Tačiau šiandien, net ir praėjus penkeriems metams po mirties, jo vardas ir toliau skamba gan plačiai. Tai liudija tiek paties J.Meko knygų leidimai, tiek retrospektyvinės jo parodos ar filmų peržiūros įvairiuose pasaulio kraštuose.
Į šią melodiją smagiai įsilieja ir rašytojos Jurgos Vilės parašyta bei komiksų dailininkės Miglės Anušauskaitės nupiešta knyga „Meko sodas“.
Šiai knygai rašytoją Jurgą įkvėpė jos pačios prisiminimai iš Niujorko 2000–2001 metais, kur beveik dvejus metus ji praleido J.Meko kompanijoje savanoriaudama ir dalyvaudama netikėčiausiuose meno įvykiuose garsiojoje jo „Antologijoje“.
Rengdama knyga ji taip pat susitiko su keliomis dešimtimis J.Meko bičiulių, bendradarbių ar tiesiog jo kūrybos bei gyvenimo filosofijos įkvėptų žmonių, kurie per tai atrado netikėtų, žaismingų ir keistų buvimo šiame pasaulyje būdų.
Apie šiuos įkvėpimus, susitikimus su Jonu ir laisvę būti savimi pačiais – šitokia ir yra ši nepaprastai lengvai ir šmaikščiai parašyta ir nupiešta knyga.
„Jonas tapo įkvėpimo šaltiniu daugybei žmonių. Taip pat ir man pačiai. Todėl norėjau parašyti tokią knygą apie jį, kuri taip pat taptų įkvėpimu kitiems, perduoti jo neblėstančią energiją ir toliau paskleisti Meko įkvėpimo sėklas“, – sako rašytoja Jurga.
– Jūsų knyga apie J.Meką – tai ne išsami biografija, ne kūrybos analizė, bet žaismingas komiksas. Kodėl pasirinkote šitokį žanrą?
– Norėjau, kad ši knyga būtų lengvai skaitoma, smagi, o skaitytojai galėtų iš širdies pasijuokti. Todėl be galo džiaugiuosi, sulaukusi būtent tokių skaitytojų reakcijų.
Man dažnai taip nutinka, kad sumanau kažką lengvo, malonaus, linksmo, bet kūrybos proceso metu tekstas apauga tankiais brūzgynais ir iš lengvo komikso idėjos išauga kažkas sudėtingo, tarkime, kinematografinė pjesė. Tačiau šiuo atveju prisižadėjau leidyklai pasistengti nenukrypti į tankumynus ir gan natūraliai pavyko parašyti lengvą, žaismingą ir smagią knygą.
Savo kūryba, gyvenimo būdu, požiūriu į pasaulį Jonas skleidė džiaugsmą ir tai tapo įkvėpimu daugybei žmonių. Jo paprastumas ir žavumas yra lengvai užkrečiami.
Šios savybės, bent iš dalies, apibūdina ir patį Joną Meką. Jo įvaizdis yra neatsiejamas nuo žaidimų, kvailiojimų, juoko, stovėjimo ant galvos. Savo kūryba, gyvenimo būdu, požiūriu į pasaulį Jonas skleidė džiaugsmą ir tai tapo įkvėpimu daugybei žmonių. Jo paprastumas ir žavumas yra lengvai užkrečiami.
Kita vertus, jei su žmogumi bendrauji nuolatos, matai jį įvairiose kasdienėse situacijose, be abejo, išryškėja ir kitokios savybės. Mekas galėjo būti ir liūdnas, ir piktas, ir klystantis – tą taip pat savo knygoje bandžiau parodyti.
Jis taip pat labai daug dirbo, ne tik kūrė, bet turėjo įvairiausių įsipareigojimų, begalinių rūpesčių su „Antologijos“ išlaikymu, nerimavo dėl šios avangardinio kino mekos ateities, tvarkė gausybę buitinių reikalų. Jonas buvo visoks. Todėl ir aš nenorėjau jo vaizduoti kaip kokio pusdievio, bet kaip tikrą, gyvą žmogų, kurio portreto viso išsemti neįmanoma.
Jonas tapo įkvėpimo šaltiniu daugybei žmonių. Taip pat ir man pačiai. Todėl norėjau parašyti tokią knygą apie jį, kuri taip pat taptų įkvėpimu kitiems, perduoti jo neblėstančią energiją ir toliau paskleisti Meko įkvėpimo sėklas.
