Umberto Eco – vienas sudėtingiausių XX a. ir XXI a. pr. ne tik italų, bet ir pasaulio literatūros rašytojų. Tad Ingą Tuliševskaitę reikia pagirti už tai, kad ji išdrįso ir pasiryžo šio rašytojo knygas versti į lietuvių kalbą. Svarbu pabrėžti, kad Inga Tuliševskaitė yra pavyzdys kitiems vertėjams, nes ji kuria vertimo tradiciją, kai vieną autorių verčia tas pats vertėjas, tuomet visi to paties autoriaus tekstai prabyla vienu balsu.
Vertėja grakščiai ir meistriškai prakalbino ir kitus italų rašytojus. Taip pat ji verčia ir iš anglų, prancūzų, lenkų kalbų.
Inga Tuliševskaitė verčia atidžiai, kruopščiai, profesionaliai, jos vertimai yra be galo kokybiški ir tikslūs. Vertėja visuomet atsižvelgia į giliausius teksto originalo kalba prasmės niuansus, stilistines ypatybes ir subtilybes, jas tinkamai ir tiksliai perteikia lietuvių kalba.
Su Inga Tuliševskaite šio interviu autorę per Šv. Jeronimo šventę prieš daugiau nei dešimt metų supažindino profesorius ir vertėjas Pietro Umberto Dini. Man, tuomet dar tik žengiančiai pirmuosius vertimo žingsnius, buvo didelė garbė susipažinti su Inga. Pamenu, kaip visi trys eidami Gedimino prospektu po Šv. Jeronimo šventės Taikomosios dailės muziejuje kalbėjomės apie italų ir lietuvių literatūrą, vertimus... Jau tada kirbėjo mintis pakalbinti Ingą, daugiau paklausinėti. Ji man yra autoritetas ir pavyzdys, mokausi iš jos vertimų ir mokau savo studentus, todėl be galo džiaugiuosi, galėdama su ja pasikalbėti apie vertimo kelius ir takelius.
- Mieloji Inga, daugiausia verti iš italų kalbos. Kokie likimo keliai tave atvedė į italų kalbos ir vertimų pasaulį?
- Gal reikėtų sakyti, kad daugiausia verčiau iš italų kalbos. Dabar tai – retas malonumas, pastarąjį kartą patirtas prieš dvejus metus, netikėtai vėl ištikęs šią vasarą, kai sulaukiau skambučio iš vienos leidyklos su pasiūlymu išversti itališką knygą. Žinoma, jį priėmiau nedvejodama.
Likimo keliai išties keistai vingiuoti, ir man pačiai keista prisiminus, kad tais gūdžiais geležinės uždangos laikais norėjosi mokytis kalbų, kuriomis bendrauti gyvai galėjai tik pasvajoti, o net ir knygų gauti buvo sunku.
Dabar jau nepasakysiu, kodėl sugalvojau išmokti itališkai, seniai tai buvo, bet už pirmuosius žingsnius į šią kalbą esu dėkinga vertėjui Algimantui Vaišnorui, maloniai sutikusiam gaišti su manim savo brangų laiką. Paskui jau buvo studijos Maskvos užsienio kalbų institute, o galiausiai ir kelionė į Italiją bei galimybė pasižmonėti Bolonijos universitete.
Nuo vaikystės esu nepataisoma skaitytoja… Todėl pirmaisiais vertimo mokytojais įvardinčiau knygas – ir verstines, ir lietuvių rašytojų.
O su vertimais istorija tokia. Dar mokykloje teko laimė užsidirbti, kaip anuomet sakydavo, techniniais vertimais. Vėliau, sužinojęs, kad mokausi italų kalbos, Bronys Savukynas padovanojo Luigi Pirandello apsakymų rinkinuką ir paklausė, ar nenorėčiau kurio išversti. Jaunystė drąsi, išverčiau, atsimenu, rašiau ranka... Prisipažinsiu, nelabai ko tikėjausi, bet... vertimas buvo parodytas Dominykui Urbui ir įvertintas žodžiais „gãli versti“… Taip ir prasidėjo.
- Kas buvo tavo pirmieji vertimo mokytojai? Kaip mokeisi versti?
