Monika Vaicenavičienė, „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“
Ši knygų apžvalga susidėliojo taip, kad galėtų būti pavadinta progine. Ir nors proga – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – nugriaudėjo nugarmėjo jau prieš porą mėnesių, proginės inspiracijos liko, dar gyvos mintyse ir širdyje.
Pirmoji knyga, apie kurią noriu pakalbėti, skirta lietuvių tautos patriarchui Jonui Basanavičiui. Tai Monikos Vaicenavičienės knyga „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“, knygą išleido leidykla „Tikra knyga“ (2018). Tai paveikslėlių knyga vaikams ir visai šeimai, labai originaliai iliustruota ir šmaikščiai papasakota trumpa Jono Basanavičiaus gyvenimo istorija – puiki proga susipažinti, prisiliesti prie tautos istorijos, kai faktai ir datos dar nerūpi, o istorinės asmenybės atrodo tarsi Kalėdų seneliai iš kitos visatos.
Knyga labai nudžiugino dėl kelių priežasčių. Visų pirma, ji įsipaišo į pasaulines vaikų literatūros tendencijas: pasidairius po užsienio, ypač anglakalbių šalių, knygynus, išvysime ištisas serijas vaikams pritaikytų, įdomiai papasakotų ir gražiai iliustruotų knygų apie istorines asmenybes. Kai kurios jų yra tikri šedevrai, pavyzdžiui, Monikos Brown ir Julie Paschkis knyga apie Pablo Nerudą, Jennifer Berne knyga apie Albertą Einšteiną, Isabel Sanchez Vegara knygų serija apie žymiausias pasaulio moteris, tokias kaip Frida Kahlo, Amelija Earhart ar Maya Angelou ir daug kitų, lietuvių vaikams mažai ką sakančių, vardų. Todėl versti tokias knygas į lietuvių kalbą – gana rizikingas dalykas, ir mažai leidėjų ryžtasi tai padaryti. Neseniai lietuvių kalba pasirodžiusi knyga apie pakistanietę mergaitę Malalą Yousafzai, kurią išleido leidykla „700 eilučių“, ar knyga „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“, išleista leidyklos „Dvi tylos“, – bandymai tokio tipo knygas pateikti lietuvių publikai. Ar šie bandymai sėkmingi – parodys laikas.
Unikalios šios knygos iliustracijos. Tarsi vaiko ranka pieštos, tarsi primityvios, bet tokios lietuviškos, tokios savos.
Taigi „Per balas link aušros“ galima įrašyti į šią paveikslėlių knygų su pažintine funkcija paradigmą, bet kartu galime tik džiūgauti, kad ji netapo niekieno kopija. Viskas – iliustracijos, pasakojimo konstravimo principas ir jo stilius, teksto ir iliustracijų komponavimas – originalu ir išradinga. Istorija papasakota taip, kad vaikas supras, o suaugęs – nusišypsos. Tekstas nugludintas, nušlifuotas lyg deimantas ir čia nėra jokio pertekliaus, jokių nereikalingų žodžių. Paprasta ir gražu. Kad ir: „Suvalkiečiai garsėja kaip geri ūkininkai. O ūkininkai daug ožkų laiko. Kai palyja, ožkos braido po balas. Todėl ir vienas iš Suvalkijos kaimų vadinasi Ožkabaliai. Per balas braido ne tik ožkos, žmonės taip pat. Dažniausiai – basi. O kai kurie net ne brenda – šokinėja. Nes kai šokinėji, labai smagiai taškosi. Tuos, kurie basi, ima ir pavadina Basanavičiais“.
Tuoj pat paaiškinta, kad „Basanavičiai – turtingi ūkininkai, jie gali ir ne basi vaikščioti“, bet per balas šokinėjančio baso Basanavičiaus vaizdas jau ilgam įstringa atminty ir priverčia šyptelti sau į ūsą. Ir kaip puiku, kad Didysis Tautos Patriarchas, visu savo rimtumu ir rūstybe žvelgiąs iš vadovėlių, nuo pinigų (jų jaunoji karta nebeatsimins, bet gal pamatys tame pačiame istorijos vadovėlyje) ir paminklų, iškyla prieš vaikų akis kaip smalsus berniukas, Marijampolėje pabėgęs iš gimnazijos pasižiūrėti liūtų, žiemos vakarais besiklausantis pasakų ir istorijų, o vasaromis jodinėjantis su draugais po laukus ir kalnelius.
