H.Helgasonas – vienas žymiausių Islandijos rašytojų, kurio ne vienas kūrinys sulaukė tarptautinės sėkmės (lietuviškai išleista jo knyga „1000° moteris“), jis yra išleidęs 9 romanus, du poezijos rinkinius ir vieną knygą vaikams. Poezijos knyga „Lucky pasivaikščiojimai“ parašyta kartu su šuniu Lucky. Dvi autoriaus knygos jau virto filmais, ypač didelio pasisekimo sulaukė kūrinio „101 Reikjavikas“ ekranizacija, pagal keturias jo knygas yra pastatyti spektakliai.
Islandijoje šis autorius garsėja ir kaip aktyvus visuomenės veikėjas bei kritikas, parašęs šimtus straipsnių visuomenės gyvenimo temomis, o finansinės krizės laikotarpiu rašytojas buvo nuolatinis socialinių protestų dalyvis.
Tarytum visos šios veiklos būtų mažai, autorius taip pat kuria filmų scenarijus, rašo teatrui, jis – Islandijos „stand-up“ komedijos pradininkas, o jo dailės darbai buvo eksponuojami Paryžiuje ir Niujorke.
Vilniuje vyksiančio festivalio „Vilniaus lapai“ metu gruodžio 10 dieną rašytojas susitiks su skaitytojais – rašytoją kalbins literatūrologė Rasa Drazdauskienė, lietuviškai H.Helgasono kūrinio ištraukas skaitys aktorė Aldona Vilutytė, o susitikimo pabaigoje pats autorius anglų kalba perskaitys savo garsiąją poemą apie Islandijos finansinį krachą, vėliau bus rodoma jo romano ekranizacija „101 Reikjavikas“.
Apie savo kūrybą, islandų mentalitetą, keliones ir Islandijos futbolo rinktinės fenomeną autorius kalbėjo šiame interviu 15min.
– Jūs esate rašytojas, dailininkas, vertėjas, karikatūristas. Ar kuri nors iš šių kūrybinių sričių yra svarbesnė jums? Kuriai jų skiriate daugiausia dėmesio? O galbūt vertinate visas jas kaip susijungiančias viename kūrybiniame cikle?
– Bent jau aš pats nematau sąsajų tarp jų visų. Ir tai yra smagu, nes kiekvieną kartą tarsi turi užsidėti vis kitą kepurę. Manau, kad romanų rašymas užima daugiausia laiko ir yra mėgstamiausia mano kūrybinio darbo dalis. Be to, per šią formą aš galiu sujungti visas kitas. Romane gali jungti vizualinį meną, komediją, dramą, socialinę kritiką. Viską!
– Skaitytojai Lietuvoje jūsų kūrybą pažįsta iš romano „1000° moteris“. Kaip kilo idėja šiai knygai? Nors tai fikcija, visgi iš dalies knyga paremta tikro žmogaus istorija. Taigi, kiek „reali“ ši istorija, o kiek sukurta vaizduotės?
– Manau, tikrovės ir fikcijos čia yra per pusę. Šios moters istoriją aš sužinojau atsitiktinai. Padėjau savo buvusiai žmonai rinkimų kampanijoje, ir jie paprašė manęs, kad pakalbėčiau su žmonėmis iš Reikjaviko telefonų sąrašo. Tame sąraše buvo ir senyva moteris, gyvenanti garaže. Prakalbėjau su ja visą naktį ir visiškai užmiršau apie rinkimus! Po dvejų metų nusprendžiau aplankyti ją, bet ji jau buvo mirusi. Tačiau sužinojau, kad ji parašė savo autobiografiją, taip pat ir jos tėvas, ir senelis... Taigi netikėtai aptikau puikios medžiagos savo romanui.
Kartais žmonės negali pakęsti, kai pernelyg arti jų pastatai veidrodį.
– Skaičiau, kad ši knyga buvo kiek cenzūruota Vokietijoje, – ten iš knygos buvo išbraukta apie 30 skyrių, kuriuose rašoma apie koncentracijos stovyklas, SS veiklą.
– Tai nebuvo cenzūra. Tai mitas, sukurtas pavydaus danų akademiko, verčiančio iš islandų kalbos, tačiau ne taip gerai kaip Kimas Lembekas, kuris verčia mano knygas. Knyga buvo sutrumpinta, nes skubant knygą išleisti 2011 metų Frankfurto knygų mugei, kur Islandija dalyvavo garbės viešnios teisėmis, nebuvo laiko išversti viso kūrinio. O knygą aš buvau pabaigęs rašyti tų metų rugpjūčio mėnesį. Nebuvau dėl to labai patenkintas, tačiau nebuvo ką daryti. Vokiečiai niekada necenzūruotų knygos dėl Hitlerio ar nacizmo. Jie savo sudėtingą praeitį įvertino kur kas giliau nei bet kas kitas.
– Panašu, kad skaitytojai pasaulyje ir skaitytojai Islandijoje skirtingai vertina jūsų kūrinius – tarkime, knygos „101 Reikjavikas“ ir „The Hitman's Guide to Housecleaning“ nebuvo populiarios Islandijoje, kur netgi sulaukė negatyvių recenzijų, tačiau pelnė tarptautinį pripažinimą. Ar turite paaiškinimą tam?
