Aš esu žmogus perskaitęs visą lietuvių kalbos literatūros privalomąją programą (deja), aukščiausiais balais išlaikiau valstybinius egzaminus, paisiau visų kalbos kultūros taisyklių iki negalėjimo. Nekenčiau, bet galvojau – ok, jei tokios taisyklės, let’s go – viską išmoksiu.
Šiandien esu žmogus, kuris turi VLKK ant speed dial. Nes dirbu su tekstais kasdien. Nepraeina diena, kai nepasakau, kad kažkas pataisytų ilgąjį brūkšnį ar lietuviškas kabutes. Šimtais tekstų perleidžiu per rankas. Sakinių ir žodžių subtilybes jaučiu kaip muzikantas natas. Dėl to kalbos klausimai man tokie svarbūs.
***
Labai gerai atsimenu, kai Briuselyje gyvenant ir kasdien operuojant anglų kalba, vieną dieną kylant eskalatorium pajutau, kad kažkas judina mano rankinę. Atsisukau, o ten keli vyrukai atsegę mano tašę jau traukė piniginę. Aš taip išsigandau, kad instinktyviai pradėjau ant jų šaukti. Lietuviškai. Vidury Briuselio, ant rumunų, aš šaukiau lietuviškai. Jie tikrai nieko nesuprato ir pabėgo. O aš taip kvailai jaučiaus. Mąsčiau, kodėl šaukiau lietuviškai. Bet turi pripažint, kad automatu ateina gimtoji kalba. Kai nesąmoningai reaguoji, be racionalaus prisitaikymo prie situacijos. Kaip refleksas. Kaip vidinis balsas. Mano užsienietis draugas sakydavo, kad per miegus kalbu lietuviškai. Mano sąmonės kalba, kalba, į kurią ateinu be pastangos, nesusikaupus, nesąmoningai.
Ir vis tik prie ko vedu. Kad jau dešimtmetį žinau, kad mano (post)gimtoji kalba – ne VLKK apibrėžta lietuvių kalba. Kalbu, jaučiu, galvoju – lietuvingliškai. 20 metų gyvenu pusiau lietuviškai, pusiau angliškai. Natūralu, kad mano galvoje nebeliko skirties. Natūralu, kad nei viena iš tų kalbų savaime nebėra mano gimtoji. Lietuvingliškai yra mano native. Nes mano pasaulis toks – iš Lietuvos ir pasaulio. Pusė gyvenimo, interesų, prisiminimų, žmonių, profesinių patirčių, knygų, studijų, podkastų, išmoktų konceptų – įvyko ir vyksta angliškai.
Labiausiai atsipalaiduoju, kai visi aplink mane kalba lietuvingliškai. Kai kalbu su angliškai nekalbančiais – įstempiu, nes turiu galvoje papildomą pavarą įjungti, kuri ieškotų lietuviškų vertinių mano minčių srautui arba jį perkonstruotų pagal lietuviškos kalbos galimybes. Operuoju lyg su 99 tabs open. Kai angliškai kalbu – irgi kažkiek įsitempiu, nes kad ir kiek jos besimokytum, kažkur galvoj gyvena ir lietuviška kalbos logika. Taip ir gyvenu, tarp dviejų kalbų, abi jas mokėdama, bet mano vidinė kalba, kuria jaučiu – lietuvingliškai. Ir jau ne vienerius metus stebiu, kaip kalba Vilniaus burbulas. Bipolinis ar net šizofreniškas kalbinis būvis mūsų. Kaip vienas Vilniuje gyvenantis belgas sako: tai kad aš viską suprantu, ką jūs Vilniaus centre sakot. Jus angliškiem žodžiam –as pridedat. Porschas Cayenas lietuviai sako.
VLKK galėtų panagrinėti, kaip mes keistai bet uoliai taikom lietuvių gramatiką angliškiems žodžiams. Lietuvingliškai juk niekur neužrašyta, niekieno nesureguliuota, raw, bet visi vienodai kalbam. Visiem veiksmažodžiams padarom bendratį su priesaga -ti. Scrollinti, swaipinti, trippinti, chillinti, postinti, brainstorminti. Pridedam ir lietuviškus priešdėlius, sangrąžos dalelytę ir dar liepiamosios nuosakos priesagą -k! Užsischedulink meetą, sakom, nusiprintscreenink. Skaičiuojant tiksliai raidėmis, tai 50% žodžio lietuviškai, 50% – angliškai. Ir gaunas lietuvingliškai. Tvarkingi galininkai visur, uolūs tautiečiai. Kažkokiom nerašytom taisyklėm žinom, kada -as, o kada -is pridėti. Funnelis, disclameris, bet podcastas ir frameworkas. Kai kuriuos daiktavardžius kažkodėl imam daugiskaitos formoje ir tada sulietuvinam – reelsas, pavyzdžiui, o ne reelas. Išgirdau merginą sakant, kad appą kuria. Galvoju wtf, „appsą, you mean? Nemokša kokia, nemoka lietuvingliškai”, – judginau lyg kalbininkai Vilniaus burbulą.
