Pasinaudodama savo karališka kilme ir tarptautiniais ryšiais, Kotryna padarė lemtingą įtaką istoriniams įvykiams. Knygų mugės naujienoje – gausiai iliustruotoje ir daugiau nei 5 metus tyrinėtoje studijoje „Kotryna Jogailaitė. Rožės ir akmens karalienė“ pirmą kartą bus atskleista tikroji Švedijos karalienės biografija, o su žymiąja autore Eva Mattsson bus galima susitikti Vilniaus knygų mugės metu, leidybos namų „Obuolys“ stende. Knygos pristatymas – vasario 23 d. 13.00 val. 5.3 salėje. Autorė atsiveža ir unikalią, pagal istorinius duomenis sukurtą Kotrynos Jogailaitės suknelę, kurią vilkės renginio metu.
– Kodėl pasirinkote tokią knygos temą? Kuo Kotryna Jogailaitė Jus sudomino? Kuo ši asmenybė reikšminga Švedijai?
– Kaip meno istorikė, jau daugelį metų labai domiuosi Renesansu – laikotarpiu, stiliumi ir idėjomis. Tai permainų Europoje metas, kai karališkieji rūmai užima savo pozicijas, nuolat keičiasi sienos. Šiai epochai būdingas karūnos idealas. Šeimos, kurioms pavyksta įgyti ilgalaikę ekonomikos, ginklų, bažnyčios kontrolę ir kurios išlaiko karūną šeimoje, įgyja didelę galią – tokiu būdu susikuria galingos dinastijos, tokios kaip Sforcų, Jogailaičių, Habsburgų ir Vazų. Jos rūpinasi savo galia ir išskirtinumu, ir demonstruoja tai įspūdingais rūmais, kultūra ir t. t.
Gyvenu Vadstenoje, mažame miestelyje, kuriame stovi fantastiška Vazų epochos pilis. 2008 m. iš Švedijos nacionalinės nekilnojamojo turto valdybos gavau užduotį ištirti pilies architektūrą ir unikalias vertybes. Istoriniuose aprašymuose visada minima, kad pilį pastatė karalius Jonas III. Tyrinėdama pastebėjau kai ką daugiau, ir mano susidomėjimas Kotryna Jogailaite išaugo. Ypač kai supratau jos kaip istorinės asmenybės reikšmę Sforcų ir Jagailaičių šeimoms. Tuo metu man ir kilo mintis parašyti Kotrynos Jogailaitės biografiją.
Prieš 15 metų Kotryna Jogailaitė Švedijoje buvo palyginti nežinoma karalienė. Ir apskritai nebuvo parašyta jokia jos biografija. Apie ją buvo galima rasti tik kelias grožinės literatūros knygas, kurios tebuvo romantizuoti pasakojimai. Deja, moterys istorijoje aprašomos per jų emocijas ir asmenybę, tačiau dažnai remiamasi netiksliais duomenimis. Moterų veiksmai istorikų nebuvo aprašomi – priešingai nei vyrų, kurių biografijose gausu konkrečių veiksmų, o informacija apie jausmus aptinkama retai. Nusprendžiau pasidomėti Kotrynos Jogailaitės gyvenimu, tuo, ką ji nuveikė, ir jos svarba politiniame žaidime. Norėjau papasakoti istoriją, kuri dar nebuvo papasakota. Kuo daugiau radau šaltinių, tuo surinkta informacija darėsi įdomesnė, išryškėjo Kotrynos Jogailaitės, kaip Švedijos Renesanso karalienės, istorinis paveikslas.
– Kuo ypatinga buvo kilmingųjų santuoka tais laikais, kai gyveno Kotryna Jogailaitė? Ar dažnai ji būdavo paremta nauda ne tik šeimoms, bet ir valstybėms?
– Kilmingųjų dinastijų atstovai, norėdami išlaikyti ir plėsti savo teritorijas, turėjo atidžiai rinktis sutuoktinius, nes nuolat vyko kova dėl geografinių teritorijų, ypač apimančių prekybos kelius ir strategiškai svarbias vietoves. Renesanso laikais santuokos buvo naudojamos kaip aljansų sutarčių dalis, siekiant užmegzti ilgalaikę prekybinę partnerystę ir palaikyti taiką tvirtose sąjungose.
Geriausias pavyzdys – Maksimilianas I. Jo šūkis Habsburgų valdžioje buvo: „Tegul kiti kariauja, o tu, laimingasis Habsburge, vesk!“ Taip jis per kelių kartų santuokas padidino Habsburgų galią.