- Nuo vaikystės esu nepataisoma skaitytoja… Todėl pirmaisiais vertimo mokytojais įvardinčiau knygas – ir verstines, ir lietuvių rašytojų. Bet nieko nebūtų buvę be poros nuostabių žmonių, puikiai mokėjusių lietuvių ir užsienio kalbas, kurie kantriai mokė mane suprasti klaidas ir jų nekartoti… Tai buvo Valentinas Ardžiūnas ir Bronys Savukynas. Visada jiems dėkosiu.
O atsakydama į klausimą, kaip mokiausi versti, perfrazuosiu garsųjį posakį apie plaukimą: norint išmokti versti reikia versti.
- Gal galėtum papasakoti apie pirmuosius savo, kaip vertėjos, žingsnius, apie pirmą išverstą knygą?
- Tai jau šį tą paminėjau atsakydama į ankstesnius klausimus.
Pirmoji knyga buvo „Rožės vardas“. Pasikartosiu: jaunystė drąsi. Likus porai metų iki to drąsaus žingsnio, įstojau į Rygos universitetą studijuoti anglų kalbos. Tiesa, tų studijų tikslas buvo turėti daugiau atostogų – jau buvau baigusi inžinerijos studijas ir dirbau pagal specialybę, bet vienas protingas kolega paklausė: negi nenori turėti dar du mėnesius atostogų, be eilinių metinių, žiemos ir vasaros sesijoms? Anuomet už jas net mokėdavo atlyginimą. Kas nenorės… Taip studijuodama Rygoje išgirdau apie Umberto Eco ir jo knygą, o iš kur gavau originalą... turbūt, kaip visada, padėjo gerieji draugai. Tada ir vėl draugų dėka – nes kas gi kalbėsis su nežinoma mergele, kuri užsigeidė versti, – pasiūliau knygą „Minties“ leidyklai ir pasirašiau vertimo sutartį.
Ar ne 75 tūkstančių egzempliorių tiražu… ir be nupirktų autoriaus teisių. Nes kai ir vėl palankaus likimo valia nuvažiavau į Boloniją ir įteikiau ją autoriui, šis nuoširdžiai nustebo, mat nė žinoti nežinojo, kad jo kūrinys išverstas ir į lietuvių kalbą!
Likimas man ir vėl nusišypsojo: pirmąkart gyvenime išvažiavau į Vakarus, į Italiją. Grįžusi sėdau versti kaip ant sparnų. Tačiau tuomet jau prasidėjo ir Lietuvos virsmas, knygos vertimo sutartis kažin kaip atsidūrė „Alnos“ leidykloje, kuri ir išleido knygą į pasaulį – tokiu klaikoku juodu ir baltu viršeliu su „kraujo“ dėmėmis. Ar ne 75 tūkstančių egzempliorių tiražu… ir be nupirktų autoriaus teisių. Nes kai ir vėl palankaus likimo valia nuvažiavau į Boloniją ir įteikiau ją autoriui, šis nuoširdžiai nustebo, mat nė žinoti nežinojo, kad jo kūrinys išverstas ir į lietuvių kalbą!
- Tavo vertimų bibliografija išties įspūdinga. Ar pati renkiesi, ką nori versti? Ar lauki leidyklų pasiūlymų ir ar priimi visus tuos pasiūlymus?
- Būna visaip, bet kai keliskart pamėginau ką pasiūlyti ir neįtiko, nutariau nebesivarginti: leidykla – pelno siekianti įmonė, ji geriau žino, ką lietuviai pirks, o ko ne. Todėl sau įdomias knygas perskaitau originalo kalba ir niekam nesiūlau, juolab kad, laimė, vis dar sulaukiu leidyklų pasiūlymų, ir jie dažniausiai būna įdomūs.
- Kokios tavo išverstos knygos tau labiausiai patinka?
- Knygos – kaip vaikai, visos prie širdies. Kiekviena savaip, o ir tokios įvairios… todėl nė vienos neišskirsiu.
Paskaitęs jo 20 metų senumo esė gali tik stebėtis, kaip jam pavyko taip įžvelgti ateitį.
- Negaliu nepaklausti apie Umberto Eco. Kodėl būtent jis, jo romanai? Juk šio rašytojo knygos yra tikrai kieti riešutėliai...
- Kaip turbūt paaiškėjo iš pirmųjų atsakymų į klausimus, tai buvo likimas. Paskui jau apėmė azartas, ypač kai draugai italai sakydavo: Eco? Juk jis nepaskaitomas, kiekviename puslapyje bent penki nesuprantami žodžiai… Nežinau, man artima jo mąstysena, tas tiesus žvilgsnis į gyvenimą ir pasaulį, nevyniojant į naudingos veidmainystės vatą, tos ironijos ir skepsio gaidelės. Paskaitęs jo 20 metų senumo esė gali tik stebėtis, kaip jam pavyko taip įžvelgti ateitį.
- Ar esi rašiusi savo verčiamiems autoriams, su jais konsultavusis?
- Na, Umberto Eco mylėjo savo vertėjus ir, matyt, brangino savo laiką, todėl su kiekviena knyga vertėjai gaudavo ir pluoštą lapų su paaiškinimais. Esu rašiusi Giulio Leoni, prašiau patikslinti kelias neaiškias vietas, ir gavau malonų jo atsakymą. Bet dažniausiai neklausiu, nors kartais norėtųsi, nes, pirmiausia, nežinau, kaip su tuo ar kitu rašytoju susisiekti, reikėtų naudotis tarpininkais – leidyklomis, agentais, be to, esu drovi.
- Ar prašai pagalbos ir į ką kreipiesi, kai susiduri su vertimo sunkumais?
- Kiekviena proga klausdavau draugų ar pažįstamų nuomonės, o dabar supa gražus būrys kolegų vertėjų, kuriais tikrai galiu pasitikėti užtemus protui!
- Kas yra pirmieji tavo vertimų skaitytojai?
- Turbūt redaktoriai. Būna, pasitariu ir su vaikais – jie, žinia, pagal evoliucijos dėsnius protingesni už mane, be to, abu yra išvertę knygų, todėl jų patarimus labai vertinu.
- Ar skaitai recenzijas apie savo išverstas knygas?
- Būtinai perskaitau.
- Ar sulauki skaitytojų laiškų?
- Dar neteko. Juk mes ne popžvaigždės ar politikai. Be to, manau, skaitytojui svarbiausia patirti skaitymo malonumą, ir gerai, kad vertėjas jam nerūpi.
- O kaip dirbi su redaktoriais, ar daug diskutuojate?
- Redaktoriai – geriausi mano darbo draugai! Visada prašau leidyklų pasakyti redaktoriams, kad mielai su jais tarsiuos ir ginčysiuos – knygos labui. Nors tų diskusijų nebūna daug, juolab šiais pramoninės leidybos laikais, kai nėra nei kada, nei kaip susėsti gyvai ir pasikalbėti akis į akį, o vis per kompiuterio ekraną. Redaktoriams irgi ne visada saldu, jie privalo laikytis VLKK nurodymų, kurie, deja, ne visada palankūs meniniam tekstui, o dažnai atrodo nepagrįsti. Tada knygoje atsiranda toks grožis kaip „variklio antvožas“, nes tais metais VLKK buvo padėjusi kryžių ant „kapoto“, paskui apsigalvojo, bet knyga jau ant stalo. Arba „palčiabrylė skrybėlė“ ilgai buvo braukiama ir taisoma į „plačiakraštę“, paskui, pasirodo, meniniame tekste jau galima ir „plačiabrylė“… Panašiai su „rūbu“ ir „drabužiu“, ir dar daug kitų. Kodėl vieni tinka, o kiti – ne, nors esmė ta pati? Dėl tokių ir kitų niekų kartais tenka sugaišti laiko. Visada stebiuosi, kuo „butelis“ geresnis už „bonką“, „biuras“ – už „ofisą“, o „pica“ ar „ravioliai“ – už „hamburgerį“ ar „hotdogą“ („butelis“ ir „biuras“ gal net atėjo iš prancūzų per rusų kalbą, kurios įtakai taip priešinomės), juk visi tie žodžiai yra svetimybės.
- Tavo vertimų bibliografijoje – ir Dantės „Naujasis gyvenimas“. Kaip sekėsi versti kartu su šviesaus atminimo poetu ir vertėju Sigitu Geda?
- Tai buvo graži ir naudinga patirtis. Sigitas Geda – nuostabus poetas, dirbti su juo man buvo didelė garbė ir malonumas. Kiekvienas atlikom savo dalį: aš išverčiau, poetas sueiliavo. Pasitardami.
- Kai kurie vertėjai verčia iš vienos kalbos, kiti – iš kelių. Kaip ir kodėl pradėjai versti iš anglų, prancūzų, lenkų kalbų?
- Dabar apsižiūrėjau, kad LLVS puslapyje išties parašyta, kad verčiu iš lenkų… Gal todėl, kad myliu tą kalbą, bet neatmenu, kad būčiau ką reikšmingesnio iš jos išvertusi, išskyrus straipsnius ar esė periodikoje. Tiesa, dar vertėjos karjeros aušroje savo iniciatyva išverčiau vaikišką knygelę, autoriaus neatsimenu, o knygelė vadinosi „Slėpynių su saule“. Man ji pasirodė graži ir tinkama švelnioms vaikų širdelėms, bet „Vyturio“ leidyklai atrodė kitaip, ir ji grąžino mano dailiai mašinėle atspausdintus lapus, tarusi: „Išversta labai gerai, bet knyga neįdomi.“ O iš anglų ir prancūzų, kaip ir iš lenkų, verčiau dar iki italų, nors ne meninius tekstus, todėl gal sakyčiau per jas atėjusi į italų vertimus, ne atvirkščiai.
Nepaprastai mėgstu detektyvus, tuos klasikinius – Agathos Christi, George’o Simenono, P. D. James, Andrea Camilleriʼo, sukūrusio įdomų komisaro Montalbano personažą.
- Esi vertusi ne tik romanus, bet ir vaikų literatūros, meno albumų, pjesių… Ką labiausiai patinka versti?
- Labiausiai patinka versti… filmus. Taip pat knygas vaikams – net ir seniai išaugusi iš vaikystės, mielai skaitau vaikų literatūrą, nes ji yra nesumeluota ir pasakoja apie pasaulį, kuriame tiesa ir gėris nugali melą ir blogį, o svajonės dažniausia išsipildo. Nepaprastai mėgstu detektyvus, tuos klasikinius – Agathos Christi, George’o Simenono, P. D. James, Andrea Camilleriʼo, sukūrusio įdomų komisaro Montalbano personažą. O šiaip man patinka versti viską, ką imuosi versti.
- Šiais metais buvai apdovanota už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams. Kaip priartėjai prie vaikų literatūros vertimų?
- Eugenijos Stravinskienės premija man yra didelė garbė ir pasididžiavimas. Juk jos išverstos knygos – tarp mano mylimiausių! Dėkoju visiems įvertinusiems mano darbą.
Pirmas bandymas įsiūlyti leidyklai vaikiškos knygos vertimą, kaip minėjau, buvo nesėkmingas. Kai vaikai dar buvo maži, pažadėjau jiems iš italų išversti vieną vaikišką knygą, tad patyliukais ir įpusėjau ją versti, bet leidykloms ir ji pasirodė nenaudinga. O prieš kelerius metus netikėtai gavau vieną, po jo – kitą leidyklų akimis vertingos, o gal ir komerciškai naudingos vaikų literatūros vertimą, taip ir įsisukau. Labai džiaugiuosi, nes skaitytojai vaikai yra būsimi skaitytojai suaugusieji, todėl, priešingai nei galbūt kam atrodo, vaikų literatūra yra ne didžiosios literatūros podukra, o mažoji sesutė.
- Dažnai vertėjai yra vadinami nematomais autoriais. Ar sunku verčiant išlikti nematomai?
- Kartais reikia pasistengti išnykti, ištirpti, išgaruoti…
- Jau nemažai metų verti. Kaip pasikeitė tavo kaip vertėjos darbas tobulėjant technologijoms? Juk iš pradžių vertimus spausdindavai mašinėle, nebuvo interneto, žodynų…
- Iš pradžių vertimą rašydavau ranka. Paskui mašininkės atspausdindavo. Juk sovietmečiu negalėjai turėti asmeninės rašomosios mašinėlės, visos jos buvo suregistruotos, jei kartais kas atspausdintų kokį atsišaukimą – pagal kiekvienoje buvusį tik jai būdingą ženklą saugumas galėjo atsekti, kieno tai darbas. Vėliau iš kažko nusipirkau senovinę, gal vokiečių gamybos, tokią sunkią geležinę, ja spausdinau „Rožės vardo“ vertimą. Buvo gera pirštų mankšta. Žodynų buvo, bibliotekose, ir vis dar atsimenu, kaip džiaugiausi nusipirkusi „Zingarelli“ aiškinamąjį italų kalbos žodyną. Dabar viską randi internete, net ir tai, ko nereikia ar nesinori rasti, bet žodynai iki šiol yra mano didžioji meilė, labai mėgstu juos skaityti... kaip knygų „Karas, išgelbėjęs mano gyvybę“ ir „Karas, kurį pagaliau laimėjau“ herojė Ada.
- Būtų labai smalsu sužinoti, kaip atrodo tavo diena. Kada verti? Po kiek valandų per dieną darbuojiesi?
- Vertėjo diena kitiems atrodo labai nuobodi. Sėdi žmogus, spokso į ekraną ir barbena klaviatūra. Neretai tenka išgirsti: juk tu nieko neveiki. Šiaip esu visiška pelėda, tad smagiausia dirbti sutemus, o gal įgijau tokį įprotį, kai po dienos tarnystės sumigus vaikams sėsdavau prie vertimo. Dabar turiu laiko versti ir dienomis, ką ir stengiuos daryti, tausodama akis. Valandų neskaičiuoju, verčiu kiek verčiasi, kartais knyga taip įtraukia, kad nė neatsistoji nuo kėdės, todėl dažnai pasistatau šalia didelį arbatinį...
- Kartais sakoma, kad vertėjo raštu darbas yra vienišiaus darbas. Ar tikrai taip yra?
- Tikrų tikriausiai. Turbūt kaip ir dauguma kūrybinių veiklų. Bet jei iš prigimties ar priverstinai nesi vienišius, gal įmanomas porinis ar grupinis vertimas?
Neprarandu vilties, kad gal kam prireiks Eugenio Montale’s.
- Kokius rašytojus svajoji prakalbinti ateityje?
- Neprarandu vilties, kad gal kam prireiks Eugenio Montale’s. O ir visus, kurių knyga prilips man prie rankų ir įkris į širdį. Bet svajonės pildosi pasakose, o gyvenime reikia mokėti džiaugtis tuo, ką pasiūlo mielosios leidyklos.
- Umberto Eco yra pasakęs, kad „versti reiškia pasakyti beveik tą patį dalyką kita kalba“. Ką tau reiškia versti?
- Man versti reiškia kalbėtis su verčiamos knygos autorium, su savim ir su būsimais skaitytojais, kad svetimkalbis autorius prabiltų lietuviškai.
Tai yra pomėgis, malonumas. Norėtųsi, kad būtų darbas, kitaip tariant, tokia veikla, iš kurios gali pragyventi, deja… Pasaulis keičiasi akyse, bet vertėjų įkainiai jau ketvirtį amžiaus lieka stabiliai menki. Ryšelis krapų turguje buvo litas, dabar – euras, šaltibarščių lėkštė Nidoje buvo 5 litai, dabar – 5 eurai, knyga knygyne buvo 10 litų, dabar – 10 eurų, statybininko dienos įkainis buvo 100 litų, dabar – 100 eurų, valdininko atlyginimas buvo 1000 litų, dabar – 1000 eurų, o vertimo lankas (24 puslapiai po 1800 ženklų su tarpais arba 40 000 spaudos ženklų) buvo 600 litų (pagal autorinę sutartį, kuri reiškė socialines garantijas, darbo stažą ir pensiją), o dabar… ne, ne 600 eurų, anaiptol (ir jokios autorinės sutarties, geriausiu atveju licencinė, šiaip gali būti ir paslaugų (sic!), o apie socialines garantijas, darbo stažą ir tokius niekus kaip pensija... juokaujat? Juk tai tik pomėgis!) Todėl vertėjai yra mėgėjai, turintys kitų pajamų, kurios leidžia turėti šį pomėgį, nes iš tų kitų pajamų pajėgia susimokėti už jam reikalingas patalpas, elektrą, internetą, kompiuterį ir tikisi senatvėje gauti pensiją. Bet susitarę (bent mūsų sąjungoje) tikrai galėtume tapti profesionalais – kad vertėjas būtų profesija, o šluoti ir valyti, taisyti varvančius čiaupus, kirpti plaukus, dėstyti universitete, nešioti popierėlius ministerijoje ar tarnauti kontoroje būtų tik pomėgis. Kad iš tos profesijos galėtume pragyventi, tiek dabar, tiek ir sulaukę metų, kai nebebūsime pajėgūs versti. O leidyklos tikrai nenubiednėtų, jei knygyne verstinėje 20 eurų kainuojančioje knygoje vertėjo triūso užmokesčio būtų ne pusė euro, kaip dabar, o bent trys.
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos žurnalo „Hieronymus" 6-ąjį numerį galite parsisiųsti čia