Ta lietuvių kraujyje pas mus. VLKK, relax. Neišnyks ta kalba. Kalba – kaip upė – suras patogiausią vagą. Tauta uoliai lietuvina tuos anglicizmus. Jau seniai mes sau patys kuriam, kaip patogu ir logiška, ir naudojam (redaktoriai kaista, kad ne „vartojam” parašiau, oj raganauju).
Anykščių šilelį keičia Silicon Valley
Man labai juokinga, kai žmonės sako, kad kam tau tie angliški žodžiai, lietuvių kalba gi žiauriai turtinga. Va pagalvok, koks unikalus žodis yra „braidyti“ arba „pritūpti“. Nu wow, vat išversk į tą savo anglų. Ir Baranausko Anykščių šilelyje, kiek ten įvairių žodžių, kokia turtinga kalba. Jo turtinga, kai nori samanų šnaresį aprašyti, bet kai nori pasakyt kolegom, kad tuoj conference call`as, kur brainstorminsime su stakeholderiais, tai tas Lietuvos kaimo šviesuolių žodynas nepadeda. Vakar susitikimų kambaryje, vykstant konferenciniam skambučiui, su visais blokų grandinės projekto suinteresuotais asmenimis darėme minčių lietaus pratimą, o poto nusprendėme, kad pažinčių mezgimo vakarėlį ir duzges surengsime viršutiniame pastato aukšte įrengtame bare su labai griežta nuožvalga, – nepasakė niekas niekada. Išversiu jums, kad nuožvalga – tai face control’as anot VLKK.
Mūsų galvose jau seniai Anykščių šilelį pakeitė Silicon Valley. Suprantu, kad Angelei iš Jurbarko taip neatrodo, bet Angelė su jurginais profilio nuotraukoje yra gudri moteris be savirefleksijos. Ji tada aiškina, kaip Lietuvą galima mylėt tik senovinę kalbą puoselėjant. Kad visa lietuvybė ant mūsų lietuviškos kalbos. Pamiršta Angele, kad kalba gyvas dalykas, ir prieš šimtą metų kaip lietuviai kalbėjo – tai nei vienas taip nebekalbam, ir pati Angelė nekalba. Kad jokia kalba neegzistuoja be kitų kalbų įtakų. Ir kad įtakų visokių mūsų kalba matė – ir lenkų, ir rusų, ir žydų, ir what not. Nes kalba atspindi mūsų realybę. Bet Angelei sunku instaliuot naujos realybės updeitus, tai ji burnoja ant jaunimo. Suprantu jus, Angele, aš irgi jau žiūriu, ar naują AI realybę suvirškinsiu, ar jau sakysiu, kad mano laikas viskas buvo normaliau, savo galva galvojom ir tik gyvas moteris vyrai mylėjo. Bet jei nesuvirškinsiu, tai tikiuos užteks savirefleksijos suprast, kad čia aš su pasauliu nespėju, o ne pasaulis blogas.
Kai kas sako, kad kalba praranda savo autentiškumą dėl anglicizmų. Autentiškumą kalba praranda tada, kai norminė jos forma iš esmės skiriasi nuo to, kaip iš tiesų kalbame ir gyvename. Ir miela Angele, šilelio šnarėjimą jau seniai pakeitė klaviatūros barbenimas. Dėl to keičiasi ir kalba. Tai ne pralaimėjimas, o natūrali evoliucija. Buvo laikai, kai visos Europos kalbos buvo persmelktos prancūzų kalbos įtakos. Kalba juk gyvas dalykas. Globalizacija vyko ir vyks. Aš suprantu, kad mes norėjom sovietinę praeitį išsivalyt nuo rusicizmų – ir tai padarėm. Bet į laisvą globalų pasaulį išeiti juk norėjome patys – tai mūsų kalba atspindys to, kad mums pavyko.
