Lapkričio 4–7 dienomis Vilniuje vyks du iliustruotojams, vaikų rašytojams, leidėjams, agentams ir knygų skaitytojams svarbūs renginiai – tradicinis festivalis „Vaikų knygų sala“ ir pirmą kartą vaikų literatūros profesionalus kviečiančios „Vaikų literatūros industrijos ir leidybos dienos ’21“, kurias organizuoja literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“, Lietuvos kultūros institutas, „Mimaster Illustrazione“.
Dailininkė J.Concejo – viena iš festivalio ir industrijos renginio viešnių. Ji ne tik dalyvaus susitikimuose su skaitytojais ir lietuvių kūrėjais, bet ir ves atvirą paskaitą Vilniaus dailės akademijoje bei meistriškumo klasę VDA Grafikos katedros studentams. Būtent J. Concejo piešinys papuošė festivalio „Vaikų knygų sala“ plakatą.
Prieš atvykstant į Vilnių su menininke kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė. Iš prancūzų kalbos pokalbį vertė Valdas Puteikis.
– Jūsų iliustruotą O.Tokarczuk knygą „Pamesta siela“ turime išleistą lietuviškai. Rašytoja yra sakiusi, kad jai tai buvo naujiena – rašyti jau sukurtoms iliustracijoms. Kokią darbo patirtį su Nobelio premijos laureate išsinešėte jūs?
– Manau, kad nėra didelio skirtumo, ar rašau jau iliustruotai knygai, ar tiesiog kuriu nepriklausomą tekstą. Išvis nereikėtų galvoti, kad piešiniai įpareigoja rašyti kaip nors kitaip. Jie neturi varžyti. Rašytojas, kuris stengiasi pritaikyti savo mintis jau sukurtoms iliustracijoms, visiškai praranda kūrybos laisvę. Pagaliau ir aš, iliustruotoja, nesitikiu ir nelaukiu kažkokio ypatingesnio teksto jau sukurtiems savo piešiniams. Viena, ko labiausiai norėčiau, kad autorius, siūlydamas savo tekstą, manimi pasitikėtų. O aš jau žinočiau, kaip su tuo tekstu susidoroti. Tikiu, kad esu neblogai įvaldžiusi savo amatą, tikrai rasčiau išeičių, kad iliustracijos sklandžiai lydėtų ir papildytų tekstą. Labai gerai žinau, kad rašyti istoriją jau sukurtoms iliustracijoms O.Tokarczuk buvo nauja patirtis. Ilgai maniau, kad šis jos trumpas tekstas buvo sukurtas gerokai anksčiau. Štai toks pirmasis įspūdis! Bendradarbiaudama su Olga jaučiau absoliutų pasitikėjimą ir kūrybos laisvę. Tad buvau visai rami ir užtikrina dėl bendro darbo sėkmės.
Išvis nereikėtų galvoti, kad piešiniai įpareigoja rašyti kaip nors kitaip.
– Kaip jums pavyko pavaizduoti žmogaus sielą – tai, kas nematoma? Jausmus turbūt visada nupiešti sunkiau nei objektus?
– Visiškai neįsivaizduoju, į ką gali būti panaši žmogaus siela. Ir neįsivaizduoju, ar atsirastų tas, kuris tai žinotų. Tiesą sakant, niekada nemaniau, kad savo darbuose sugebu ją atspindėti, juk ji – nematoma. Pagaliau tai – labai asmeninis pasirinkimas. Ir vis dėlto, jei jau nusprendžiu savo personažams suteikti sielą, kūną ir veidą, skolinuosi tai iš paties artimiausio žmogaus – sesers. Vartydama šeimos albumus, kurie tapo didžiausiu įkvėpimo šaltiniu, aptikau šešerių–septynerių metų mergaitę. Pradėjau ją piešti. Ir taip, tai buvo mano sesuo.
