Neplanuotai pradedame vartyti senus Ievos vaikystės albumus – pasijuntu lyg toji mergaitė nuotraukose būtų man kažkur matyta, pažįstama. Tikriausiai taip yra dėl jos įtaigių, kartais labai asmeniškų tekstų, kuriuos perskaičius paskui atrodo, kad su autore turime daug bendrų prisiminimų.
– Kada kilo noras būti rašytoja ir ar tokį įsivaizdavai rašytojos gyvenimą? Pavyzdžiui, aš paauglystėje svajojau būti tokia kaip Jurga Ivanauskaitė.
– Aš irgi ketinau būti kaip Ivanauskaitė (juokiasi). Turbūt dėl to, kad paauglystėje ji buvo vienintelis rašytojos, kurios pagrindinė veikla ir yra rašymas, pavyzdys. Jau vaikystėje norėjau rašyti, paauglystėje tas noras dar labiau sustiprėjo. Įsivaizdavau, kad turėčiau paslaptingus, pilnus meno ir knygų namus, draugų menininkų, pati būčiau šiek tiek paslaptinga, šiek tiek vieniša, tokia lyg ragana. Dabar gal dėl to, kad mano gyvenimas atrodo visiškai kitaip, vis dar neapsiverčia liežuvis sakyti, jog esu rašytoja. Mano namai nepaslaptingi, aš – taip pat. O ir pagrindinė veikla nėra rašymas – tai vertimas ir darbas knygyne. Kita vertus, dirbu su knygomis. Bet didingo, kaip filmuose rašymo nuo ryto iki nakties ar kaip Kimas Leine, užsidarantis porai mėnesių rašyti saloje, nepraktikuoju. Per daug mėgstu bendrauti, kad taip galėčiau. Rašau nedaug, rašymas man nėra kasdienybė – tai šventė, sprogimas, kažkas labai intensyvaus.
-
Birutė Jonuškaitė: „Nepatyriau sovietmečio privilegijų ir nespėjau pasijusti svarbi“
-
Dainius Dirgėla: „Jeigu kurdamas svarstysi, ar tai atneš pinigų – bus blogai“
-
Ričardas Šileika: „Mokausi kvėpuoti pilnais plaučiais“
-
Vytas Dekšnys: „Iki šiol negaliu pasakyti, kad esu suderinęs darbą ir vaiko priežiūrą“
– Supratai, kad jeigu reikėtų pragyventi vien iš knygų rašymo, to netgi nenorėtum?
– Sunkus klausimas! Labai mėgstu savo darbą, tikriausiai būtų sunku to atsisakyti. Bet pabandyti norėčiau. Nemanau, kad rašyčiau kasdien, taip sakant, atidaryčiau namuose literatūros fabrikėlį. Man atrodo, rašytojo darbas susideda ne vien iš rašymo, bet ir iš pauzių, per kurias giliniesi į save ir kitus žmones, pleti akiratį, domiesi kitais dalykais, keitiesi. Pagaliau skaitai skirtingas knygas. Tas spaudimas produkuoti, o ne kurti, labai slegia ir kelia nykulį. Gal iš tikrųjų man labiau prie širdies būti mėgėja rašytoja, o ne profesionale. Bet neatmetu galimybės, kad vieną dieną gali atsiverti kokios nors rašymo čakros ir pradėsiu pilti knygas kaip iš gausybės rago.
– Kai rašytojas ima gyventi vien iš knygų rašymo, kasmet pasirodo jo kūrinių, galbūt kūrybinis intensyvumas pernelyg atsiskiedžia ir skaitytojai pastebi, kad jis paprasčiausiai ima kartotis...