Sintetinė kalbokaita
Susvetimėjom su savo kalba, nes gyvenam iliuzijoj, kad tikriausia ir tyriausia kalba buvo Anykščių šilelio Lietuvoj. Kad intelektualai kalba kažkokia senovine normine kalba. O dabar vien tik žargonas, slengas, svetimybės, jaunimas kalbėt nemoka. Jaunimas dabar too busy to translate, making money lietuvaičiai, kelia GDP su savo į lietuvių kalbą neišverčiamais verslais. VZ podkaste klausiau, kaip vedėja kalbino „Hostinger” vadovą. Sako svetainių prieglobos ir susijusių paslaugų verslo atstovas. Say whaaat? Kodėl negali būt hostingas tiesiog? Kam čia išsidirbinėt? Kai sakai svetainių priegloba, tai Angelė iš Jurbarko tikrai nesupranta (svetainių prieglauda, vy?), bet nesupranta ir tie, kurie supranta hostingą.
Nesuprantu, kodėl turim laukt senaties, kol angliškos svetimybės iš nenorminės ir VLKK vadinamo slengo, tampa normine VLKK patvirtinta ir kodifikuota svetimybe. Kiek čia metų turi būt anglicizmui, kad VLKK sakytų – ok, legalizuojam šitą? Gūglinti pavyzdžiui jau yra patvirtintas VLKK norminės kalbos žodis. Su ū ilgąja. Bet jutubinti nepraėjo, fundraisinti – žargonas. Skrolinti – nepraėjo. Sako keičiam į „naršyti”. Naršyti nėra skrolinti, naršyti yra kitas veiksmas. Kartais naršai, kartais skrolini. VLKK nemano, kad reikalinga kalbai svetimybė. Angelei gal nereikalinga, bet Vilniaus burbului reikalinga. Bet Angelės poreikiai mums svarbiau, ji šventesne lietuvių kalba kalba, o lietuvingliškus žodžius prašom toliau į kursyvą.
Aš nenoriu açai uogų vadint kopūstpalmės vaisiumi, kai visas pasaulis tiesiog sako açai. Nenoriu couchsurfingo vadint sofinėjimu, braunio – šokoladainiu, flashmobo – sulėktuvėm, freelancerio – laisvadarbiu, headhunterių – galvų medžiotojais, antivakserių – priešskiepininkais, afirmacijų – įsiteiginiais. Dėl paprasčiausios kalbos ekonomijos žmonės nesakys „grįžtamasis ryšys” vietoj feedbacko, nesakys „ištisinis serialo žiūrėjimas be pertraukos” vietoj bingewatchinti, nesakys „pramogauti atsipalaidavus” vietoj čilinti, nesakys „nukopijuok ir įklijuok” vietoj kopipeistink, nesakys „vertinimo etalonas” vietoj benchmarko, „užsienyje dirbantis profesionalas” vietoj expato, „automobilių stovėjimo aikštelė” vietoj parkingo. Upė teka efektyviausiu vaga – kalba irgi. Jei klientui sakyčiau atsiųsti savo ženklodaros knygą, tai skambintų paklaust man, ko aš čia noriu. Ai brandbooko? Tai ką čia nesąmones kalbi. Deep fake VLKK siūlo vadint sintetine vaizdokaita. Ir labai taikliai komentatoriai atšauna, kad VLKK užsiima sintetine kalbokaita.
Aš suprantu, kad pydaraskei reikia normintos versijos (juosmenukė), nes žodis įžeidus. Bet didžioji dalis anglicizmų nėra įžeidūs, jie tiesiog patogūs ir todėl paplitę žodžiai. Senoji karta ir toliau sakys pydaraskė, naujoji sakys – fenipackas. Ir tai atspindi skirtingą šių dviejų kartų realybę. Vieni rytų Europoj užaugo po rusijos letena, kiti – New Nordics. Bet jokia karta nesakys juosmenukė.