Iš skaitytojų reakcijų perskaičius knygą, jaučiu, kad gal tai ir vyksta. Tuo be galo džiaugiuosi...
– Kito žmogaus portreto kūrimas – tai visada subjektyvus požiūris. Tad įdomu, kiek šioje knygoje yra jūsų pačios asmeninės istorijos?
– Iš pradžių norėjau išgalvoti pagrindinę veikėją, maniau, pavyks po ja pasislėpti. Tačiau rašant pati istorija apie Meką iš dalies ėmė dėliotis per mano pačios patirtį. Ir nors knygoje žmones kalbinančiai lietuvaitei suteikiau Monos vardą, išties tai esu aš pati.
Tik laikas knygoje susimaišo ir keli dešimtmečiai tampa amžina dabartimi. Lygiai, kaip ir veikėjai – nesenstantys, o Jonas – tebegyvenantis, tebežaidžiantis, tebestovintis ant galvos, tebefilmuojantis.
Na, o mano istorija prasidėjo 2000-aisiais perskaičius Meko sudarytą knygą „Trys draugai“ apie Jurgį Mačiūną, Yoko Ono ir Johną Lennoną. Tuomet užsidegiau noru nuskristi į Niujorką ir prisiliesti prie to pasaulio, kurį man, visų pirma, ir įkūnijo pats Jonas. Tiesą sakant, tada aš dar nebuvau mačiusi jo filmų, gal tik šiek tiek poezijos buvau skaičiusi, bet ir tai ne kažin ką. Bet „Trys draugai“ tapo tikru įkvėpimu šiai netikėtai kelionei pas Meką.
Tiesa, buvo ir praktiškas niuansas. Tuo metu Paryžiuje studijavau kiną ir audiovizualinės medijas, o mano specializacija buvo susijusi su archyvavimu bei kino juostų restauravimu. Kaip tik turėjau rašyti diplominį darbą, pasiūliau temą apie avangardinio kino archyvus, gavau dėstytojų palaiminimą ir išskridau į Jono Meko įkurtą „Antologiją“ Niujorke.
Šitaip viskas tiesiog tobulai susidėliojo ir aš beveik dvejiems metams apsigyvenau Niujorke: savanoriavau „Antologijoje“, užsidirbti pragyvenimui įsidarbinau už kelių gatvių esančiame ukrainiečių restorane „Veselka“. Būtent į šį restoraną knygoje ir užsuka įvairūs žmonės, kurie Monai pasakoja įvairius savo gyvenimo epizodus ir nesibaigiančias istorijas apie patį Meką.
Mano istorija prasidėjo 2000-aisiais perskaičius Meko sudarytą knygą „Trys draugai“ apie Jurgį Mačiūną, Yoko Ono ir Johną Lennoną. Tuomet užsidegiau noru nuskristi į Niujorką ir prisiliesti prie to pasaulio.
„Antologijoje“ ir aš pati sutikau Joną, o prie jo prisiliesti lyg ir tapo paprasta, mat sukomės toje pačioje orbitoje, dažnai visa grupelė antologiečių eidavome su juo pietauti ar išgerti vyno.
Kita vertus, per visą tą laiką artimai ir asmeniškai pabendrauti teko vos kelis kartus, nes Jonas visada buvo apsuptyje žmonių ir sūkuryje nesibaigiančių reikalų. Be to, jis turėjo kažkaip apsisaugoti, pasitausoti, nes traukė žmones kaip medus muses.
– J.Mekas turi daugybę įvaizdžių: vieniems jis filmininkas, kitiems poetas, tretiems avangardinio ir eksperimentinio Amerikos kino krikštatėvis, dar kitiems – unikalus gyvenimo filosofas. Jis pats save apibūdino labai įvairiai, bet dažniausiai prisistatydavo kaip ūkininko vaikas iš Lietuvos. Tad įdomu, o kuo J.Mekas tapo pačiai?
– Turint galvoje, kiek jis man reiškia ir kaip įvairiai pakreipė mano gyvenimą, drįsčiau įvardyti jį savo Mokytoju. Nors jis pats tokio vaidmens nemėgo ir purtydavosi pavadintas mokytoju.
Tačiau gyvendama Niujorke to nesupratau, negalėjau įvardyti. Tuomet viskas atrodė tiesiog savaime vykstantys dalykai: čia eini pietauti su Meku ir kompanija, čia jis pasirodo su režisieriumi Jimu Jarmuschu, čia kartu dalyvauji kažkokiuose filmavimuose... Visa tai atrodė kaip sapnas.