– Man įdomus šis kartojimosi klausimas, nes praėjusią vasarą išleidusi poezijos knygą „Raudonas slidus rūmas“ aiškiai pajutau, kad nenoriu kartotis, o ir nebegaliu, nes tuos tekstus jau parašiau. Stojo didelė pauzė. Nepasakysiu užbaigtos minties, nes tai atviras klausimas, bet jaučiu savyje nenorą kartotis, tai atrodo neįdomu. Kita vertus, kaip išgauti tęstinumą, išvystyti savo temas? Vieni žmonės sulaukia priekaištų, kad kartoja, o man kartais siūloma apsispręsti. Iš pradžių apsakymai, paskui eilėraščiai, dabar ruošiu knygą vaikams... Atrodo, šokinėju, nors pati matau tęstinumą ir kūrinius tarpusavyje sujungiu – ta jungtis yra mano vaizduotė ir patirtis. Kai dabar mėginu rašyti eilėraščius, matau, kad jie blankiai kartojasi, ir mane kamuoja abejonės, ar turėčiau juos rašyti, ar ignoruoti.
– O tavęs negraužia sąžinė, kai ilgiau nerašai? Nebijai, kad imsi ir prarasi rašymo dovaną ir daugiau nieko nebesukursi?
– Labai tiksliai įvardinai! Anksčiau dažnai jausdavau baimę, kad nebepajėgsiu nieko parašyti, kad tai nepriklauso nuo manęs. Įstrigo Giedrės Kazlauskaitės interviu, kuriame ji sakė, kad jos knygos atsirado, nes tiesiog buvo užėjęs poezijos priepuolis. Su ja, parašiusia tiek knygų, būtų sunku sutikti, tačiau bent jau mane tas priepuolis tikrai buvo ištikęs ir gal daugiau nieko šio žanro tekstų nebesukursiu arba paliksiu gulėti stalčiuje. Anksčiau jausdavau graužatį, kai nieko neparašydavau mėnesį, dabar ribos prasiplėtė, būna, ir pusmetį nieko neparašau. Gal nebeturiu tokių ambicijų?
– Debiutavai 2009 m. su apsakymų knyga „Garstyčių namas“. Kaip per tuos metus keitėsi buvimo rašytoja patirtys?
– Turbūt rašytoja labiausiai jaučiausi, kai išėjo pirmoji knyga. Kita vertus, per tą laiką supratau, kad esu rašytojų bendruomenėje, o labai ilgai jaučiausi ten būti neverta ir svetima.
– Asmeniškai pastebėjau, kad prisikviesti klausytojų per knygų pristatymus ar skaitymus būdavo daug lengviau prieš dešimt metų negu dabar. Tiksliau, anksčiau jie tiesiog ateidavo, o dabar tenka kviesti.
– Ir taip, ir ne. Prieš penkiolika metų, kai tik pradėjau rašyti, poezijos renginiai vykdavo lyg sektose, skirti konkrečiai auditorijai – moksleiviams, studentams, rasyk.lt bendruomenei. Turbūt tiesiog nežinodavau apie renginius, vykstančius kitur. O per pastaruosius penkerius metus jie persikėlė į barus, parkus, visokias keistas vietas. Poezijos skaitymas tapo pasirodymu, kurio gali klausytis tarsi laisvojo džiazo improvizacijos ir patirti ekstazę. Susirenka daug žmonių, oras pritvinkęs laukimo... Tai gali būti labai stipri kolektyvinė patirtis. Tačiau standartiniai knygų pristatymai, oficialesnio pobūdžio renginiai nekelia didelio entuziazmo. Neretai eidama į tokį renginį jau žinau, kas bus pasakyta apie knygą. Jų dalyviai stengiasi pagirti autorių ir vengia nepatogių temų, nutyli kritiką. Tai suprantama, bet nuobodu. O laisvesniuose poezijos ar prozos skaitymuose būna tik kūryba ir ekspresija.
– Galbūt prieš keliolika metų pradėti rengti slemo turnyrai davė tam tikrą toną ir rimtosios poezijos skaitymams.