Kunigaikščio Jono ir Žygimanto Augusto derybos dėl Jono vedybų su Kotryna istoriniuose šaltiniuose vadinamos „vedybų prekyba“. Tai rodo, kad į santuoką buvo žiūrima kaip į prekybos susitarimo dalį. Tuo metu prieš santuoką moteris turėjo savo artimiausią vyriškos lyties giminaitį globėją, jis jos vardu spręsdavo viską, kas susiję su santuoka ir pinigais. Kai ji ištekėdavo, sprendimus priimdavo jos vyras. Taigi labai daug kas priklausė nuo moters ir globėjo santykių. Būtent toks likimas laukdavo visų moterų tuo laikotarpiu. Skirtumas buvo tik toks, kad karališkosios dinastijos atstovų atveju santuoka atitiko visos šalies interesus. Sostą reikėjo užsitikrinti ilgalaikėje perspektyvoje, o santuoka taip pat buvo prekės ženklo, kurį norėjo sukurti karališkieji namai, dalis. Pagrindinis karalienės vaidmuo buvo pagimdyti vyriškos lyties įpėdinius, kurie galėtų perimti karūną, todėl šiam vaidmeniui paprastai būdavo pasirenkamos kuo jaunesnės nuotakos. Tai, kad Kotryna buvo 11 metų vyresnė už Joną, rodo, jog ji buvo pasirinkta ne vien dėl būsimo įpėdinio.
Kalbant apie diduomenę, dažnai lemiamą reikšmę turėjo teritorijų interesai ir klasinė struktūra, o likusiai visuomenės daliai buvo svarbus saugumas, galimybė aprūpinti šeimą. Santuoka iš meilės yra palyginti naujas reiškinys, ir net šiandien galima įžvelgti panašumų su Renesansu. Pavyzdžiui, kai žiniasklaidoje matome vyresnio amžiaus žymius politikus, šalia jų dažnai būna jauna, patraukli moteris, pabrėžianti vyro nemirtingumą.
– Žinome, kad Švedijos pilyse rengiate spektaklius apie Kotryną Jogailaitę. Kuo jie ypatingi?
– Man realybė yra įdomesnė už išgalvotą istoriją. Ir iš jos galima pasimokyti. Dirbdama Vadstenos pilyje tyrinėjau, kaip skirtingos pasakojimo formos veikia auditoriją. Spektaklių tikslas buvo padidinti žmonių įsitraukimą ir žinias apie Kotryną Jogailaitę, laikmetį, ją supusią aplinką.
Yra tyrimų, kurie rodo, kad žmonės įsimena 20 % to, ką išgirsta, 30 % to, ką mato, ir 50 % to, ką mato ir girdi. Todėl spektaklyje derinu vaizdus, garsus iš Kotrynos gyvenimo vietų su pačia Kotrynos gyvenimo istorija. Tai paprastas ir nugludintas monologas, kuriame vaidinu Kotryną istoriniuose kambariuose, kuriuose ji gyveno. Spektaklį rodžiau Upsalos, Stokholmo ir Vadstenos pilyse, kur jis sutraukė daug žiūrovų. Projekto metu daug laiko praleidau puošdama suknelės, kurią ji dėvi Luko Kranacho Jaunesniojo portrete, kopiją. Ją dėviu per visus spektaklius.
– Kur ieškojote medžiagos? Ar buvo sunku rasti informacijos? Kiek laiko užtrukote, kol parašėte šią knygą?
– Išstudijavau niekur nespausdintą originalią medžiagą, kurią radau Švedijos nacionaliniame archyve. Yra laiškų jai ir nuo jos, švenčių, ceremonijų aprašymų ir kt. Be to, studijavau įvairius istorinius šaltinius, rastus Švedijoje, Suomijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje, susitikau su žmonėmis, kurie turėjo informacijos apie to laikmečio literatūrą ir daiktus. Su senais nespausdintais šaltiniais, tokiais kaip laiškai, sunku dirbti dėl to, kad jie paprastai yra oficialūs. Juos rašė įvairūs dvare dirbę žmonės. Karališkosios šeimos atstovai diktavo, o patarnautojai rašė. Karališkoji šeima laiškuose retai išreikšdavo kokius nors jausmus ar asmeniškesnes nuomones. Dažnai laiškuose būdavo padėkos arba laiškai, kuriais duodamas tam tikras įsakymas.
Be rašytinių šaltinių, architektūrą ir interjero dizainą studijavau Milane, Krokuvoje, Vilniuje, Turku ir įvairiose Švedijos vietose. Architektūra yra svarbi kartu su šaltiniais apie įvairių šalių meistrus, statybininkus ir architektus. Juose galima rasti dėsningumų, kaip renesanso stilius iš Italijos pateko į Lenkiją-Lietuvą, Suomiją ir Švediją. Kotrynos ir Jono santuokos pasekmė buvo ta, kad akmentašiai ir architektai persikėlė į Švediją, o prekyba tarp Lietuvos-Lenkijos ir Švedijos suaktyvėjo.
– Kokios lietuvių kilmės istorinės asmenybės Jus dar domina?
– Mane domina žmonės ir įvykiai, apibūdinantys mūsų bendrą istoriją. Šiandien apie tai nėra daug literatūros. Nuo XVI a. pabaigos turime daug bendro. Yra daug įdomių žmonių, kurie galėtų būti aktualūs naujai knygai, ne tik karališkosios šeimos atstovai, tačiau šiuo metu negaliu įvardyti nė vienos konkrečios asmenybės. Bet laikas parodys!