– Pokalbį pradėkime nuo jūsų vaikystės. Kokios buvo jūsų pirmosios knygos?
– Pačios pirmosios buvo, turbūt, vaikiškos knygelės – „Du gaideliai“ ir panašios.
Mane išmokė skaityti mama ir man skaitymas tapo pramoga.
– Nemaištavot prieš knygas?
– Ne. Priešingai – aš skaitydavau uždraustas knygas, kurių man neleisdavo skaityti arba jų nesiūlydavo. Pas mus namuose knygų netrūko.
Kai jau paaugau, pradėjau eiti į mokyklą, paskui tapau paaugliu, skaitydavau, pavyzdžiui, lietuvišką tarybinę enciklopediją.
Tais laikais skaitydavau ir Juozo Grušo dramas, Juozo Baltušio, Jono Avyžiaus kūrybą.
Man labai patikdavo skaityti grožinę literatūrą, labai mėgau gyvūnus, tai skaitydavau Tado Ivanausko, Geraldo Durrello knygas apie gamtą, gyvates.
Skaityti mėgau nuo mažens.
– Viename interviu LRT esate sakęs, kad iš esmės visą gyvenimą jūsų darbas buvo skaityti, suprasti ir kalbėti. Koks dabar šis santykis su skaitymu?
– Skaitymas yra kasdienybė. Reikia perskaityti užrašą ant sienos, dokumentą, sutartį, sutikti su slapukų internete sąlygomis – tai irgi yra skaitymas. Jei neturi skaitymo įgūdžių – labai liūdna, nes turi viską aklai priimti.
– O koks santykis su knygomis?
– Su knygomis santykis – įvairus, nes knygos labai įvairios. Jų šiais laikais baisiai daug.
Aš turbūt perskaičiau visas knygas vaikystėje, kurios buvo namie – dar eidavau į biblioteką, iš jos imdavau knygas, ten skaitydavau. Tais laikais mes neišgalėdavome, bet turbūt kai kurie žmonės galėdavo nusipirkti visas arba beveik visas knygas, kurios būdavo išleidžiamos. Šiandien tai absoliučiai neįmanoma ir to nereikia. Dėl to knygų, pasakojimų, visokiausių tekstų, ideologemų yra jūra ir negali būti vieno santykiu su visa šia jūra. Šis santykis tampa daugialypis.
– Kaip tuomet šioje jūroje išsirenkate knygas, kurios jus domina? Turite kokius nors kriterijus?
– Tokių kriterijų neturiu, nes būtų keista, pavyzdžiui, skaityti tik raudonas, tik didelės ar mažos apimties, tik lietuviškas knygas ir t.t. Aš knygas renkuosi atsitiktinai – kaip ir viskas gyvenime atsitiktinai nutinka.
Priklausau knygų klubui, kuris patvirtina metinį knygų skaitymo sąrašą – aš per metus turiu perskaityti vienuolika knygų arba bent jau dešimt (šypsosi). Tokį sąrašą man kažkas primeta – tiesa, galiu ir pats siūlyti knygas. Lygiai taip pat užėjęs į knygyną aš negaliu visų knygų nei nusipirkti, nei perskaityti. Kažkuri patraukia dėmesį – perskaitai. Ar tai geriausia knyga? Ar aš filtruoju, kad vieną skaitysiu, kitos ne? Ne – yra daug atsitiktinumo tokiuose pasirinkimuose.
Man patinka grožinė literatūra. Stengiuosi mėgautis, neužsivesti ir prilaikyti save, bet rasti laiko pastangų paskaityti romaną – jaučiu, kaip tai man yra naudinga. Bet lygiai taip pat mano dėmesį patraukia ir negrožinės knygos – įdomu paskaityti apie tai, kaip veikia pasaulis, visuomenė, kas yra dora, o kas ne.
– Kokios skaitytos knygos jums įsiminė labiausiai?
– Per gyvenimą? (juokiasi). Tuomet atsitiktinai prisiminsiu.