– Aha, dar pati rengiau gal keturis skaitymus savo namuose Užupyje. Ten priplūsdavo begalė nepažįstamų žmonių ir vykdavo vieni geriausių skaitymų, kokiuose esu buvusi. Nesakyčiau, kad būdavo labai jauku, kaip tik daug jaudulio – publika labai arti, mato tave kaip ant delno, nuoširdžiai domisi poezija, todėl yra reikli, per skaitymus tvyrodavo įspūdingas susikaupimas, nors dauguma sėdėdavo susispaudę kaip sardinės ant grindų, kiti gulėdavo ant lovos ar net vonioje. Kai užėjo virusas, teko tokius skaitymus sustabdyti. Be to, išsikrausčiau iš Užupio.
– Kokią įtaką tau padarė pasaulinė pandemija?
– Nusipirkau butą (juokiasi). Mano tėvai ilgai taupė kelionei į Kanadą, o kai sutaupė daug pinigų, prasidėjo pandemija ir jie nebegalėjo iškeliauti. Mamai tada kilo idėja, kad čia galėtų būti pradinis įnašas buto paskolai. Taip ir nutiko. Prieš dvejus metus buvau įsitikinusi, kad niekada neturėsiu savo namų, nes neuždirbu tokių pinigų, kad galėčiau sutaupyti įnašui.
– Prisimeni savo pirmą sutiktą rašytoją?
– Kai buvau bakalauro studentė kartu su tėčiu ir jo mokiniais turėjome eiti pas Romualdą Granauską į namus. Tuo metu jau buvau išleidusi pirmąją knygą ir nežinojau, ką rašyti toliau. Kažkodėl supainiojau laiką ir atėjau gerokai anksčiau. Tad gal 15–20 minučių rimtai kalbėjausi su Granausku apie rašymą. Jis rūkė pypkę, buvo jau senas, bet dar intensyviai rašė. Sakė, kad anksti keliasi ir daug rašo, o baigęs knygą kiekvieną kartą turi gultis į ligoninę atstatyti sveikatos. Sakė, jei rašai po truputį – tai zuikio darbas, nieko neišeis. Tada pamaniau, jog aš ir esu tas zuikis, nes viską darau priešokiais.
Taip pat prisimenu šiek tiek traumuojantį susitikimą, kai praėjus gal metams ar dvejiems buvau nukeliavus su draugu į Paryžių. Susitikome išgerti vyno su Valdu Papieviu, nes per jo pažįstamus ten nuomojomės butą (tada dar nebuvo airbnb). Sėdėjom ant Senos kranto, gėrėm vyną ir taip smagiai šnekučiavomės. Buvo neseniai išėjęs Papievio romanas „eiti“, beje, jis man labai patiko, ir šiaip įspūdinga pirmą kartą neformaliai bendrauti su tikru rašytoju, o dar tokiu, kuris gyvena Paryžiuj. Bet kažkuriuo metu, gal atsisveikinant jis lyg tarp kitko pasakė, kad pasikalbės su manim tada, kai parašysiu antrą knygą. Labai nesmagiai pasijaučiau, galvojau: o jei daugiau nieko neparašysiu, su manim nebekalbės? Įsmigo į širdį tas pasakymas, nes rašymas man visuomet siejosi su ryšio ieškojimu. Dar mokykloje pradėjau rašyti, nes per rašymą troškau sutikti įdomių žmonių. Tiesą sakant, rašymas daug jų ir atnešė į mano gyvenimą.
– Kritikai gerai vertina tavo kūrybą, esi gavusi įvairių apdovanojimų. O jeigu nebūtum priimta taip teigiamai, teberašytum ir publikuotumeisi toliau?