– Tai sunku suprasti. Kartais žmonės negali pakęsti, kai pernelyg arti jų pastatai veidrodį. Tai gali būti viena priežasčių.
– Vilniuje bus rodomas pagal jūsų romaną sukurtas filmas „101 Reikjavikas“. Daugelis autorių nelabai mėgsta savo knygų ekranizacijų. Ką galvojate apie šį filmą, ką jame būtumėte daręs kitaip?
– Aš mėgstu jį, tačiau būčiau kūręs jį kietesnį, atviresnį, labiau šiuolaikišką ir galbūt eksperimentinį. Pavyzdžiui, kiekvienai moteriai, pasirodančiai ekrane, kaip ir knygoje, nurodyčiau kainas. Pagrindinį aktorių būčiau parinkęs ne tokį patrauklų. Būčiau privertęs jį patirti brutalesnius potyrius. Tačiau vėlgi – aš niekada nebūčiau sugalvojęs pakviesti vaidinti ispanų aktorės, taigi, manau, kad filmas nebūtų buvęs toks sėkmingas. Tad visai džiaugiuosi šiuo filmu. Nereikėtų skųstis tokiais gerais dalykais.
Kas sukuria ypatingą Islandijos kūrybiškumo aurą?
– 2008 metų finansinės krizės metu jūs buvote aktyvus socialinių protestų dalyvis. Kaip padėtis šalyje pasikeitė nuo to laiko ir kokias pasekmes krizė paliko socialiniame, politiniame ir kultūriniame šalies gyvenime?
– Krizė buvo būtina mums, kad galėtume išsivalyti galvas, nurimti, vėl pajausti žemę po kojomis. Mes buvome pametę savo kelią. Tačiau, žinoma, mes jautėmės labai supykę, išduoti.
Nuo 2008 metų žmonės Islandijoje nekenčia politikų, bankininkų, verslininkų, tai išsivystė į netoleranciją bet kokioms korupcijos apraiškoms, ir tai, žinoma, į naudą. Tačiau pyktis bėgant laikui gali imti varginti, tikiuosi, kad galiausiai mes atsikratysime jo. Juk gali visą likusį gyvenimą pabusti įsiutęs ir nuolatos ieškoti „Facebook“ naujų skandalų, apie kuriuos galėtum pašūkauti. Krizės metai buvo geri kultūrai. Knygos vis dar svarbios Islandijoje, ir mes bent jau turime, apie ką rašyti!
Kas penkerius metus – vis naujas vulkano išsiveržimas, naujas kalnas ar sala, mes turime sugalvoti vardus šiems dalykams, taigi, pati žemė palaiko mūsų kūrybiškumą...
– Kartais atrodo, kad kone kiekvienas Islandijoje yra arba poetas, arba rašytojas, arba dailininkas ar muzikantas. Kaip jūs paaiškintumėte šią kūrybiškumo aurą jūsų šalyje?
– Mažumas, izoliacija, jausmas, kad esi ypatingas, gyvenantis šioje keistoje šalyje. Varomąja jėga tampa negalimumas. Islandija ir pati savaime yra kūrybinga žemė. Kas penkerius metus – vis naujas vulkano išsiveržimas, naujas kalnas ar sala, mes turime sugalvoti vardus šiems dalykams, taigi, pati žemė palaiko mūsų kūrybiškumą...
– Neseniai Vilniaus knygų mugėje vyko diskusija apie kriminalinius romanus Skandinavijoje. Viena ekspertė Kerstin Bergman teigė, kad, nors beveik visose Skandinavijos šalyse kriminaliniai romanai užima svarbią vietą knygų leidyboje, yra viena išimtis – Islandija. Daugelyje Skandinavijos šalių detektyviniai romanai pradėti rašyti dar XIX amžiuje, o Islandijoje ši tradicija pradėta tik praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Ji tai aiškino tuo, kad Islandijos visuomenėje menininkai turi aukštą statusą, taigi, jie renkasi rašyti rimtąją literatūrą. Ar jūs iš tiesų manote, kad menininkai Islandijoje turi kiek kitokį statusą nei kitose šalyse, ir kiek tai lemia jų kūrinių žanrus?
– Rašytojai yra gerbiami Islandijoje, jie yra tarsi pusdieviai, galbūt tai atėjo iš sagų literatūrinės tradicijos laikų. Tai viena seniausių profesijų šalyje, greta žvejybos ar ūkininkavimo.
Kriminalinių romanų autoriai parduoda daugiau knygų nei kiti rašytojai, tačiau jie galbūt nėra tokie gerbiami. Jų knygos nėra nominuojamos literatūriniams apdovanojimams. Kriminalinių romanų žanras pas mus atėjo pavėluotai galbūt ir dėl to, kad mūsų šalyje mažas nusikalstamumas. Tačiau dabar mes turime daug nusikaltimų – knygų puslapiuose!