Turint galvoje, kiek jis man reiškia ir kaip įvairiai pakreipė mano gyvenimą, drįsčiau įvardyti jį savo Mokytoju.
Šią sapnišką ano laiko būseną labiausiai išgyvenau rašydama knygą. Kartą viena iš personažių, kino kūrėja Moira Tierney, pakvietė mane į savo filmų peržiūrą Paryžiuje. Viename jos filme apie airių poetę Matildą Tone pamačiau save pačią, nufilmuotą stambiu planu. Ten vienoje Niujorko kavinėje vyksta įsivaizduojamas tos poetės šermenų vakarėlis... Tik išvydus šiuos vaizdus kažkas atmintyje, rodos, prabudo ir aš prisiminiau – taip taip, kažkas tokio išties buvo...
O to filmo pabaigoje, žiūriu, mano pavardė parašyta prie antrosios režisierės asistentės. Aš net šoktelėjau nuo kėdės nieko nesupratusi, kaip tai galėjo nutikti... Po peržiūros priėjusi prie Moiros paklausiau, ką visa tai reiškia? O ji atsakė, kad viskas taip ir buvo – aš dirbau kartu su ja prie šio filmo.
Arba kitas knygos personažas – aktorius ir kino režisierius Bennas Northoveris. Pokalbiui su juo susitikau kaip su nauju žmogumi, o paskui jis man atsiuntė prieš du dešimtmečius Niujorke darytus mano portretus. O aš to fotografavimo fakto tiesiog neatsiminiau.
Visa tai liudija, koks intensyvus buvo tas gyvenimas Niujorke, kiek visko kasdien aplink Meką ir „Antologiją“ vyko, kokia gausybė žmonių visame tame dalyvavo. Intensyvumas buvo toks didžiulis, kad, įsivaizduok, galima buvo tokius dalykus pamiršti... Tai neįtikėtinai nerealu.
Nepaisant to, daugybė dalykų išliko manyje ir tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Visa tai paveikė mano gyvenimą, kūrybą, vėlesnius apsisprendimus bei pasirinkimus. Ir būtent Mekas čia yra centrinė figūra, kuri tapo savotišku atspirties tašku ir įkvėpėju – šiandien jau nebebijau to pripažinti.
– Knygoje pasakojate ne J.Meko gyvenimo istoriją, bet istorijas žmonių, kurių gyvenimus vienaip ar kitaip pakeitė, sakyčiau net, apvertė Jonas, suteikęs dovaną ir džiaugsmą į viską pažiūrėti nauju, netikėtu kampu. Kas nulėmė, kad iš tos gausybės jo pažįstamų, bičiulių, bendradarbių pasirinkote būtent šiuos žmones?
– Pirminė knygos idėja buvo kalbinti tuos, kuriuos sutikau tuomet gyvendama Niujorke, kurie dirbo „Antologijoje“ ir buvo šalia Jono.
Kita idėja – apsiriboti jaunais lietuviais kūrėjais Nepriklausomybės pradžioje atsidūrusiais pas Meką Niujorke. Rodos, jų buvo dvylika. Man buvo smalsu išgirsti jų pasakojimus apie tai, kaip tas susitikimas su Meku paveikė jų gyvenimus ir kūrybą. Tarp jų buvo Vytautas V.Landsbergis, Audrius Stonys, Arturas Jevdokimovas, Julius Ziz, Arūnas Matelis. Tačiau šios idėjos atsisakiau, nes dalies žmonių iš to dvyliktuko aš nepažinojau ir nežinojau, kiek išties jiems Mekas buvo reikšmingas.
Galiausiai tiesiog ėmiau kalbėtis su vienu, kitu, kuriems Jonas tapo įkvėpimu ir tuomet žiūrėjau, kur tas pasakojimas veda. Išgirdau apie Meko sunumeruotas pupas ir pirmuoju mano pašnekovu tapo Rimvydas Pupelis iš Obelių. Pokalbio metu jis užsiminė apie savo draugą, netoli gyvenantį Marių Lucką, kurio Šviesių žmonių parkelyje stovi Meko skulptūra. Nieko nelaukdami ten ir nuvažiavome. Štai šitaip viskas savaime ir ėmė vyniotis.
