– Kaip suprantu, dabar tavo santykis su Vilniumi komplikuotas? Kodėl gyvenimas kaime išlošė prieš gyvenimą sostinėje?
– Vilnių myliu. Štai atvažiuoju iš kaimo, išlipu stotelėje „Gedimino prospektas“ už tunelio ir kopdama laiptais viršun JAU esu laiminga. Bet pabūnu kelias paras sostinėje, nuveikiu darbus, susitinku su draugais, pageriu kavos, užkandu kultūros ir vieną rytą žvelgdama pro savo buto langus į miškelį jaučiu, kaip pasiilgau kito vaizdo, kito miškelio, kitų namų su visais jų gėriais. Tada kraunuosi kuprinę ir išvažiuoju. Tokia migracija vyksta jau porą metų. Ji vargina, bet kitaip turbūt negaliu: kai esu ten, noriu būti čia, kai esu čia, noriu būti ten. Ne taip toli ta sodyba – sakau draugams: per „Pirmą sakinį“ nuo Vilniaus. Tiek spėju suklausyt kelionėje. Ko dar klausei? Aaa, ar kaimas išlošė prieš miestą? Taip. Labiausiai – tyla.
– Kiek metų gyveni Lazdynų mikrorajone ir kaip per tą laiką rajonas keitėsi? Kokių įdomių dalykų čia esama?
– Lazdynai – mano vaikystės Vilnius. Gimiau ir augau Šiauliuose, bet Vilniuje gyveno mano teta, tėvo sesuo Nastazija. Dažnai ją lankėm. Kai liko našlė, paseno ir nebegalėjo tvarkytis viena, prieš daugiau nei dvidešimt metų atsikėliau pas ją gyventi. Taip ir likau. Daug kas čia primena anuos laikus, kai Lazdynai buvo superrajonas: skulptūros, pėsčiųjų alėjos, kaskadiniai daugiabučiai, legendinio „Erfurto“ restorano vėtrungė, galiausiai – miškas, atodanga ir upė. Bute pasilikau kelis 7-ojo dešimtmečio pabaigos baldus. Sentimentai.
– Kuo dabar užsiimi ir kaip atrodo tavo įprasti šiokiadieniai?
– Daug dirbu. Norėčiau pasakyti – rašau (kaip gražiai tai skambėtų!), bet ne. Vedu nuotolines ir gyvas edukacijas, važinėju po Lietuvos mokyklas ir bibliotekas, dalyvauju visokiausiuose projektuose, ruošiuosi seminarams, skaitau, mokausi. O kai ištinka „tuščios“ dienos (tos, kur kalendoriuje nieko neprirašyta trimis aukštais), va tada mėgaujuosi buvimu sodyboje – su šunimi ganom stirnas, su kate ant pilvo skaitom knygą, ilgai vakarieniaujam, tiesiog tylim arba sukam plokšteles. Tokie jaukūs šiokiadieniai labiau panašūs į šventes.
– Skamba tikrai idiliškai! O kaip kaimas atėjo į tavo gyvenimą?
– Nežinau, kaip tai paaiškinti – kodėl žmogus, prigimtinis miestietis, staiga savo gyvenimo antroj pusėj sumano mesti patogumus ir trenktis į kaimą. Kaltas H.D.Thoreau? „Išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi išmintingai, turėti reikalų tik su esmingais gyvenimo faktais.“ Galbūt. Ieškojau vietos, gal net labiau – sakyčiau – vaizdo, į kurį galėčiau žiūrėti, ir žiūrėti man niekas netrukdytų. Aš nesu ta, kuri braido basomis po rasotą žolę ar kaip kitaip betarpiškai patiria gamtą. Aš „tarpiškai“: labai dažnai tik žiūrėdama pro stiklą. Bet man to žiauriai reikia. Gyvybiškai.
– Viešojoje erdvėje daug kalbama apie laisvę ir suvaržymus. Kas tau yra laisvė?