Unikalios šios knygos iliustracijos. Tarsi vaiko ranka pieštos, tarsi primityvios, bet tokios lietuviškos, tokios savos. Gražiai derinamos pieštuko, akvarelės ir koliažo technikos. Pasirinktos švelnios, šiek tiek prislopintos spalvos, daug pilkos. Ir regis, kad šioje knygoje – visa Lietuva, su savo sodria žalia, su rudens pilka ir arimų ruda, su saulėje nutvykstančiu balų mėliu. Pamatęs šią knygą iškart gali sakyti: „Made in Lithuania“ (liet. Pagaminta Lietuvoje), ir sakyti tai išdidžiai.
Mane, kaip suaugusią skaitytoją, ši knyga privertė kitomis akimis pažiūrėti į asmenybę, kuri nuo mokyklos laikų atrodė nuobodoka, pernelyg rimta ir šventa. Privertė iš naujo susižavėti žmogumi, nugyvenusiu tokį įdomų gyvenimą. Privertė atsidusti, skaitant jo skaudžią meilės istoriją. Privertė džiaugtis, kad daktaras mylėjo gyvūnus ir žmones. Privertė žavėtis jo kelionėmis. O taip pat susimąstyti, kad lietuvių didžiavyriu galima tapti ir pragyvenus svečioje šalyje net 22 metus, juk svarbiausia, kad Lietuva širdy.
Sveikinu autorę ir leidyklą, ir linkiu nesustoti ties viena knyga, o leisti ir daugiau panašaus pobūdžio ir tokios pat puikios kokybės knygų.
„Aleksandra“
Ant kitos apžvelgiamos knygos viršelio nerasite autoriaus ar autorės pavardės, tik didelėmis raidėmis parašytą vardą Aleksandra ir iš juodai baltos nuotraukos žvelgiančią gražią moterį giliu žvilgsniu. Tuo ši knyga ir prikaustė mano dėmesį besibaigiant Vilniaus knygų mugei, kai paskutinę jos dieną ir paskutinę valandą bandžiau aplėkti sales, bandydama atrasti ką nors, ką galėčiau paskaityti sau, kas džiugintų ir įkvėptų. Ir kai leidyklos „Odilė“ atstovės paklausiau, apie ką ši knyga, ir išgirdau atsakymą, kad apie Pasaulio tautų teisuolę – moterį, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusią žydus, ilgai nedvejodama, neskaitydama aprašymų ir nepasidomėjusi, o kas gi autorius, įsidėjau į savo pasunkėjusį, knygų pilną krepšį.
Neslėpsiu – nuolat ieškau įkvepiančių asmenybių, ypač moterų. Ieškau žmonių, kurie gyvenime matė kryptį, jautė prasmę ir nepalūžo, istorijų. Ieškau pavyzdžių, kurie padėtų pačiai laikytis krypties ir neprarasti ryžto. Tikėjausi, kad ši knyga bus panaši į Julijos Šukys parašytą Onos Šimaitės iš laiškų rekonstruotą gyvenimo istoriją „Epistolofilija“, o gal savo jėga sukrės kaip Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. „Aleksandra“ nei pateisino lūkesčių, nei nuvylė. Ji buvo kitokia.
Taigi kam vis dėlto priklauso autorystė? Čia be paaiškinimų neapsieisime. Knyga „Aleksandra“ turi ir kitą pavadinimą, ji pavadinta „Knyga Motinai“ ir skirta konkrečiam asmeniui – Aleksandrai Stulginskaitei-Zelbienei, garsios bajorų Stulginskių giminės atstovei, jos gimimo šimtmečiui. Knygą sumanė, atsiminimais bei įspūdžiais dalinosi, dokumentus, nuotraukas surinko ir išleidimą finansavo jos vaikai Vanda, Aleksas, Janina, Vytautas, o didžiąją dalį teksto parašė dukterėčia Viktorija Daujotytė. Taigi, autorystė kolektyvinė.
