Tad kodėl, pasak autorės, nepasinaudojus tokiu šmaikščiu lietuvišku vietovardžiu. Tos kronikos ne tiek apie patį mišką, kiek apie gyvenimą jame, tokį, kurį mes visi galime susikurti, jei tik išmoksime į jį žiūrėti kaip į tikrą, o ne tą, kuri matome per TV, telefonus, internetus, soctinklus. Apie gamtą, kaimą, ūkį, virtuvę, vaikus, vištas ir daržus. Apie savo vietos pasaulyje ieškojimą ir apie tai, ką atrandame, kai ieškome. Kaip galima atsisakyti visų dabar taip įprastų patogumų, paskolų, atlyginimų ir jaustis labai turtingiems.
Apie vienatvę, Dievą, stebuklus ir paprastą kasdienį buvimą, kai į pasaulį imi žvelgti kitaip ir supranti, kad reikia taikytis prie jo ritmo. Nes gamtos ratas nepaliaujamai sukasi be pradžios ir pabaigos, ištrindamas laiko liniją. Ieškai daugiau laiko galvoti ir gyventi, savo būtį patiri giliau.
Knyga skirta tiems, kurie paliko miestą ir rado savo vietą kaime, kai jiems buvo jau per 40. Kai jau žinai, ko tau reikia ir ko nereikia. Taip pat tiems, kurie dar jauni, kuriems rūpi, kaip reikės gyventi, gimdyti ir auginti vaikus, kai pasaulis verčiasi aukštyn kojomis. Jį pakeisti į gerąją pusę yra mūsų asmeninis reikalas. Tik keisdami savo gyvenimus mes galime nulemti didelius sprendimus.
Ieva Šidlaitė, 2 receptų knygų autorė („Natūralus rauginimas“ ir „Ką kanda šalna? Medžių žievės miltai, šaknų pesto ir kiti valgomi laukiniai šaltmečio patiekalai“) ir 3 vaikų mama. Gimusi ir augusi Vilniuje, baigusi kultūros istorijos magistro studijas VU, vėliau viską metusi ir pabėgusi į kaimą auginti vaikų ir suktis daržuose bei virtuvėje, vedusi rauginimo bei laukiniu valgomų augalų pažinimo mokymus bei seminarus. Dabar nulindusi į patį giliausią užkampį, kur melžia ožkas, lesina vištas, renka grybus, augina apynius ir vis dar negali nustoti rašyti. Ir džiaugtis savo drąsa gyventi. Daugiau jos istorijų galite rasti tinklaraštyje www.samanotas.lt.
Siūlome keletą citatų iš šios knygos.
Žmogui, gyvenančiam gamtoje toli nuo visų, kažkas atsitinka su smegenimis. Ar jie apželia samanomis bei kerpėmis, ar kaip tik išsivalo, kaip upės akmenys per upėtakių nerštą, aš taip ir nesugebėjau suprasti. Tačiau tą matau kiekvieną kartą, žiūrėdama dokumentinius filmus apie ilgai gamtoje gyvenančius žmones, klausydama jų pasakojimų, skaitydama jų knygas.
...mano racionalumas ir protingumas baigia nusitrinti. Aš jau nebetikiu mokslu. Aš matau Gamtą. O gamtoje nebesugebu įžvelgti pradžios ir pabaigos. Kiekvienas pavasarį išdygęs daigas nėra jokia pradžia, jis tėra praėjusių metų motininio augalo tęsinys. Ruduo yra ne gamtos merdėjimas, o tik persirengimas ruošiantis miegui. Gyvendama čia, augindama maistą, gamindama iš gamtos duodamų dovanų, prisitaikau prie amžinojo rato. Mano sąmonė jau nebeįsileidžia laiko kaip linijos.
Myliu tikras pievas su jų įvairove, krūmokšnių brūzgynus, kur įlenda tik elniai, medžių sąvartas, kurie pūva ir tręšia miško žemę bei maitina milijonus vabzdžių, kirmėlių, pirmuonių ir kitos smulkmės. Nekeliu nuo žemės ant miško takelio užkritusių šakų, nestumdau akmenų, neliečiu samanų, negrėbiu lapų. Nedarau savo tvarkos gamtoje. Tai būtų lygiai taip pat, kai atėję į svečius atsigerti kavos iš karto pultumėte tvarkyti šeimininkų komodos stalčių, kur sudėti jų apatiniai rūbai. Gamtoje viskas yra sutvarkyta ir apsaugota. Mums tereikia būti atsargiems ir netvarkyti to, ko nesuprantame.
Dievo ieškau tarp baltų beržų kamienų, miškelyje, mūsų vadinamame Romantika. Apsimetu, kad ieškau čia dygstančių baravykų, bet ieškau Dievo, nes tikrai žinau, kad jis čia gyvena. Ir eglyne palei mažąjį raistą irgi gyvena, girdžiu jo balsą kranklių klaksėjime, kai nunešu ten kritusią vištą. Ir raiste, kur vyksta elnių vestuvės ir ištrypti bei išspardyti ištisi samanų plotai, irgi yra Dievas.