– Kad nelabai jaučiu kokių suvaržymų – na, gal kiek neįprasta buvo per pirmąjį karantiną sėdėti užsidarius. Tada nevažiavo tarpmiestiniai autobusai, dabar visur reikia kaukių ir leidimų, bet man tai atrodo tokie paprasti dalykai... Žmogus juk gali prisitaikyti, jei situacija to reikalauja. Niekas jokios mano esminės laisvės neatėmė ir nesuvaržė – laisvės patirti gyvenimo džiaugsmą.
– Veikiausiai būtų sunku rasti žmogų, kurio nė kiek nebūtų paveikusi pandemija ir karantinas. Kokių patirčių šis laikas atnešė?
– Pradžioje viskas neatrodė blogai – atsirado daug laisvo laiko, tiek apie tai svajota: skaitysiu, rašysiu, klausysiuosi muzikos ir žiūrėsiu filmus. Iliuzijų klasika, taip sakant. Ilgainiui tenorėjau vieno – pasiimt katę ir dingt iš miesto, kuriame buvo prialsuota per daug nerimo. Vos atšilo, taip ir padariau. Gamtoj viskas savo vietoj, jai karantinai buvę nebuvę, ji taip gerai sureguliuoja galvą, kad uch. Vėjai išpučia, lietūs išplauna visus susisvarbinimus. Tiesiog gyveni. Esi gyvas. Puikus jausmas.
– Esi vadinama viena ryškiausių ir sėkmingiausių pastarojo meto paauglių rašytojų, kurios knygas vertina ir skaitytojai, ir kritikai. Ar teberašytum, jeigu tavo pirmosios knygos nebūtų pastebėtos ir gavę apdovanojimų?
– Jau ne kartą esu sakiusi, kad apdovanojimai padeda knygoms išgyventi: knygynuose jos kartais ištraukiamos iš tolimų lentynų labiau į priekį, o bibliotekose dažniau pasiūlomos skaitytojams. Nepastebėta mažai žinomo autoriaus knyga – tarkim, ganėtinai gera, tik ekspertų pražiūrėta – retai pati išplaukia į paviršių, dažniau paskęsta leidinių gausoj. Ar būčiau rašiusi, jei pirma knyga nebūtų pastebėta Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse? Rašiusi – taip. Bandžiusi prasimušti dar kartą? Ne.
– Užsiminei, kad iš visų parašytų knygų širdžiai mieliausia – „Sutikti eidą“. Kodėl?
– Nes rašiau nežinodama, kaip reikia rašyti, ir negalvodama, kaip rašau. Laisvai. Mėgaudamasi pačiu procesu. Tik kai knyga išėjo, prasidėjo „mėsinėjimai“ – ar tikrai paaugliams reikia tokių fantazijų, ar tokia istorija padeda spręsti problemas, ar ne verčiau parašyti realistinę knygą, juk būtent tokių trūksta paauglių literatūroje – na, ir taip toliau. Prisiklausiau. Ir rašydama kitas knygas jau negalėjau tų balsų atsikratyti.
– Man patiko šioje knygoje suplaktas geras buities, kasdienybės ir magijos kokteilis. Beje, kai pati rašiau savo noveles, kurioms klijuojama magiškojo realizmo etiketė, dirbau keistame žurnale – turėjau kalbinti būrėjas ir parapsichologus. Tad medžiagos kūrybai, ypač tragikomiškoms scenoms, netrūko. Ar teko patirti gyvenime su sveiku protu prasilenkiančių situacijų, keistų atsitiktinumų ir panašiai?
– Oho, Jurga, kokia pavydėtina tavo patirtis! Ir kokios naudingos pažintys! Bet dabar turbūt nebemadinga eiti pas būrėjas? Esi ėjusi? O dėl tų visų nepaaiškinamų dalykų – na ne, supergalių neturiu, žvilgsniu stiklinės nestumdau. Tiesiog daug sapnuoju. Ir kartais sapnai mane perspėja apie dalykus, kurie nutiks. Ir nutinka. Tik aš būnu tam pasiruošusi. Maždaug kažkas tokio.
