– Ką skaitote šią savaitę?
– Neseniai pradėjau studijuoti filosofiją, todėl pastaruoju metu tenka dažnai paskaityti su studijomis susijusią literatūrą. Dabar kaip tik skaitau klasikinį jaunų žmonių veikalą – Friedricho Nietzsche'ės „Štai taip kalbėjo Zaratustra“.
– Apie ką buvo pirmasis Jūsų parašytas tekstas?
– Pačio pirmo neatsimenu, bet vaikystėje tėvai mane labai skatino tiek rašyti, tiek skaityti. Be to, mano močiutė laisvalaikiu įrišinėjo knygas, tad ir ji prisidėjo prie pirmųjų mano bandymų rašyti. Atsimenu, parašiau pasakų knygelę. Buvo dar tokia istorija apie kumeliuką. Čia jau atrodė labai rimtas reikalas. Man buvo gal dešimt. Tėvai padėjo man ją kompiuteriu surinkti, išspausdinti. Močiutė vėliau įrišo. Aš nupiešiau iliustracijas ir pardavinėjau bendraklasiams. Net patekau į vietinį laikraštį. Iš manęs sugalvojo paimti interviu, nufotografavo. O buvo žiema, aš su kažkokiomis slidininko kelnėmis. Atsimenu, kad grįžau namo ir susigėdusi mamai pasakojau, kad mane iš laikraščio fotografavo, o aš su tomis baisiomis slidininko kelnėmis buvau.
– Kai buvote vaikas, kuo svajojote būti užaugusi?
– Kad aš ir dabar nežinau. Mane labai stebina žmonės, kurie žino, kuo nori būti. Tokių labai nedaug esu sutikusi. O aš visad ties šiuo klausimu kankindavausi. Niekad nežinojau tikslaus atsakymo.
– Dauguma rašytojų renkasi filologijos studijas. Vis dėlto studijuoti pasirinkote biologiją. Kokios mintys virė Jūsų galvoje, kai reikėjo rinktis būsimas studijas?
– Panašios. Būna ir dabar susiduriu su žmonėmis, kurie sužinoję, kad aš baigiau biologijos bakalauro ir magistro studijas, įstojau į filosofijos bakalaurą, nesupranta, kam tiek metų vargti vien tam, kad vėl pratęstum studijas. Matyt, aš kitaip patį mokymąsi suprantu. Vienos ar kitos studijos nėra mano baigtinis tikslas. Todėl ir baigusi mokyklą nenorėjau įgyti konkrečios profesijos. Apskritai, nenoriu būti apibrėžiama daiktavardžiu ar būdvardžiu. Galbūt labiau veiksmažodžiu. Norisi tiesiog kažką veikti, o ne griežtai apsiriboti viena sritimi. Tad baigiant mokyklą, turėjau du pasirinkimus – gamtos mokslus arba filologiją. Bet tada galvojau, kad rašyti aš galiu ir nieko nebaigusi, o biologijos sąvokų ir mechanizmų išmokti be studijų nelabai pavyktų.
– Skaitant Jūsų knygą, rašymo ir Jūsų aistros biologijai sąsaja ganėtinai aiški ir puikiai deranti tarpusavyje. Kokias sąsajas tarp biologijos ir rašymo matote pati? Kuo vienos srities žinios galbūt gali padėti kitoje?
– Matyt, biologinės sąvokos ir terminai mano tekstuose atsiranda labai natūraliai. Aš tiesiog rašau, kaip man rašosi. Pati net neatkreipiau dėmesio. Atsimenu kažkas iš šalies pastebėjo ankstyvesniuose tekstuose. Ir tada aš susimąsčiau, ar tai yra blogai. Gal aš tiesiog leisiu sau juos palikti ir nesistengsiu per prievartą išgenėti biologinių įterpinių iš savo tekstų.
Manau, kuo toliau tuo labiau sąvokos, sąsajos taps platesniu reiškiniu ne tik literatūros, bet ir kitų sričių aplinkose. Turėdama omeny šių laikų kontekstą ir Antropoceno diskursą, pastebiu, kad ir pati vis dažniau ypač grožinės literatūros tekstuose aptinku visokių įdomesnių palyginimų. Pavyzdžiui, Olgos Tokarczuk knygoje „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ perskaičiau metaforą, kad jausmas skleidžiasi kaip micelis ar grybiena. Dabar tiksliai neatsiminsiu.
Apskritai biologija labai stipriai pakeitė mano požiūrį į tai, kas yra tiesa. Tikri mokslininkai niekad nemėgsta vienareikšmiškų pasakymų. Pavyzdžiui, ruošiant mokslinį straipsnį, kai tariamės, ką pateiksime rezultatuose, taip ir klausiama, kokią istoriją mes norim papasakoti. Tad manau, kad žmogus nesvarbu, ar menininkas ar mokslininkas, visų pirma, yra naratyvinis sutvėrimas. Nors šiais laikais pagrindinis pasakojimas apie gamtą yra mechanistinis, tačiau taip buvo ne visada. Prisiminus senovės tikėjimus, mitologinius pasakojimus, juose požiūris buvo kiek kitoks.