Šiaip jau nėra paprasta piešiniu reikšti jausmus, todėl piešiu tai, ką matau. Stengiuosi būti atidi aplinkai, nuolat ją mokausi stebėti. Net ir maži jausmų bei emocijų prasiveržimai mūsų pilkoje kasdienybėje, pasireiškiantys tam tikrais gestais, žvilgsniais, judesiais, krustelėjimais, mažomis detalėmis, pėdsakais, kuriuos žmogus nevalingai palieka, – greičiausiai tai ir yra siela. Kita vertus, kaip jau sakiau, savo darbuose rodau tai, ką matau: megztos vaikiškos pirštinės, perrištos raišteliu, kad mažas žmogus jų nepamestų nuo kaklo… Regis, paprastas daiktas, tačiau tada, kai jį stebiu, atrodo, kad į jį telpa visas pasaulis, kokį tik mano gyvenimo patirtis leidžia pažinti. Susimąstau apie išsiskyrimų liūdesį, praradimus, o sykiu ir apie žmogaus bei jo sielos ryšį.
Kiekvieno mūsų gyvenimo patirtis yra unikali ir vienintelė, ji tikra, dėl to nekyla nei klausimų, nei abejonių. Tai, kas mums atsitinka, atsitinka iš tikrųjų būtent mums. Neabejoju, kad tik išgyventi tikri dalykai, kuriais nuoširdžiai dalijuosi savo knygose, gali paliesti skaitytojų širdis, rasti jose atgarsį. Ir jei pavyksta tuo kažkuo, man pačiai labai svarbiu dalyku pasidalyti su publika, vadinasi, tai svarbu ir jautru ne vien man. Niekada negaliu būti tikra, kad mano knygos visada ras kelią į skaitytojo širdį, tačiau viliuosi, kad nors vienas kitas, su jomis susidūręs, taps šiek tiek jautresnis aplinkai.
– Jūsų iliustracijos iš tiesų nepaprastai subtilios. Tik subtilios sielos žmogus tokias gali nupiešti. Kokioje aplinkoje užaugote? Kas nuo vaikystės inspiravo jūsų kūrybą?
– Augau Lenkijos kaime, Pomeranijos krašte, šiaurės vakarinėje šalies dalyje. Mano vaikystė ir jaunystė – tai aštuntasis ir devintasis praėjusio šimtmečio dešimtmečiai. Labai nelengvas periodas, kai visko trūko, o Lenkija išgyveno ekonominę ir politinę krizę. Tiesa, kaime ją jautėme šiek tiek mažiau.
Kiekvieno mūsų gyvenimo patirtis yra unikali ir vienintelė, ji tikra, dėl to nekyla nei klausimų, nei abejonių.
Kai buvau maža, negalėjau net įsivaizduoti, koks vis dėlto neaprėpiamas yra pasaulis. Viskas, kas buvo svarbiausia, sukosi 30 kilometrų spinduliu aplink senelių kaimą. Mintinai mokėjau aplinkui išsimėčiusių kaimų pavadinimus, žinojau, kaip vadinasi didysis miestas, kuriame kartais apsilankydavome, kai reikėdavo nusipirkti kažko, ko negaminome senelių namuose, na, tarkime, avalynės. Mano gyvenimas ramiai tekėjo gamtoje – miškuose, laukuose, senelės soduose ir daržuose, tarp karvių, kiaulių, vištų, kačių ir šunų. Ir už šį pasaulį man nieko nebuvo gražiau. Nesvarbu, kad senelis televizorių įjungdavo tik vakarais, kai norėdavo pažiūrėti žinias, man jo ir nereikėjo, mėgavausi laisve lakstyti ir žaisti kieme, laukuose. Žiemą didžiausias malonumas būdavo imtis to, ką mėgo senelė: megzti, nerti vąšeliu, siuvinėti, siūti ir kepti skanius pyragus.
Niekada nemaniau, kad paliksiu šią vietą ir gyvensiu toli nuo jos. Ir šiandien viskas, ką darau, yra tarsi mano vaikystės aplinkos tąsa. Mane maitina anų dienų vietos, žmonės, gamta, kaimas. Tame pasaulyje, reikia pripažinti, buvo ir daug šiurkštumo, sudėtingų dalykų, tačiau, nepaisant jų, man jis buvo ir liko magiškas.