Graikų mitai labai įsiminė – kai kurie baisūs, seksualūs, o kai kurie galbūt net ir žalojantys , bet kartu ir įspūdingi.
Man labai įsiminė Marcelis Proustas ir „Prarasto laiko beieškant“. Buvau girdėjęs, kad M.Proustas yra... nutariau pats paskaityti – juk vieni jį įveikia, kiti - ne. Man paliko įspūdį. Kaip ir Jamesas Joyce‘as.
Bet lygiai taip pat man Undinė Radzevičiūtė paliko milžinišką įspūdį. Lietuvė rašytoja, nei per daug reklamuojasi, nei per daug giriasi ir puikiai rašo.
Rolandas Rastauskas neseniai paliko įspūdį – neseniai parašė „Venecija tiesiogiai“.
– O ar dažnai jus nuvilia knyga?
– Aš nelinkęs nusivilti nei žmonėmis, nei knygomis, nei vaizdais. Aš linkęs nusivilti savimi.
Aš turbūt perskaičiau visas knygas vaikystėje, kurios buvo namie.
Aišku, galbūt kyla nusivylimo jausmas, kai susiformuoji lūkesčius. Pavyzdžiui, knyga „Mano vardas – Marytė“ – išliaupsinta knyga, vos ne Lietuvai atstovauja pasaulyje, autorius Alvydas Šlepikas yra puikus poetas, ne tik prozininkas, bet man atrodo, kad ji galbūt šiek tiek pervertinta. Kaip ir Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“ – ar tai bloga knyga? Nebloga, ji paaugliams skirta, tačiau juk ir paaugliams reikia gerai rašyti. Tada atsiranda tam tikras kritiškumas, ne vien tik besąlygiškas žavėjimasis, bet iki nusivylimo tai toloka.
– Mėgstate apsikrauti knygomis ar esate tas skaitytojas, kuris namuose turi nedaug knygų?
– Aš turiu daug knygų. Jaučiuosi saugiau, kai turiu vieną ar kitą knygą ir galiu ją paėmęs ką nors pasižiūrėti, nebūtinai skaityti antrą kartą.
Formuoju tam tikrą biblioteką. Man ypač patinka knygos su dedikacijomis, nebūtinai man, bet kur autorius ką nors papildomo parašo. Aš manau, kad knyga būna išleista visiškai tada, kai autorius paima ją į rankas ir parašo draugui – štai dovanoju tau savo knygą ir linkiu, kad būtum laimingas. Tuomet autorius prisiima visą atsakomybę už tą knygą, nes būna autorių, kurie sako, kad nenorėjo, bet knygą vis tiek išleido.
– Iš jūsų sukauptų knygų su dedikacijomis turite tokią, kuri jums asmeniškai yra brangiausia?
– Vieną tokią išskirti būtų labai sunku. Dabar šovė į galvą prisiminimas...
Rasa Aškinytė, kuri man patinka kaip rašytoja. Ji ėjo knygų mugėje pro šalį, aš paprašiau dedikacijos į knygą – ji kažką greitai parašė. Už valandos ar dviejų ji grįžta ir sako – Ignai, duok man tą knygą. Aš jai paduodu, gaunu kitą knygą, kurioje parašyta kita dedikacija, o iš tos pirmos ji išplėšė dedikaciją (juokiasi).
Štai tokia istorija.
– Esate ne tik skaitytojas, autorius ir leidėjas. Esate ir vieną knygą išvertęs – budistinių tekstų rinkinį.
– Knyga gal būtų labai skambu pavadinti. Aš išverčiau paskaitų rinkinį tokio dvasinio mokytojo, kuris vienu metu buvo Dalai Lamos patikėtinis. Jis parašė tokius paprastus pamokymus pasauliečiams, kaip valyti protą. Man knyga pasirodė įdomi ir dėl tokios praktikos – nes vertimas lavina kalbą, dėmesį, drausmina – ir taip pat todėl, kad geriau įsigilinčiau į tuos pamokymus, ją išverčiau.