Neturėjau tikslo kalbinti vien tik artimiausius Jono bičiulius, bet labiau tokius, kaip aš pati, kuriuos jis įkvėpė gyventi, kurti, ieškoti savojo kelio. Kai kuriems iš jų teko laimė tapti jo bičiuliu ir bendražygiu. Kitiems jis buvo tik svajonė ir gyvai jie niekados nesusitiko. Nepaisant to Mekas tapo jų vedliu, įkvėpėjų, mokytoju.
Man buvo svarbu parodyti, kad kiekvienas žmogus gali turėti savo santykį su Jonu ir Meko niekas iš jūsų negali atimti. Visa tai yra nepakartojama ir tikra.
– Vienu iš knygos leitmotyvu tapo ir maistas. Visi knygos personažai užsuka į jūsų minėtą ir iki šiol tebegyvuojantį ukrainiečių restoraną „Veselka“, kuriame užsisako skirtingų patiekalų ir Monai pasakoja apie J.Meką. Maistui savo kūryboje ir gyvenime pats Jonas skyrė nemažai dėmesio. Pavyzdžiui, „Laiškuose iš Niekur“ jis filmuojasi godžiai valgydamas prie stalo namuose. O kur dar jo liaupsės mamos bulviniams blynams, juodai lietuviškai duonai ar pomėgis gerti vyną. Sakytum – tai visiška banalybė, tačiau J.Mekui tai buvo labai reikšminga, tiesa?
– Man rodos, tai labai natūralu žmonėms, „valgantiems“ gyvenimą, kandantiems jį dideliais kąsniais. Jie gyvena šia diena, nieko neatideda rytojui, eina, daro, švenčia patį gyvenimą. Pažįstu ne vieną, kurie su didžiausiu pasimėgavimu valgo sriubą ar duonos riekę – ir valgo pasigardžiuodami, nes jiems nerealiai skanu... Man rodos, šitaip jie išreiškia meilę gyvenimui.
Ir lygiai taip pat maistas tampa pretekstu, galimybe su kitais pasidalinti ta meile gyvenimui. Juk prisėdus su Jonu prie bendro stalo, būdavo dalinamasi ne tik sūrio ar dešros gabalu, tačiau kartu ir istorijomis, idėjomis, patirtimis, prisiminimais, įvairiausiais sumanymais. Dalintis duona ir vynu – tai meilė gyvenimui ir meilė kitam žmogui. Tai šventė, kurioje pasijunti šventai.
Štai kodėl pasakoti Meko kasdienybės dienoraštį ir neužsiminti apie maistą bei gėrimą būtų buvę keista. Juk daugelyje švenčių pas Joną būtinai būdavo gaminamas ir maistas. O Niujorko lietuviai eidavo valgyti pas jį kepamų bulvinių blynų pagal mamos receptą ir tokiu būdu visi drauge išgyvendavo nostalgiją Lietuvai.
Tiesa, kažkas man priekaištavo, kad knygos veiksmas vyksta restorane „Veselka“, į kurį realiai Jonas neužeidavo, nors jis buvo įsikūręs visai netoli „Antologijos“. Bet juk knygoje jis čia ir neužeina ir nevalgo ukrainietiškų barščių. Į „Veselka“ užeina visi kiti ir dalijasi savo pasakojimais apie Joną. Man ši jungtis buvo labai natūrali, nes pati dirbau šiame restorane, o perėjus per kelias gatves atsidurdavau kitame pasaulyje – Meko „Antologijoje“.
– Kaip visi šie skirtingų žmonių pasakojimai praplėtė jūsų pačios J.Meko portretą, ką jame atradote naujo ir netikėto?
– Klausantis kitų pasakojimų man vis atrodydavo, kad visa tai aš jau žinau, esu girdėjusi, nors, kaip jau minėjau, mano santykis su Meku nebuvo itin artimas. Matyt, tai nulėmė perskaitytos knygos, girdėtos istorijos, matyti filmai ir pagauti įspūdžiai. Labiausiai patiko jausminis, emocinis pasakojimų fonas, asmeniškos detalės, netikėti pastebėjimai ir atsiskleidimai.
Bet svarbiausia, kad rašydama knygą, susitikdama su Jono bičiuliais ar tiesiog jo įkvėptais žmonėmis, aš pati sau pripažinau, koks svarbus jis man pačiai buvo. Jaučiuosi taip, lyg iš naujo vėl būčiau jį įsimylėjusi. Mekas tiesiog nuginkluoja savo džiaugsmingumu ir ta neaprėpiama gelme to, kiek jame daug visko telpa.