– Šiandienos pasaulyje, kuriame daug kam įspūdį daro modernios formos, jūs tarsi grįžtate į pradžių pradžią – prie natūralistinio piešinio, aiškių, suprantamų spalvų. Kaip manote, gal tai tik mus, suaugusiuosius, jaudina tokie nostalgiški prisiminimai? O kaip jūsų piešinius vertina vaikai?
– Mūsų pasaulyje nutinka tiek daug įvairiausių dalykų, sutinkame tokią daugybę žmonių, kiekvienas iš jų galėtų papasakoti įspūdingiausių istorijų. Daug laiko praleidau ieškodama savo kelio ir daug laiko išbuvau ne savame kelyje, paisydama patarimų, ką turėčiau daryti, kad tapčiau sėkminga iliustruotoja. Kūriau taip, kaip manęs prašė, reikalavo, tikėdama, kad tik šitaip sėkmė aplankys mane ir aš galėsiu išleisti savo knygą. Daugybė žmonių man patarinėjo, kad neverta iliustruoti knygų paprastu pieštuku – jis pilkas, kelia liūdesį ir vaikai jo nemėgsta. Tada mečiausi prie ryškių spalvų, tačiau paaiškėjo, kad jos manęs visiškai neveikia. Negailestingai bėgo laikas, vieną dieną prisiekiau sau daugiau nebesikankinti, grįžau prie pilko grafitinio pieštuko, kurio niekas taip nemėgsta ir kuris man taip patinka. Žinojau ir jaučiau jo galią ir ką su juo galiu padaryti. Tai buvo teisinga, atėjo momentas, kai pradėjau sulaukti vis didėjančio leidėjų dėmesio, o pati jaučiausi atgavusi pusiausvyrą. Nežinau, ar suaugę mano iliustracijų vertintojai yra jautrūs mano nostalgiškiems prisiminimams, specialiai tokio dėmesio neieškau, nekuriu tokio efekto, noriu tik papasakoti keletą dalykų, kurie yra maža mano asmeninės istorijos dalis. Rodyti tai, kas pačiai patinka, kviesti skaitytojus pažvelgti į pasaulį mano akimis – štai toks mano tikslas. O vaikai? Jie – kaip ir visas pasaulis, – vieni labai mėgsta mano piešinius, kiti ne. Net mano sūnus stebėdavosi: tau sekasi piešti, mama, bet vis tiek nesuprantu, kodėl žmonės taip domisi tavo knygomis.
– Kokios istorijos atsiduria jūsų eskizų sąsiuviniuose? Kokie realaus gyvenimo nutikimai verti ten atsidurti?
– Mano eskizų užrašinėse tikriausiai yra visko! Užrašų knygelėse apstu ir įvairiausių pastabų, ir smulkių piešinėlių, ir eskizų, ir laikraščių bei žurnalų iškarpų, ir mėginimų kažką paspalvinti, ir nuotraukų, ir šiaip įvairių popieriaus skiautelių... Visa tai yra mano dienoraštis, labai asmeniškas. Užrašinėse niekada nerasite tvarkos. Kartais pradedu sąsiuvinį tikėdamasi, kad jis taps kurios nors iš iliustruojamų knygų pamatu, tačiau iškart jame atsiranda ir kitokių mano kasdienybės pastabų, visiškai kitų idėjų bei temų, atrodo, pati pasiklystu tarp savo mažmožių, kol staiga visa tai mane atveda prie visiškai netikėtų dalykų ir naujų darbų. Tai vadinu kūrybos varikliu.
– Ar visada turite planą, ką nupiešite? Kaip tekstas veikia jūsų piešinį?