– Nebuvo minčių tęsti vertimo praktikos?
– Minčių kyla visokiausių, neduok dieve, kokių minčių kyla (šypsosi). Aš suprantu, kad galėčiau puikiai išversti ir klasiką (juokiasi).
Ne akis išversti gali kiekvienas, o knygą tik vertėjas.
– Mykolas Katkus šioje studijoje yra minėjęs jus. Jis sakė, kad Ignas Staškevičius rašo knygas ne todėl, kad, jam reikia pripažinimo, bet todėl, kad tokia realizacijos pasaulyje forma. Kaip jūs pats žiūrite į savo rašomas knygas, esate sau atsakęs į klausimą, kodėl rašote?
– Mykolas Katkus puikiai apibendrino. Matyt, jis gerai mane pažįsta ir šiaip moka žmones pajusti.
Stengiuosi mėgautis, neužsivesti ir prilaikyti save, bet rasti laiko pastangų paskaityti romaną – jaučiu, kaip tai man yra naudinga.
Man tai yra įdomu. Labai sunku nusakyti visus motyvus. Esu prisipažinęs, kad esu autorius keleto knygų – jos labai skirtingos. Dabar man labai patinka pokalbio žanras, jį puoselėju ir suvokiu save kaip pokalbininką, gilinuosi ir mokausi iš kitų gerų pokalbininkų, pavyzdžiui, Ryčio Zemkausko ir užsieniečių. Taip pat noriu pasimėgauti, atrasti save ir geriau suprasti pašnekovus bei pasaulį kaip pokalbininkas.
– Iš jūsų parašytų knygų turite vieną brangiausią sau?
– Man jos nei brangios, nei ne brangios. Aš jaučiuosi jas paleidęs.
Aišku, vienas prisiminti malonu, kitas gal ne taip malonu. Bet man atrodo, kad jos dabar gyvena savo gyvenimą. Esu girdėjęs įvairiausių atsiliepimų – ir kritiškų, ir panegiriškų – ir aš suprantu, kad toks yra pasaulis.
Manau, kad šviežiausia knyga – „Pasaulis jų akimis“ – man, regis, pavyko, esu ja patenkintas. Ir tai mane džiugina, o tai ir yra svarbiausia.
– Galime tikėtis, kad vieną dieną jus išvysime visai kitokiame autoriaus vaidmenyje, pavyzdžiui, rašant kriminalinį romaną?
– Hipotetiškai visko gali nutikti. Ar aš apie tai svarstau ir tam ruošiuosi? Ne. Stengiuosi žiūrėti lengvai į šitą savo gyvenimo sferą. Dabar man tikrai patinka pokalbiai ir ta pokalbių bendraautorystė, nes tuomet nesijaučiu, kad tik aš viską dėstau ar tarsi nuo kalno mokau išminties. Aš, kaip pokalbininkas, atrandu išminties ir tikiuosi, kad ją perteikiu skaitytojams.
Man patinka bendraautorystė. Mes su Alisa Miniotaite parašėme knygą „Lyderystė“. Tai buvo nauja patirtis – dviese rašyti knygą. Bet man nelengva bendradarbiauti, aš apskritai nesu lengvai bendraujantis žmogus ir dėl to vertinu galimybę kažką kartu bendradarbiaujant sukurti.
– Šiuo metu kažką rašote?
– Dėlioju pokalbių rinkinį. Nežinau, kas iš to išeis. Kiekvienas pokalbis atskirai yra vertingas, aš tuo neabejoju. Bet kaip iš jų padaryti rinktinę ir ją padaryti įdomią – nėra taip lengva. Jei pavyks, išleisiu, jei ne – liks neįgyvendinta.
– Ačiū už pokalbį.
TAIP PAT SKAITYKITE: TOP 20: geriausios 2021-ųjų verstinės grožinės knygos