– Aha, būrėjų aukso amžius jau baigėsi, nors tikriausiai dar esama šiokios tokios paklausos. Iš smalsumo keliuose tokiuose „seansuose“ esu dalyvavusi – buvo apmaudu, kad būrėja tiek kartų prašovė pro šalį. Gal nesusidūriau su talentinga?.. Beje, ar dažnai sulauki pradedančiųjų rašytojų tekstų ir prašymų juos pakomentuoti tarsi būtum visažinė burtininkė, patarti?
– Darau viską, kad nesiųstų, nes labai didelė tikimybė atsidurti situacijoje, kai tiesos sakyti negali, o meluoti nenori. Ką sakau, jei visgi mane pasiekia kieno nors rankraštis? Kartais sakau: jums reikia meninio redaktoriaus, rodykite jam. Kartais nesakau nieko. Su prastais tekstais paprasta. Su geresniais sunkiau – juk kiekvienas vertinimas visgi žiauriai subjektyvus, kad ir kokiais objektyviais kriterijais manytum besivadovaujanti. Pradedantį rašytoją gali nužudyti viena fraze. Ne, ne, nesiųskite man savo tekstų, aš prasta patarėja, nesakau tiesos.
– Kas buvo tavo pirmieji skaitytojai? Kaip atrodė ir kiek truko mokymosi rašyti procesas?
– Pirmieji skaitytojai – artimiausi draugai ir jų vaikai. Į rašymą, kuris buvo mano kasdienio gyvenimo dalis – rašymas sau, – iš pradžių nežiūrėjau rimtai. Būdavo, dar su drauge apsikeisdavom eiliuotais laiškeliais, pašmaikštaudavom – smagu, ir tiek. Arba pasaką kokiam vaikui parašau – šeima atpažįsta save, džiaugiasi. Man rodėsi, to gana. Ir kai atsirado pasiūlymas tas privačias pasakas atiduoti konkursui, buvo daug abejonių – ar tikrai reikia, aš čia rašytoja į senatvę bandau patapti?
Neįsivaizdavau ir neįsivaizduoju, kad rašyti galima kaip nors specialiai mokytis. Taip, yra knygų, kurios duoda literatūros mokslo pradmenų, siūlo rašymo technikų ir metodikų, yra pratimų, kurie išjudina vaizduotę, praplečia žodyną, bet to, kas yra pati rašymo esmė, neišmokysi ir neišmoksi. Tai kažkaip savaime žmoguje atsiranda, susisluoksniuoja iš perskaitytų knygų, apmąstymų, pasaulio stebėjimo... Kaip perlas moliusko geldelėj. Savaime. Beje, skaičiau, kad tik vienas iš 10 000 laukinių moliuskų turi perlą. Žinoma, galima jų dirbtinių priauginti, bet spindesys ne tas, ne tas...
– Kaip giminės ir artimieji reaguoja į tavo kūrybą?
– Laimei ar nelaimei, turiu labai nedaug artimųjų. Jie, tikiuosi, džiaugiasi, nors nežinau, ar mano knygas skaito, ar jos jiems nuoširdžiai patinka.
– Ar pameni pirmą susidūrimą su rašytoju (-a)? Kokį įspūdį šis susitikimas paliko?
– Dabar galvoju... Paauglystėje. Į mokyklą buvo atvažiavęs Juozas Baltušis. Smagus toks, pamenu, daug šmaikštavo. Visai patiko. Bet po metų ar dvejų jis apsilankė dar kartą. Pokštai buvo tie patys. Atsakymai į klausimus – irgi. Visada tai prisimenu, kai man tenka susitikt su skaitytojais. Nuolat kartoti save – kaip baisu.
– Iš vienos vaikų iliustratorės esu girdėjusi nusiskundimą, kad vaikų literatūrai labai trūksta kritikų dėmesio. Paprastai pasirodo knyga vaikams, ir literatūros lauke, skirtingai nei apie knygas suaugusiesiems, neatsiranda jokių išsamių refleksijų. Kodėl?
