygomis, siūlyčiau tam tikru momentu savęs paklausti: „Ar tokios ateities noriu savo šaliai? Ar noriu, kad mano vaikai augtų tokioje aplinkoje?“ Jei atsakymas neigiamas, reikia imtis veiksmų. Laivė niekada neturėtų būti laikoma savaime suprantamu dalyku. Jis visada reikalauja asmeninės iniciatyvos, veiksmų, o kartais ir asmeninės aukos.

– Ką manote apie tai, kad rusai taip niekada masiškai ir neišėjo į gatves protestuoti prieš karą Ukrainoje ir Putino režimą? Ar įžvelgiate panašumų su nacistine Vokietija?

– Žvelgiant iš šalies, man sunku suprasti, kodėl visuomenė, nors jiems ir grėstų areštas, taip nedrąsiai renkasi į viešas demonstracijas. Žinoma, rusai jau daugelį metų yra užkrėsti savo propagandinės žiniasklaidos. Tačiau negalime kaltinti propagandos ar konkretaus lyderio dėl savo individualių veiksmų ar neveiklumo. Mes visi privalome šviestis ir žiūrėti tiesai į akis. Kad ir ką šiandien rusai nuspręstų daryti ar nedaryti – nesvarbu, ar jie priešintųsi savo totalitariniam lyderiui, ar likti pasyvūs, tai turės pasekmių ne tik tam, kas nutiks Ukrainoje, bet ir tam, kaip Rusija bus vertinama ateinančių kartų. Mes visi turime pasirinkimą ir būsime už jį atsakingi. V. Putino agresijos politika, jo genocidinės ir kolonijinės užmačios neabejotinai primena nacistinę Vokietiją. Aš, kaip vokietė, dar ir šiandien, praėjus dviem kartoms po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, gyvenu su šiuo palikimu.

„Heimat“
„Heimat“

– Kaip manote, ar vėliau, pasibaigus karui, rusų laukia panašus atgailos kelias kaip ir vokiečių? O gal tai visai kitokia istorija?

– Sunku pasakyti. Jiems, be abejo, teks gyventi su savo tautiečių įvykdyto smurto palikimu, tačiau situacijos negalima tiesiogiai lyginti su tuo, kas nutiko pokario Vokietijoje. Vokietija buvo subombarduota ir fiziškai sunaikinta, jos žmonės liko susiskaldę ir visiškai nusivylę. Vienintelė likusi jos sąjungininkė Japonija buvo subombarduota branduolinėmis bombomis. Vokietijos visuomenę reikėjo atkurti iš naujo – tai buvo įmanoma tik su amerikiečių parama. Visa tai atvėrė kelią į veikiančią demokratiją. Nė vienas iš šių veiksnių šiuo metu Rusijai negalioja. Todėl pokyčiai turi vykti iš vidaus.

– Buvote sakiusi, kad mes esame sukurti praeities. Kaip manote, kodėl tada nepasimokėme iš istorijos? Ar įžvelgiate mūsų, išorės stebėtojų, kaltę dėl to, kad Rusija užpuolė Ukrainą ir apskritai atsidūrėme ant pasaulinio karo slenksčio?

– Todėl, kad pamirštame praeitį arba nesame apie ją tinkamai mokomi; todėl, kad esame imlūs lengviems paaiškinimams ir charizmatiškiems lyderiams; ir todėl, kad esame gyvūnai, turintys teritorinių ambicijų. Tačiau nė viena iš šių priežasčių neturėtų būti pasiteisinimas. Manau, kad kai kurios šalys, ypač Vakarų Europoje, per ilgai gyveno patogioje užmaršties būsenoje. Mes turėjome tai numatyti ir bent jau tapti finansiškai nepriklausomi nuo Rusijos.

– Norėčiau jūsų paklausti apie „Heimat“ (lietuviškai išleistą leidyklos „Aukso žuvys“). Ar buvo sunku rasti pasakojimo perspektyvą, kai istorija tokia asmeniška? Ar turėjote kokių nors tabu, baimių dėl to, kaip artimieji priims ne itin gražią tiesą? Kokios technikos padėjo jums išvengti sentimentalumo ar nostalgijos, kuri labai būdinga tokio žanro istorijoms?

– Knygos padeda suvokti žmogaus egzistencijos gelmę, priverčia susidurti su nepatogiomis tiesomis. „Heimat“ – tai intymus tiesos apie mano šeimą nacių režimo laikais tyrimas. Kai gyvenau Vokietijoje, mokykloje giliai apmąstėme savo kolektyvinį palikimą: lankėme memorialus ir koncentracijos stovyklų vietas, kalbėjomės su Holokaustą išgyvenusiais žmonėmis, žodis po žodžio analizavome Hitlerio kalbas. Tačiau kolektyvinė kaltė mums tapo fasadu, už kurio galėjome pasislėpti, kad nereikėtų tyrinėti asmeninės savo šeimos kaltės. Persikėlusi iš Vokietijos ir pradėjusi gyventi JAV pajutau vis didesnę būtinybę susidurti su savo šeimos istorija nacių režimo laikais. Mano smalsumas priartėti prie tiesos nusvėrė visas turėtas baimes.