Išties mes dar nesuvokiame, kiek Jonas daug padarė ir kiek žmonių jis įkvėpė. Dalius Naujokaitis labai taikliai pastebėjo, kad Jonas tiek daug visko paliko, kad energija tik didėja ir dabar pradeda veikti viskas, ką jis įdėjo. Tai yra sniego gniūžtės efektas, kuris tęsiasi ir auga iki šiol.
– Knygoje pasirodė labai įdomus dar vienas motyvas – užsieniečiai, susipažinę su J.Meku ar Jurgio Mačiūno kūryba, važiuoja į Lietuvą, kad savo akimis pamatytų žemę, išauginusią šiuos du keistuolius. Kaip jūs paaiškintumėte šį fenomeną?
– Jonas visą laiką sakydavo, kad jis yra toks tik dėl Lietuvos, dėl Semeniškių, dėl mamos. Visa tai, ką jis įgijo vėliau, ko išmoko, kuo apaugo nebuvo taip svarbu ir reikšminga kaip tai, ką jis gavo namuose. Jo visa esmė gimė būtent čia. Ir žmonės, susipažinę su Jonu ar jo kūryba tai jaučia. Todėl, natūraliai, kaip kokie piligrimai, jie važiuoja į Lietuvą ieškodami Meko šaknų ir ištakų. Tai jo pradžių pradžia. Ir tai masina, tai nepaprastai įdomu.
Jonas tiek daug visko paliko, kad energija tik didėja ir dabar pradeda veikti viskas, ką jis įdėjo. Tai yra sniego gniūžtės efektas, kuris tęsiasi ir auga iki šiol.
Be galo svarbus yra ir jo santykis su gamta. Neatsitiktinai knygoje simboliškai kuriame Meko sodą, nes tai irgi labai talpus simbolis. Juk kiek daug jo filmuose yra medžių, krūmų bei gėlių ir kokie jie visi gražūs... Arba tie du Jono ir Jurgio Mačiūno nelegaliai pasodinti medžiai Woosterio gatvėje, kuriuos jie prižiūrėjo, puoselėjo, kol jie išaugo didžiuliais – bene vieninteliais medžiais Soho rajone. Tiesa, miesto valdžia galiausiai juos negailestingai nupjovė.
Visa tai parodo, kaip gyvenant Niujorke Mekui buvo būtina gamta. Ir kaip jis atsigaudavo, kai tą megapolį nuklodavo sniegas – juk tada Niujorkas tapdavo gamtišku ir tas vaizdas Joną priartindavo prie Lietuvos.
– Tai ne pirma jūsų parašyta knyga, skirta realioms istorijoms ar asmenybėms – anksčiau su bendraautorėmis esate sukūrusi „Sibiro haiku“, taip pat knygą apie poetą Oskarą Milašių. Kuo jums įdomus pasirodė būtent komikso žanras?
– Čia vis kiek kitokie žanrai: grafinė novelė, kinematografinė pjesė, komiksas... Bet man jie suteikia galimybę kalbėtis su jaunaisiais skaitytojais apie istorinius įvykius bei įdomius žmones. Taip nutiko su „Sibiro haiku“, o dabar, tikiu, bus ir su Meku. Būtent nuo šios knygos gali prasidėti jaunų žmonių susitikimas su Jonu ir jo kūryba, o vėliau gali sekti ir jo poezija, filmai, dienoraščiai, gyvenimo filosofija.
Jo filmai, poezija ir visas gyvenimas yra tokie neįprasti, tokie kreizi, kad tai tiesiog neįtikėtina – ooo, pasirodo, galima daryti net ir taip, gyventi taip įdomiai ir nepaprastai... Tai užburia.
Mane visuomet žavėjo tai, kaip Jonas traukė jaunus žmones ir kaip jam pačiam jie buvo svarbūs. Tad šiandien, daug svarstant, kaip su jaunimu kalbėtis apie įkvėpimą, kaip juos kažkuo sudominti, man rodos, Mekas yra vienas geriausių pavyzdžių.
Jo filmai, poezija ir visas gyvenimas yra tokie neįprasti, tokie kreizi, kad tai tiesiog neįtikėtina – ooo, pasirodo, galima daryti net ir taip, gyventi taip įdomiai ir nepaprastai... Tai užburia.
J.Mekas turi begalinę įkvėpimo jėgą ir rašydama šią knygą norėjau ja pasidalinti su visais.