– Daugiau dėmesio skiriu neigiamai kritikai – teigiama kritika nubėga lyg vanduo. Jeigu kas nors apskritai apie mane parašo, vertinu, kad skyrė laiko ir jaučiuosi dėkinga. Bet pastebėjau, jog konkrečiai atsimenu tik neigiamus komentarus. Išėjus pirmai knygai jaučiausi labai įpareigota teigiamo įvertinimo, buvo sunku rašyti toliau ir netgi galvojau, kad norėčiau būti rašytoja nevykėle, ant kurios visi stumia, o ji rašo toliau. Iš jos niekas nieko nesitiki, ji gali nebent nustebinti. Kadangi iki antrosios knygos buvo toks ilgas laiko tarpas, tai ir jaučiausi tapusi ta nevykėle, iš kurios niekas nieko nebesitiki. Išties nebuvau tikra, ar ją gerai priims – maniau, kritikuos, sakys, ko čia lendu į poeziją, jaučiau, kad rizikuoju. O dabar, svarstydama, ką rašyti toliau, vėl savimi abejoju.
– Feisbuke vyko rašytojų ir kritikų diskusija, ką daryti, kai žmonės siunčia savo tekstus ir prašo juos skaityti, komentuoti, patarti. Buvo svarstoma, ar patarti, ar ignoruoti, ar už tai prašyti honoraro. Ką apie tai manai?
– Manau, būtų nesolidaru ir nedraugiška atsakyti jaunam žmogui, kuris nieko iš rašytojų nepažįsta ir lyg oro ieško ryšio su literatūros pasauliu. Būtų garbinga perskaityti, pasakyti palaikymo žodį nesiveliant į kažkokius santykius, ir tiek. Aš ir pati taip dariau, tiksliau, tėtis nunešė mano eilėraščius Vandai Zaborskaitei, o ji pakomentavo, kad rašau senamadiškai, nes turbūt neskaitau šiuolaikinės poezijos – taip ir buvo. Arba ką tik išėjusią knygą „Garstyčių namas“ tėtis nusiuntė Icchokui Merui ir jis gražiai apie ją atsiliepė. Man tai buvo labai svarbus komentaras. Galbūt kitaip, jeigu suaugęs žmogus siųstų savo knygos rankraštį ir prašytų įvertinti. Tai jau būtų darbas, tad gal ir galima prašyti honoraro. Viskas priklauso nuo konkrečios situacijos.
– Ar mėgsti knygas apie kūrybinį rašymą?
– Perskaičiau Julios Cameron knygą „Kūrėjo kelias“. Tvarkingai, kaip nurodyta, skaičiau vieną skyrių per savaitę, atlikau užduotis. Man labai padėjo, nes paėmiau į rankas ją tada, kai apskritai išgyvenau krizę. Ten esantys patarimai išlaisvino, paskui parašiau dalį „Raudonas slidus rūmas“ knygoje atsidūrusių eilėraščių. Pati sunkiausia užduotis, kai visą savaitę negalėjau skaityti knygų ir žiūrėti filmų – buvo draudžiama vartoti fikciją. Supratau, kad skaitymas ir filmų žiūrėjimas yra vienas iš išsisukinėjimų nuo kūrybos būdų.
– Kokie tavo šių metų literatūriniai atradimai?
– Perskaičiau nemažai danų literatūros, daugiausia autofikcinės. Čakras atvėrė Tove’s Ditlevsen knyga „Kopenhagos trilogija“ (ją dabar į lietuvių kalbą verčia mano draugė). Anglų kalba „Penguin“ ją išleido kaip
trilogiją, nors knygos parašytos atskirai. Viena apie vaikystę, kitą apie jaunystę, trečia apie santuokas. Neįtikėtinas rašytojos sąžiningumas – rašo nieko neslėpdama, be dramatizmo, graudenimų ar pykčio. Net keista, kai tokiu ramiu tonu pasakoja apie baisius dalykus. Labai norisi, kad ir lietuvių skaitytojai ją atrastų.