– Kuriuos islandų autorius rekomenduotumėte? Ir kurie rašytojai padarė jums didžiausią įspūdį?
– Rekomenduočiau Halldórą Laxnessą, o iš modernių autorių – Sjóną, Bergsveinną Birgissoną ir Auður Ava. Didžiausią įtaką man padarė sagų kūrėjai, taip pat H.Laxnessas, L.Tolstojus, W.Shakespeare'as ir V.Nabokovas. Pastarasis autorius puikiai sujungė Rytus ir Vakarus, man tai buvo svarbu, nes Islandija yra tarp naujosios Amerikos ir senosios Europos. Rusijos šviesuolis, rašantis apie Amerikos pokario žmones Jungtinių Valstijų kaimiškose dykvietėse. Tam negalima atsispirti! Aš išverčiau du W.Shakespeare'o kūrinius. 2002 metais – „Romeo ir Džuljetą“, o šiais metais – „Otelą“.
Lietuvos kraštovaizdis turi kažkokį mistinį atspalvį, jautiesi paklydęs neapmatomoje jo nežinomybėje: atrodo, kad jis tęsis tolyn ir tolyn iki paties Uralo, kaip turbūt ir yra.
Lietuvos kraštovaizdis paliko mistinį atspalvį
– Per savo gyvenimą dirbote įvairiose šalyse. Kurie miestai įkvepia jus labiausiai ir kodėl?
– Roma, Neapolis, Siena, Taormina... Aš mėgstu Italiją, tačiau jau senokai ten nebuvau. Italija yra vienas didelis amfiteatras, visą laiką jautiesi, tarsi būtum scenoje, vaidinantis didelėje 2000 metų senumo komedijoje-dramoje.
Maskva padarė įspūdį, tačiau šlykščiuoju būdu. Kažkodėl ten jauti, kad žmogaus gyvybės kaina nėra labai didelė. Mėgstu Norvegiją, jos gamtovaizdis labai įkvepiantis, šioje šalyje daug gerų rašytojų. Labai mėgstu Lenkiją, šios šalies žmonėms nebūdingas vakariečių šaltumas ir paviršutiniškumas. Tas pats galioja daugeliui Rytų Europos šalių.
Man įspūdį paliko ir apsilankymas Lietuvoje, Jurbarke – plaukimas upėmis ir vakarėlis naktį vasarą gamtoje, stebint krepšinio varžybų transliaciją iš olimpiados. Lietuvos kraštovaizdis turi kažkokį mistinį atspalvį, jautiesi paklydęs neapmatomoje jo nežinomybėje: atrodo, kad jis tęsis tolyn ir tolyn iki paties Uralo, kaip turbūt ir yra. Tačiau mėgstamiausias mano miestas yra Niujorkas, aš gyvenau ten, ir kiekvieną kartą atvykęs ten jaučiuosi pakylėtas. Šio miesto energija yra stebinanti, tai pasaulio sostinė. Šiais metais lankiausi Indijoje, Kočyje – tai svajonių vieta rašyti, labai švelni, labai šilta, labai įkvepianti.
Aš žiūrėjau šias rungtynes Reikjaviko centre su 10 000 žmonių. Dieve mano! Tai buvo geriausia vasara.
– Praėjusią vasarą visa Europa ėjo iš proto dėl Islandijos futbolo rinktinės. Ar iš tiesų futbolas Islandijoje šiuo metu yra tarsi antroji religija?
– Taip, futbolas ir literatūra. Ir tai netgi eina viena šalia kito. 2016-ųjų vasara buvo pati geriausia. Didžiulė šventė, kurios reikėjo mūsų tautai po 7 ginčijimosi metų. Aš nusivežiau visą šeimą į Prancūziją, nes prieš pirmąsias rungtynes Sent Etjeno mieste su Portugalija buvo suorganizuoti Islandijos autorių skaitymai. Mes Prancūzijoje stebėjome trejas rungtynes. Tai buvo įspūdis, kurio niekada nepamirši. Lygiai kaip nepamirštama bus naktis Reikjavike, kuomet mes stebėjome, kaip įveikėme Anglijos rinktinę. Aš žiūrėjau šias rungtynes Reikjaviko centre su 10 000 žmonių. Dieve mano! Tai buvo geriausia vasara.
– Paskutinis klausimas – ką jūs žinote apie Lietuvą, jos rašytojus? Ir ar žinote, kad Islandija buvo pirmoji, 1991 metais pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę?
– Deja, aš žinau tik Czesławą Miłoszą, ir jis netgi ne lietuvis, nors ir gimė čia. Mes, islandai, labai didžiuojamės tuo istoriniu poelgiu, kuomet žengėme į priekį ir pripažinome jūsų šalies nepriklausomybę. Tai buvo mūsų didžiausia akimirka pasauliniame lygmenyje, ir dėl to mes visada jausime stiprius ryšius su jumis. Tiesą sakant, tai padarė vienas žmogus. Tokiam sprendimui ryžosi mūsų užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas. Ir tai buvo jo auksinės minutės amžinybėje.