Gal jau esat matę žodį „malondaiktis”? Aš klausinėjau žmonių, kas anot jų galėtų būti malondaiktis. Nebuvo žmogaus, kuris nesakytų, kad vibratorius. Nebuvo. „CES technologijų parodoje – malondaikčių bumas”, – rašo Verslo žinios. Šypsotės, ane? Linksma paroda turėjo būt. Kodėl „gadget” turėjo tapt malondaikčiu? Kodėl negalima buvo kažkaip kitaip patrolint? Pavyzdžiui, pavadint „gędžetu” ir įrašyt į sąrašą įsimintinos rašybos žodžių? Ir pats sąrašas pamodernėtų: bąla, šąla, mąžta, ąsa, vąšas, ręsti, gędžetas. Nors kažin, ar kada kas sugebėtų lietuvių brandos egzamine jį pavartot, kai 5 iš 6 galimų temų ir autorių bus apie sakralų ryšį su gamta ir trauminius kaimiečių santykius. Bandau: „Po to, kai slunkius Jonas trobos prieangyje smurtaudavo, Žemaitės veikėja marti tipendavo į girią ieškoti prieglobščio ir susijungimo su gamta, kas jai pavykdo daug lengviau, nei pavyksta šių dienų jaunimui, kuris jungiasi tik su savo gędžetais.“
Tikrosios svetimybės – VLKK laboratorijoje
Situacija tokia, kad daugumos mūsų tikrovė yra pusiau angliška, pusiau lietuviška. Naujovės su mumis susipažįsta angliškai ir susigyvename su jomis angliškai. Mansplaininti, microdosinti, coworkingas, biohacking, drag queen, ir tt. Kai VLKK jom vertinį sugalvoja – mes jį kaip svetimkūnį priimam, NES TAIP IR YRA. Ten jų pačių sugalvota ta kalba, kuria niekas nekalba. Jų žodžiai – mums yra vertiniai, svetimybės.
Nes žodžiai su savimi nešiojasi ne žodyne apibrėžtą prasmę. Jie kalboje auga, keičiasi, priklausomai nuo konteksto, kur ir kaip yra vartojami. Žodžiai negyvena vakuume, jie atsineša asociacijas, kurios atgyja mūsų galvoje tuos žodžius išgirdus. Todėl milenialnsas man nėra tūkstantinukas, kaip sako VLKK. Nes tūkstantinukas man pirmiausia atrodo, kad yra vienas iš tų vaikų, kurie dalyvavo LRT tūkstantmečio vaikų viktorinoj. Bet ne milenialsas. Nes nėra šalyje naratyvo apie tūkstantantinukus, nėra turinio apie tai, kur ta sąvoka susirinktų asociacijas. O jei ir yra – yra tarp tų, kurie pasauliniam kontekste gyvena, daugiau angliškai nei lietuviškai skaito, ir unapologetically sako ir sakys milenialsas.
Tūkstantinukas yra tuščia ir negyva sąvoką, kurią tu supranti tik dirbtiniu būdu – galvoje sau išversdamas, kad tai yra milenialsas ir tada priskirdamas pastarojo asociacijas. Kai man pasakė atida, aš pirmą kartą nesupratau, apie ką žmogus kalba. Antrą kartą kol atsiminiau vertimą į anglų – buvo jau praėjus tema. Atida man visada bus svetimybė, kurią man reiks išsiverst mintyse į mindfulness. VLKK sako, kad atsisakykim svetimybių kalboje. Bet svetimybės ir yra VLKK sugalvoti žodžiai. Seniai daugelio vartojami ir prigiję anglicizmai yra mažesnė svetimybė nei kalbos normintojų sintetiką. Mes išmokom dalykus angliškai, susilietuvinom, o VLKK ateina ir pusgabiai išvertus tikisi, kad paimsim. Kai kas prilimpa, bet jau vien, kad šitą tekstą perskaičius – išmokot nulį angliškų žodžių, bet bent 15 naujų niekam negirdėtų VLKK kūdikių, tai geras įrodymas, kad prastai.
Apskritai, visus naujų žodžių vertimus ir norminimą atiduočiau Tomui Ramanauskui daryti vienam. Nežinau kito žmogaus, kuris taip talentingai galinėtųsi su anglicizmais ir kai kuriuos mūšius tame kare gracingai laimėtų. Aš netikiu, kad tą karą laimėt galima. Nes anglicizmų banga varo per visą pasaulį taip pat kaip Covidas. Įsijungi žinias Italijoj ar Prancūzijoj – same shit, pusę supranti, nes angliškus žodžius vartoja. Ir daugumoj šalių lygiai taip su savo vietinėm VLKK kovoja dalis visuomenės, kita dalis – ant anglicizmų putoja. Jau daug metų egzistuoja daugumos kalbų mišiniai su anglų: franglais, spanglish, chinglish, hebrish ir taip toliau. Lietuvingliškai nėra kažkas unikalaus. Globalizacijos ir kalbų asimiliacijos upė varo nesustabdomai, VLKK užtvankos nepadės.
VLKK nespėja su Vilniaus burbulu?
Tiesa, kad panaikinus didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, niekas baudos neatsiųs už tai, kaip kalbi radijo eteryje ar nuomonės tekste. Bet man labai nepatinka faktas, kad anot VLKK visas Vilniaus burbulas kalba slengu ir nenormine lietuvių kalba. Ir kai vis tik reikia kažką parašyt normine lietuvių kalba, tai jausmas, kad kelnes per galvą dedies. Mes kaip Lietuva turim tokias ambicijas būti pasaulio arenoje dalyvaujančiu žaidėju, taip džiaugiamės savo unicornais ir tarptautinėm sėkmėm, bet negalim pripažint, kad visa šita naujamiestyje dirbančių ir kuriančių žmonių šneka – priimtina. Ne, VLKK sako čia žargonybė, slengas, nekodifikuosim – dėkit į kursyvą. Ir niekam nesvarbu, kad normine kalba jūs tiesiog nebesusišnekat.
Ir tada dar ateina diktatorių kalbininkų būrys, kurie būtinai pasišaipys, kad lietuviškai nemoki, nes sakai panelinė diskusija vietoj podiuminė diskusija. Real story. Man 32 metai ir aš esu panelinių diskusijų moderatorė, bet tik vakar užpulta kalbininkų sužinojau, kad išvis kažkas sako podiuminė diskusija. Bet kalbininkam nesvarbu, kad mes visi sakom panelinė. Šventa VLKK apibrėžta kalba aukščiau mūsų – lingvistinių plebėjų.
Nemanau, kad mano būdas turėtų būti šalies būdas kalbėti. Suprantu kalbos norminimo prasmę. Dievinu kalbininkų ekspertizę suprasti kalbos niuansuotumą ir atspalvius. Bet norminimas ir reguliacija yra spektre. Tarp liudijimo ir teisimo. Norėčiau savo tekstu pakviesti daugiau liudyti, nei teisti. Dokumentuoti, o ne kontroliuoti. Daugiau ir greičiau autentiškos kalbos įleisti į norminės kalbos klubą, SPARČIAU KODIFIKUOTI, o ne pilnus mūsų sakinius vadinti žargonu ir dėti į kursyvą. Mes taip kalbame ne iš tamsos.
Lietuvingliškai dažnausiai kalba ne kažkokie nemokšos, o topinius univerus pabaigę, užsienyje gyvenę ir karjeras darę, didžiulius verslus pastatę žmonės, kuriems pasaulis niekada nesibaigė ties Lietuva ir lietuvišku diskursu. Pas kuriuos namuose stovi lentynos pilnos angliškų knygų, nes jas pirko tada, kai jos išėjo, o ne laukdami negyvo lietuviško vertimo po penkerių metų. Jie įpratę skaityt ne tik 15min, bet skaito ir New York Times ir Spectatorių. Jie žiūri Ricky Gervais, Dave Chappelle ir klauso užsienio podkastus. Važinėja po Art Baselius ir Venecijos bienales. Jie yra pasaulinio diskurso dalyviai, kurie nori naujausias mintis sekti tada, kai dalykai vyksta, o ne kai jau visas pasaulis šneka kitom temom. Norisi spėt su pasauliu, o ne tik pavėluotai atvilnyjančiais atgarsiais gyventi. Ir jie visi myli ir kuria Lietuvą, ir kalba lietuvingliškai.
Jei kodifikuosim ir į kalbą priimsim 500 sulietuvintų anglicizmų – tikrai lietuvių kalba neišnyks, kaip čia verkia internete Angelė ir jos draugės. Tik padarysim mūsų kalbą patogesne visiems jos vartotojams. Labiau user-friendly Vilniaus burbului (šypsausi).
Turbūt jau už dešimtmečio mano šitas tekstas atrodys pasenęs, o mintys savaime suprantamos. Tik šiandien atrodo sunku priimti sparčią kalbos evoliuciją, bet ji laimės prieš visus šilelius ir vėluojančią VLKK. Nes kalba gyva mūsų galvose, o ne VLKK raštuose. Kalba yra mūsų crowdsourcinamas kūrinys, o ne kalbininkų nuosavybė. Kalba kaip upė. Ji ras savo vagą ir niekas jai neiaškins, kaip tekėt. O VLKK tik kaip bebrai darantys užtvankas. Bet upė tekės nepaisant. Visada buvo įtakų. Galim jas tvenkti, bet jos persilies per kraštus. Tai vyskta ir su anglicizmais.
Ramiau reaguokime į lietuvingliškus žodžius mūsų kalboje. Jie yra atspindys mūsų pasaulio. Kad mes – pasaulio dalyviai – ne tik stebėtojai iš provincijos. Būtų labai liūdna, jei būtų tik lietuviškai. Gi taip ir svajojom, kad atrodytų mūsų realybė – lietuvingliškai.
mic drop