– Kartais turiu konkrečią ir tikslią idėją, žinau, kaip ją realizuosiu, o kartais – visiškai nieko. Vieni piešiniai gimsta lengvai, o kiti reikalauja darbo, pastangų ir ilgų ieškojimų. Paprastai prieš darbą turiu atlikti daugybę bandymų ir eskizų. Štai kodėl man taip reikalingi eskizų sąsiuviniai, apie kuriuos jau kalbėjau! Kartais galvoje turiu puikią idėją, tačiau sugaištu begalę laiko, kad ją įgyvendinčiau ant popieriaus. O kartais apskritai iš vaizduotės kilusi puiki idėja nepaklūsta pieštukui ir popieriui, todėl tenka jos atsisakyti.
Bet jei kalbėtume apie iliustracijų knygą, kaip piešinių visumą, turiu prisipažinti, niekada neturėjau vientisos idėjos – nuo pirmojo piešinio iki paskutinio. Tačiau turiu jausti ir galvoje susidėlioti būsimosios knygos erdvę, įskaitant ir puslapių skaičių. Kartais savo užrašinėje mėgstu piešti mažus stačiakampius, kurie vizualiai atstoja knygos puslapius. Tai padeda tais atvejais, kai galvoje neturiu jokio plano. O tekstas mane veikia kaip tam tikras knygos elementas, lygiavertis iliustracijoms. Tačiau nemanau, kad dailininkas turi paraidžiui iliustruoti tekstą. Atvirkščiai – man patinka nutolti nuo teksto, žinoma, ne per daug. Idealu, jei tekstas ir iliustracijos turi ryšį, liečiasi vienas prie kito, susikerta tam tikruose siužeto taškuose, tačiau niekada nedominuoja vienas kito atžvilgiu. Viena, ko labiausiai vengiu, – tai kartoti savo iliustracijomis to, kas jau pasakyta tekstu.
Bet jei kalbėtume apie iliustracijų knygą, kaip piešinių visumą, turiu prisipažinti, niekada neturėjau vientisos idėjos – nuo pirmojo piešinio iki paskutinio.
– Ar jūs dažniau iliustruojate knygas pagal užsakymus, ar leidėjai kartais tiesiog panaudoja jūsų piešinius, kurie tinka vienai ar kitai knygai?
– Kartais leidėjas pasiūlo tekstą – ir tai būna, beje, dažniausiai. Yra nutikę ir tokių atvejų, kai pati parašau keletą tekstų, o tada, netikėtai, kyla mintis juos iliustruoti. Turiu dar ir tokią knygą, kuriai parašiau tekstą tada, kai jau buvau sukūrusi iliustracijas. Taigi visi keliai yra įmanomi. Be to, visada atsiranda autorių, kurie nori su manimi bendradarbiauti tiesiogiai: įteikia tekstą ir prašo jį iliustruoti. Kai baigiame bendrą darbą, pasiūlome jį leidėjui. Kiekvienas atvejis ne tik specifinis ir ypatingas, jį visada lydi nuotykiai ir netikėtumai.
– Laukiame jūsų atvykstant į Vilnių, į festivalį „Vaikų knygos sala“. Ar esate susipažinusi su lietuvių iliustruotojais? Kokiomis žiniomis labiausiai su jais norėtumėte pasidalyti?
– Pažįstu didį jūsų menininką, knygų iliustruotoją Stasį Eidrigevičių. Visada žaviuosi ir stebiuosi jo darbais. Besąlygiškai vertinu tai, ką jis daro, ir tai jau trunka daugelį metų. Esu
labai jautri jo menui, jis mane pakylėja, sukrečia. Tiesiog tai neaprašoma! Stasio darbus visada pristatau savo mokiniams kūrybinėse dirbtuvėse. Vakarų Europoje, deja, ne daug kas jį žino, aš visada lieku patenkinta, kai matau begalinį jaunų žmonių susidomėjimą šiuo didžiu lietuvių menininku.
Esu laiminga, galėdama aplankyti Vilnių. Juo labiau kad mano senelis gimęs nedideliame kaime, esančiame Lietuvos ir dabartinės Baltarusijos pasienyje. Man be galo smalsu atrasti jo kraštą, smalsu pamatyti Lietuvos peizažą, žmones ir šviesą.