– Kada rašymas Jūsų kasdienybėje tapo daugiau nei paprastu pomėgiu?
– Nesakyčiau, kad rašymą laikau pomėgiu. Jei atvirai, aš nemėgstu rašyti, nes tai labai sunku. Dažnai reikia prisiversti. Geriausia motyvacija tai terminai. Mane vilioja tas jausmas, kai esu tekstą parašiusi, o ne, kai reikia sėsti rašyti. Nes rašyti reiškia meluoti. Kaskart, kai savo mintis paverti žodžiais, jos sumenksta.
– Tai kodėl rašote?
– Dėl savęs. Juk kalba yra loginė struktūra. Į ją sudėjus mintis, pastebėjimus tampa aiškiau.
– Kada manote yra tampama rašytoju?
– Dar nežinau. Vieni sako, kad tampi rašytoju, kai išleidi pirmą knygą. Tai jau kaip ir galėčiau būti. O kiti sako, kad jeigu vaikštai su popieriukais ir rašikliais kišenėse, keliesi trečią nakties užsirašyti kažką ir pasakoji istorijas galbūt jau seniai esi rašytojas ir nelabai svarbu, ar ta knyga kažkada bus. Aš galbūt labiau linkčiau prie antrojo varianto. Nors iš esmės, ar aš laikysiu save rašytoja ar ne, mano gyvenimui didelės įtakos neturės. Tai yra tik kitų vertinimas, nusakantis mano santykį su kultūriniu lauku, kitais menininkais, kaip mane mato visuomenė ir skaitytojai.
– Esate ne vieno rašymo konkurso prizininkė. Ką Jums reiškia rašymo konkursų metu teikiami apdovanojimai?
– Jeigu į konkursą siunčiu kūrinį, kuris man atrodo pavykęs ir gana stiprus, tai prizinės vietos tik patvirtina, kad mano suvokimas atitinka tikrovę. Kad aš iš tiesų gerai rašau, o ne tik taip manau.
Bet iš tikrųjų man konkursuose didžiausias prizas yra ne apdovanojimai, o žmonės, su kuriais juose susipažįstu. Be abejo, nepaneigsiu, kad tie užmegzti ryšiai atneša ir naudos. Bet man už viską svarbiau turėti bendruomenę ir jai priklausyti. O visus dabartinius artimus draugus taip ir atradau – per konkursus.
– Kokios patirtys, dalyvaujant rašymo konkursuose, Jums įsiminė labiausiai?
– Įsimintiniausiu laikyčiau – „Prix Laurence“, vykusį Liuksemburge. Jame dalyvavau du metus iš eilės. Ten pirmą kartą po daug laiko ne skaičiau savo tekstą iš lapo, bet sakiau iš atminties. Tai nebuvo privaloma, bet man buvo labai svarbu matyti publikos reakcijas. Ši dalis įsispaudė į atmintį, nes dažniausiai, kai skaitai, žiūri į lapą, ir klausančiųjų veido išraiškų pamatyti negali. Juo labiau tas tekstas provokavo publiką. Bent jau taip nevienareikšmiškai į jį buvo sureaguota. Vienas susijuokė, kitas draugą į šoną kumštelėjo. Visa tai matyti buvo labai smagu.
– Kas Jus įkvėpė parašyti šią knygą?
– Daugelis rašytojų turi tokį, kaip [Andrius] Jakučiūnas vadina, idėjų „kapinyną“. Bet aš to nevadinčiau kapinynu, nes man jos nėra mirusios. Tai labiau skaistykla, kai kompiuteryje ar užrašų knygelėje palieki ateičiai idėjas. Ir kartais jos iš ten ištraukiamos ir atgaivinamos. Tad šita knyga gimė tokiu konstruktoriaus principu. Keli fragmentai yra parašyti seniau prieš kokius keturis metus. Jie gana ilgai egzistavo padrikai, tame neapibrėžtame idėjų fonde. O vėliau suradau juos apjungiančią istoriją ir gimė knyga. „Pozuotoja“, paprastai tariant, yra knyga apie vizualumą. Mane labiausiai įkvėpė tai, ką tuomet skaičiau, kuo domėjausi. Turbūt tai jaučiasi ir skaitant knygą. Ir, tuos gilesnius tekstus skaitant, kyla daug minčių. Kaip tai tau asmeniškai prasminga, kaip tai galėtų veikti tavo gyvenime. Šioje knygoje galima įžvelgti teorijos ir gyvenimo praktikos priešpriešą. Ji iš dalies paremta estetikos teorija, kuri sako, jog tam, kad galėtum išgyventi estetinį potyrį, tavo žvilgsnis turėtų būti absoliučiai nesuinteresuotas. Jokia nauda ar ketinimais. Aš pasitelkiau šį požiūrį ir pabandžiau pritaikyti jį kasdienybei.
– Jau užsiminėte, kad keletas knygos fragmentų buvo parašyti prieš ketverius metus. O kiek laiko apskritai užtruko parašyti knygą?
– Intensyviausias rašymo periodas užtruko apie šešis mėnesius. Iš pradžių buvo keli juodraščio variantai. Tada buvo laikas, kai šiek tiek atsitraukiau. Reikia juk tekstą sau leisti ir pamiršti, kad vėliau galėtum pažiūrėti į jį kitomis akimis. Įskaičiuojant visus rašymo ir nerašymo periodus, sakyčiau, kad procesas truko apie du metus.
– Kaip apibūdintumėte savo rašymo procesą? Impulsyvus, suplanuotas?
– Iš tiesų, pamažu pastebiu, kaip tampu vis didesnė planuotoja. Neseniai rašiau kitą kūrinį, pasirašiau visų veikėjų schemas. Manau, tai labai pravartu. Pavyzdžiui, ko veikėjas norėjo, kas jam sutrukdė ir ką jis dėl to darė. Tada iškart labai aišku, koks veikėjo tikslas, kodėl jis pradžioje jam nepasiekiamas. Tokiu būdu labai lengvai dėliojasi istorija.
„Pozuotojos“ atveju turėjau galvoje kažkokią pasakojimo struktūrą, bet iki galo taip detaliai nebuvau visko suplanavusi. Leisdavau sau ir nuklysti kartais.
– Ar ateidama į literatūros lauką kaip jauna rašytoja kažko baiminatės?
– Gal yra tokia ne baimė, bet nuogąstavimas būti įvertintai neteisingai dėl amžiaus. Iš kitos pusės, turbūt tai neišvengiama. Nors su savo knyga nepretenduoju tapti nemaria klasika, bet norėtųsi, kad jei mano knyga kažkam pasirodys vertinga, nebūtų atsižvelgiama į tai, kad autorius yra jaunas ir nepatyręs.
– Ne paslaptis, kad daugeliui jaunų rašytojų sunkiausias pirmosios knygos išleidimo momentas – susirasti tinkamą leidyklą. Kaip tai sekėsi Jums?
– Aš irgi esu girdėjusi daug šių istorijų, kaip pirmas jaunų rašytojų knygas nuolat atsisako išleisti ir jiems tenka belstis į nė vienos leidyklos duris. Paradoksalu, kad man knygos rankraščio išvis neteko niekur siųsti. Leidykla atsirado per asmenines pažintis. „Bazilisko“ leidyklos vadovė Greta [Ambrazaitė] mane palaikė dar nuo tada, kai dalyvavau įvairiuose skaitymuose ir konkursuose. Ir ji kažkada manęs atsitiktinai paklausė, ar turiu rankraštį. Žinoma, atsakiau, kad taip. Tad ji pasiūlė kartu parašyti paraišką finansavimui gauti ir knygą išleisti. Be abejo, sutikau.
– Jūsų knyga skaitosi labai lengvai dėl ypatingai laisvos minčių tėkmės. Kaip pasirinkote tokį minčių dėstymo būdą?
– Manau, šiuo atveju knygos stilių padiktavo personažas. Nors knygoje daug kur kalbama trečiu asmeniu, bet pagrindinė veikėja vis dėlto pasakoja apie save. Kai knygą redagavau, pati atkreipiau dėmesį, kad šitos istorijos stilius kiek kitoks nei kitų mano parašytų. Matyt, mistiškai nuskambės, bet personažas pats pasiprašo savito balso. Iš tiesų, iki šiol visuomet daugiau rašydavau iš vyro perspektyvos, tad kai pradėjau rašyti šios knygos fragmentus, reikėjo atrasti moteriškumą ne tik pagrindiniame personaže, bet ir savyje.
– „Pozuotojos“ pagrindinė veikėja V. turi užrašų knygelę, joje žymisi kilusias mintis. O Jūs tokią ar turite ir ką joje rašote?
– Turiu, net ne vieną, net visą krūvą. Jose – visi mano dalykai. Nuo tvarkaraščių, susitikimų, pirkinių sąrašų iki laboratorinių tyrimų metu užfiksuotų duomenų. Tiesiog darbinis sąsiuvinis. Vos viena pasibaigia, iškart skubu nusipirkti kitą. Dėl to save ir peikiu, nes tarp tiek daug užrašytų minčių kartais sunku surasti tai, kas svarbu. Ten nugula kilusios idėjos, dialogų nuotrupos. Žinoma, retkarčiais jas peržiūriu, skirtukais pažymiu vietas, kurias reikėtų įsidėti į savo idėjų skaistyklą.
– Knygoje aprašytas pasaulis – abstraktus. O apie kokį miestą ar jo vietas galvojote, kai rašėte?
– Galbūt nebuvo taip konkrečiai, kad vieną miestą įsivaizduočiau, bet labiau vietą, kurios reikia veiksmui. Mintyse tai įvaizdinu ir tada lyg kokį filmą žiūrėdama aprašau. Pavyzdžiui, knygoje yra tokia vieta, kai upėje vyksta kanojų lenktynės. Rašydama tai, įsivaizdavau vietovę prie Danės upės, Klaipėdoje. Nes ten esu buvusi ir man ta vieta neblogai žinoma. Tad visos aprašytos vietos vis vien man pažįstamos, nes be galo sunku mintyse susikurti erdvę, kurioje dar nebuvai.