Kita rašytoja Naja Marie Aidt išleido knygą, kuri įsirašo į gedulo knygų, tokių kaip Joan Didion „The Year of Magical Thinking“ („Magiškojo mąstymo metai“), kontekstą. Knygoje pasakojama apie autorės sūnaus mirtį, kai, pavartojęs grybų, jis iššoko pro langą ir užsimušė. Viena leidykla buvo klausus mano nuomonės apie ją, tad nutariau paskaityti, o kai atsiverčiau, negalėjau sustoti. Tekstas taip įtraukė, kad nebegaliojo teigiami ar neigiami vertinimai. Knyga buvo tiesiog labai stipri, jaudinanti, paskaičius ją, užplūdo noras gyventi.
Dar yra toks rašytojas Jonas Eika, užpernai jis laimėjo Šiaurės Tarybos literatūros premiją, buvau išvertusi jo kalbą, pasakytą per premijos įteikimą. Ta kalba labai mane sujaudino, o šiais metais pagaliau perskaičiau jo apsakymų knygą „Efter Solen“ („Po saulės“), už kurią jis gavo premiją. Apsakymai žiauriai geri, su fantastiniais elementais. Toks vaizduotės skrydis, pasitikėjimas savo kalba, tu tarsi važiuoji skaitydamas kartu su juo. Deformuotas, iškreiptas pasaulis, keistos situacijos, keisti siužetai, bet kartu ir gerai atspindėtas XXI amžius. Ši knyga priminė, kaip man patinka vaizduotės literatūra. Ten yra du apsakymai, kur veiksmas vyksta Meksikoj, kažkokiam pliaže. Pasakojama apie berniukus, kurie tepa klientus kremu nuo saulės. Istorija papasakota labai ryškiai, neįprastomis spalvomis, tarsi per LSD akinius.
Dar perskaičiau Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Man atrodo, tai vienas geriausių tekstų lietuvių literatūroje, ypač atsiminimai, kuriuos buvo užkasusi stiklainyje. Jie mane pribloškė, stebiuosi, kad žmonės gatvėse nekalba, kokia neįtikėtina yra Grinkevičiūtė!
– Koks tavo santykis su buitimi?
– Svarbiausia mano nuodėmė, kad palieku indus suplauti elfams. Labai stengiuosi išguiti šį įprotį. Namus susitvarkyti mėgstu, buities darbai labai tinka galvai pravėdinti ir mintims susidėlioti. Bet yra dalykų, kurie mane erzina, tačiau nieko nedarau ir taip lengvai erzindamasi galiu gyventi daug mėnesių. Pavyzdžiui, miegamajame kabo mano senos draugės, poetės Ievos Gudmonaitės tapytas paveikslas. Jis kabo per žemai, kiekvieną rytą prabudusi žiūriu į jį ir mintyse „taisau“, bet kažkodėl neperkabinu. Ir tokių dalykėlių daug.
– Ilgai gyvenai Užupyje, dabar persikraustei į Naujininkus, ar pripratai prie šio rajono?
– Atsikraustėm čia pavasarį, prieš išsiskleidžiant lapams. Susipažinau su rajonu per gamtą, nes labai daug visur vaikščiojau ir tyrinėjau. Aplink mus daug laukinės gamtos, kur neužlipsi ir nenueisi, jei sunkiau judi, nes tiesiog nėra rimto tako. Ateina stirnų, be galo daug paukščių. Vaikščiojau pramintais, mistiniais takeliais, pamilau šią vietą. Tapau čiabuve, pavasarį net rinkau prie savo namų briedžiukus. Prisirinkdavau šių grybų, garšvų, raktažolių ir jau turėdavau vakarienę. Kai gyvenau Užupyje, viskas buvo labai arti, bijojau, kad, apsigyvenus toliau, vargins vaikščiojimas pėstute, bet dabar kaip tik džiaugiuosi – miegas pagerėjo. Be to, smagu, nes Naujininkuose gyvena ir daug bičiulių, pažįstamų.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba."