Šioje knygoje rekonstruojama, tarsi dėlionė po vieną gabaliuką dėliojama vienos moters gyvenimo istorija. Galėtume pasakyti, vienos paprastos kaimo moters istorija su visais jos vargais ir rūpesčiais, su viskuo, ką reikėdavo iškęsti tų laikų moterims, jei ši moteris tikrai būtų paprasta kaimo moteris. Jei iš knygos viršelio nešviestų tokia tvirtybė ir vidinė galia, jei kilmė nebūtų aristokratiška, o likimas – toks nepaprastas. Tačiau, nepaisant šių dalykų, kartu tai yra ir paprastos moters, atkartojusios nemažai to meto moterų likimų, istorija. Kartu paprasta ir sudėtinga, tokia kaip visos ir išskirtinė, tęsianti giminės istoriją ir kurianti savo.
Kartu tai be galo intymi knyga, atskleidžianti sudėtingą, peripetijų, neišsipildžiusių svajonių, nutylėtų žodžių, užgniaužtų troškimų kupiną gyvenimą. Gyvenimą, pritrūkusį meilės ir švelnumo, bet nestokojusį gerumo ir pasiaukojimo.
Skaitydama šią knygą nepalioviau žavėtis – ne tik asmenybe, apie kurią skaičiau, bet ir pačiu pasakojimu, jo stiliumi, profesorės V.Daujotytės meistriškai mezgamomis pasakojimo gijomis. Mokiausi įrašymo į kontekstą meno, mokiausi, kaip vieno žmogaus istorija, į kurią žvelgiama iš skirtingų kampų, skirtingu žvilgsniu, dėliojama fragmentas po fragmento, gabalėlis po gabalėlio į giminės, krašto, genties, tautos istorijos dėlionę. Kaip ji įkontekstinama. Neslėpsiu – ir aš norėčiau taip rašyti. Ir suvokiu – kaip iki to toli, ir kiek erudicijos, žinių, patirties ir talento reikia, kad taip sugebėtum.
Skaitydama šią knygą taip pat pajutau pasididžiavimą – ne tik gyvenimo audras atlaikiusiomis Lietuvos kaimo moterimis, iš kurių tik mokytis ir mokytis stiprybės, bet ir to meto gyvenimo kultūra, šviečiančia iš istorinių nuotraukų, iš žmonių aprangos, iš užfiksuotų gyvenimo šventimo momentų. Ta, pasak profesorės, „žemaičių civilizacija“, su kuria asmeniškai susidurti beveik neteko, bet kuri išnešiojo ir pagimdė tiek puikių asmenybių, tarp kurių mano viena mėgstamiausių rašytojų Šatrijos Ragana.
Kartu tai be galo intymi knyga, atskleidžianti sudėtingą, peripetijų, neišsipildžiusių svajonių, nutylėtų žodžių, užgniaužtų troškimų kupiną gyvenimą. Gyvenimą, pritrūkusį meilės ir švelnumo, bet nestokojusį gerumo ir pasiaukojimo. Skaitydama šią knygą kartais pasijusdavau lyg sėdėčiau už giminės stalo, lyg dainuočiau kartu senovines žemaitiškas dainas (kurių nemoku) ir valgyčiau virtas bulves su kastiniu. Taip pat jaučiausi, lyg pažinočiau ponią Aleksandrą, arba tiesiog Aleksandrą. Nors taip tikrai nėra, paslapties šydas neatskleistas iki galo, dar likę baltų dėmių. Bet aš taip jaučiuosi – lyg pažinočiau ir žinočiau. Aleksandrą, gelbėjusią gyvybes. Aleksandrą, mylėjusią obelis. Darbščiąją Aleksandrą. Tvirtąją Aleksandrą. Švytinčią – nepaisant visko. Ir jei man kada gyvenime teks važiuoti pro Užgirius, Pavandenę ar Keiniškę, tai jau nebus tik paprasti, nieko nereiškiantys pavadinimai.