– Esate visame pasaulyje žinoma menininkė. Ką Jums reiškia rašytojo sėkmė? Ar tai būtų buvę įmanoma, jei būtumėte likusi Vokietijoje?

– Nemanau, kad man būtų buvę įmanoma pasiekti tokią sėkmę, jei būčiau likusi Vokietijoje. Galbūt skamba kaip klišė – ir tai tikrai tinka ne visiems – bet manau, kad, palyginti su daugeliu kitų šalių, Amerika lengviau palaiko naujas ir netradicines idėjas, leidžia iš naujo atrasti save. Ką man, kaip rašytojai, reiškia sėkmė? Turbūt labiausiai tai, kad gaunu tam tikrą pateisinimą toliau kurti man rūpimus kūrinius, ir laisvę tą daryti.

– Kaip ruošiatės sumaniusi kurti naują istoriją? Ir kaip nusprendžiate, kokią techniką naudosite?

– Prieš pajusdama norą rašyti ir iliustruoti naują knygą, turiu susidurti su idėja ar tema, kuri verčia pasijusti nepatogiai, arba susidurti su pasaulio problemomis, kurių nesuprantu, arba kurios mane piktina. Iliustratore tapau per kelius aplinkkelius. Iš pradžių buvau klasikinės muzikos atlikėja, paskui studijavau scenografiją, dokumentinį kiną ir iliustraciją. Ši įvairialypė patirtis ir toliau man, kaip iliustratorei, daro įtaką, nes piešimo technika ar skirtinga medija nėra svarbiausias dalykas, o tik priemonė idėjoms ar temoms nagrinėti ir istorijoms perteikti. Todėl tai, kokią tiksliai priemonę ar vizualinę estetiką naudoju, priklauso nuo to, kokią konkrečiai istoriją noriu nupasakoti, arba kokių emocijų reikalauja pati tema. Kurti meną man reiškia stebėti, dokumentuoti ir apmąstyti.

– Ar iliustracijų piešimas savajai istorijai skiriasi nuo to, kaip iliustruojate kitų autorių knygas?

– Daug lengviau iliustruoti kito autoriaus knygą. Rašymas man yra sunkiausia dalis, nes nuolat turiu savęs klausti: „Kodėl rašau šią knygą? Kodėl man svarbu papasakoti būtent šią istoriją kaip ją geriausiai perteikti? Kokios yra esminės jos problemos? Kodėl ši istorija turėtų kam nors rūpėti?“ Tai būti kankinantis procesas. Knygą, kurią jau parašė kitas autorius, suvokiu labiau kaip dialogą ir vidinę refleksiją apie tai, ką galvoja kitas žmogus. Tačiau geras iliustratorius niekada neturėtų vizualiai versti svetimo teksto 1:1. Priešingai, mano tikslas – sukurti papildomą, poetinį sluoksnį, kuris sudaro dar vieną svarbų komponentą, per kurį galima suprasti ir pajusti knygą.

– Kokius įsimintiniausius savo knygų pristatymus prisimenate? Juk skirtingose šalyse auditorija tikriausiai skiriasi – ar teko susidurti su įdomiomis situacijomis, netikėtomis interpretacijomis, kuriozais?

– Kai kurie mano „Heimat“ pristatymai kitose šalyse mane nudžiugino tuo, kad, nesvarbu, iš kur kas nors yra kilęs, nesvarbu, kokia to žmogaus šalies istorija, auditorijoje jaučiama, kad visi esame atsakingi už savo praeitį, už tai, kad turime mokytis iš savo klaidų. Taigi mano knyga tampa knyga ne tik apie mano šeimą, Antrąjį pasaulinį karą ar Vokietijos pokario palikimą, bet ir apie atsakomybę, kuria visi dalijamės. Esu pastebėjusi vieną juokingą tendenciją, kad pristatydama „Heimat“ vokiečiams, esu klausiama, kaip šią knygą vertina žydų skaitytojai, o pristatydama ją žydų auditorijai JAV, klausiama, kaip ši knyga priimama Vokietijoje.

– Lietuvoje vesite meistriškumo kursus “Iliustratorius kaip liudininkas” – ko tikėtis iš šios paskaitos?

– Kalbėsiu apie politinę iliustracijos istoriją ir apie tai, kuo ši medija patraukli būtent man. Taip pat apie tai, kaip politiškas menas įkvėpė mane pasinerti į dokumentinio žanro darbą, kuriuo šiuo metu ir užsiimu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais