– Kaip prisistatote paklausta, ką veikiate?
– Nesakau, kad esu poetė, sakau, kad esu žurnalistė. Jei žmogus daugiau klausia ir domisi, užsimenu, kad esu rašytoja. Nes pats poetės apibūdinimas toks efemeriškas, plazdantis, net kiek sakralus, ir aš to žodžio prisibijau. Gal dar vyrauja įvaizdis nuplaukusio, pakibusio virš realybės, išsiblaškiusio, turinčio komiškumo...
– Dar vienas stereotipas – prasigėręs nevykėlis, autsaideris – nieko kito nesugebėjo, tai rašo eilėraščius...
– ... ar nuolat ieškantis įkvėpimo ar dramatiškų įsimylėjimų. Taip, yra tokie įvaizdžiai.
– Kiek laiko užima poezija? Ar kasdien skaitai, rašai? Ar tai momentiniai prisėdimai ir parašymai. Nesi iš aktyviausių poečių?
– Tikrai ne. Man įdomu būtų pamatyti žmogų, kuris kasdien rašo. Rašau labai retai, ir man tai toks sakralus momentas, nesuprasi – kaip, kada, kodėl... Niekada neatsisėsi ir neparašysi specialiai. Man nepavyksta. Gal ir smagu būtų metodiką atrasti. Man šventė, kai eilėraštis ateina.
– Kodėl „Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo“ yra knygos „Trumpametražiai“ programinis eilėraštis? Ką poezija turėtų pasakoti? Nes atrodo, kad šiais laikais šlovinimas, garbinimas – naivus, trumparegiškas, visi turi būti kritiškai mąstantys. O džiaugsmo, kuris nėra kritiškas, retai pasitaiko poezijoje. Kodėl reikia džiaugtis gyvenimu?
– Kitaip būtų labai sunku. Jei mums duotas gyvenimas ir čia atėjome, reikia ieškoti šviesos, nes jos nėra daug. Tokioje pilkoje kasdienybėje, kai visi susisukę skubame nuo taško A iki taško B, pasimiršta, kad gražius dalykus reikia palaistyti. O knygoje yra visokių dalykų. Gyvenimas visomis spalvomis – ir ironiškų, ir lakoniškų, ir tamsesnių spalvų galima atrasti.
– Sakote, kad džiaugsmas – tai alternatyva gyvenimo niūrumui, sunkumui. Vadinasi, reikia tam priešintis visomis jėgomis ir tada poezija tampa tikrai dramatiška, sudėtinga, kartais depresyvi. Man įdomus toks būdas elgtis su sunkumais. Ar kiti nesakytų, kad toks būdas – rožiniai akiniai?
– Manau, kad pastabus, linkęs analizuoti žmogus, kokie mes, rašytojai, esame, negali nepastebėti, kiek daug gyvenime neteisybės, visokių bjaurių ir šlykščių dalykų. Ir tiek pat yra tobulo grožio, pavyzdžiui, gamtoje. Manau, kad reikia išlaviruoti ir rožinių akinių aš nematau. O eilėraštis „Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo“ parašytas vienu sunkiausių mano gyvenimo etapų, kai tuo bandai pats save įtikinti ir paskui net stebina, kaip gali leisti sau kreipti žvilgsnį į blogus, negatyvius dalykus, ypač kai esi sveikas.
Didelis egoizmas, turint gyvybę, su ja taip elgtis. Ir jei turime jėgų tam pasipriešinti.... Knyga ir yra apie šviesos ir tamsos santykį, apie tai, kaip jis kinta, kaip galime vienas kitą paveikti. Tų romantinių santykių, kurie dominavo kitose knygose, čia mažiau. Atsiranda suvokimas, kad kažkur visada bus karas, kažkas bus alkanas, kęs skausmą, o tuo pačiu metu kažkas labai džiaugsis ir švęs, kels šampano taures. Tai neteisybė, bet daug ko mes negalime pakeisti, tik suvokti. Ir jei į tai gilinsimės, gali taip skaudėti, kad taps per sunku.
– Jūsų poezijoje nėra problemų, kurias moteris patiria visuomenėje, kultūroje. Ar nesulaukiate priekaištų, kad nesate visuomeniška, socialiai angažuota ir pan.?
– Ne. Aš užleidžiu vietą tiems, kurie nori tuo klausimu garsiau pasisakyti. Manau, kad tų žmonių užtenka. Aš visuomet turiu savo nuomonę, bet labai retai viešai ją reiškiu. Nes visuomet yra dvi pusės, visuomet yra kontekstas, ir labai reikia įsigilinti, pasverti kiekvieną žodį. Man užtenka išsiviešinti poezijoje – to per akis.
– Ar įsivaizduojate savo adresatą? Ar jums tai nesvarbu?
– Pradžioje, kai eilėraštis ateina, jį tokį ir užrašai. Ir negalvoji apie tuos dalykus. Paskui gali galvoti, kur jį padėsi, kurioje vietoje, kas galėtų tą knygą skaityti, kam ji galėtų būti įdomi. Man atrodo, su proza taip galima daryti – apie adresatą galvoti. O poezija – pati sau. Iš vienos pusės, tai pats nereikalingiausias ir labiausiai permatomas, pakibęs menas...
– Didžiąją eilėraščių dalį galima pavadinti meilės lyrika. Kaip jie rašomi – ar yra konkretus adresatas?
– Iš tiesų būna adresatų, tikrai rasčiau žmonių, kurie įkvėpė. Bet daug eilėraščių yra skirtų pačiam jausmui. Manau, kad, skaitant poeziją, ne viską reikia suprasti – kai ką reikia jausti. Ir jei tos patirtys, tie žodžiai kažką paliečia, suskamba melodija. Poezija tikrai atsieta nuo racionalumo.
Paskui tiesiog žiūriu, kokį žodį dar galima išbraukti, nes labai mėgstu taupumą. Kuo mažiau žodžių pasakyti kuo daugiau. Kalbant apie meilę, didžioji dalis eilėraščių yra apie įvairias įsimylėjimo arba išsimylėjimo stadijas. Tikrų meilės eilėraščių yra vienetai. Ir galiu pasakyti, kad tik vieną esu parašiusi.