– Jokia čia ne paslaptis, kad rašantieji vaikams ir paaugliams nelaikomi tikrais rašytojais. Ir ne tik Lietuvoje taip – Nobelio premija neteikiama už knygas vaikams, kitaip Astrida Lindgren tikrai būtų ją gavusi. Kažkodėl manoma, kad kurti vaikams nereikia ypatingo talento, o trumputį tekstą taigi viens du ir parašai. Deja, deja – sukurti trumpą paveikią istoriją yra nepaprastai sunku. Tai įrodo paveikslėlių knygos – jose labai dažnai iliustracijos būna stipresnės už tekstą.
Štai čia kritikai ir sutrinka – vertinti tekstą, vertinti iliustracijas ar vertinti visumą? Jei visumą, tuomet juk literatūros kritikas turi turėti ir dailėtyrinių kompetencijų, neužtenka „man gražu“. O kaip išrašyti recenzijoje tekstą, kuris sudaro vos vieną A4 formato puslapį? Sunkus darbas. Ir labai prastai arba visiškai neapmokamas, reikalaujantis specifinių vaikų literatūros ir psichologijos žinių, to neįgyjama vien išklausius vaikų literatūros kursą universitete. Gerai, tarkim, kažkas kažką visgi parašo. Kur publikuoti?
Joks rimtas literatūros leidinys neims tokios recenzijos, o apie „Rubinaitį“, vaikų literatūrai skirtą žurnalą, mažai kas žino. Todėl bene vieninteliai viešumoje pasirodantys tekstai apie išėjusią naują knygą vaikams yra, nekonkrečiai sakant, suinteresuotų asmenų suskrebenti pagiriamieji opusai, turintys atkreipti dėmesį į knygą ir padidinti jos perkamumą. Skaitytojai reklamą priima kaip palankią nuomonę nesigilindami, kas ir kodėl parašė. Tad turim, ką turim. Tikriau – nelabai ką teturim: senoji puikių vaikų literatūros specialistų karta traukiasi, naujoji dar neužėmė tvirtų pozicijų. Apskritai vaikų literatūros laukas Lietuvoje sodo sklypo dydžio – visi kaimynai, visi vieni kitus pažįsta, primėtysi puvėkų per tvorą, paskui teks susirinkt.
– Ar kada nors norėtum parašyti suaugusiųjų auditorijai skirtą knygą?
– Hm... Svarsčiau apie tai. Bet... Suaugusieji nori dramų, trokšta būti sukrėsti – karo ar meilės, ne taip svarbu. Kartą apie tai diskutavome su viena sėkminga rašytoja, kuriančia suaugusiesiems, ir priėjome išvadą, kad laimingos istorijos labai banalios. Ką gi, aš būčiau banali. Tad ar verta?..
– O kokios istorijos literatūroje suaugusiesiems patinka pačiai?
– Ir knygas, ir filmus mėgstu tokius, kuriuose, kaip žmonės sako, „nieko nevyksta“. Valdas Papievis taip rašo, pavyzdžiui. Eseistika man gražu – nes ne veiksmas, veiksmo apmąstymas. Va, ant stalo Olgos Tokarczuk „Jautrusis pasakotojas“. Pradėjau. Ištraukas jau buvau skaičiusi. Grožinė literatūra man retai palieka įspūdį. Jei kalbame apie šiuolaikinę originaliąją. Nedaug jos, tiesą sakant, ir skaitau. Kai pasižiūriu feisbuke, kaip žmonės skaito knygas, kokiais kiekiais, kokiais tempais... Nebemoku, o gal ir nebenoriu taip. Apie vieną rastą jautrią pastraipą galiu galvoti savaitę ir neieškoti jokio kito teksto akims. Gerai, suformuluosiu kitaip – siužetai man nebeįdomu.
– Ką patartum lig tol nerašiusiam, bet norinčiam pamėginti kurti paauglių rašytojui?
– Pradėsiu iš toli: kartą vienas kunigas per pamokslą kalbėjo apie Dievo belaikiškumą. „Tai kaip vaza, – sakė, – ji vienu metu yra ir molis, ir duženos.“ O juk žmogus taip pat – jis yra ir tas vaikas, ir paauglys, koks yra dabar, ir tas būsimas subrendėlis, ir senis. Molis ir duženos. Apie tai mąstau, kai rašau paaugliams, – kad nėra kažin kokių specialiai paaugliškų temų, yra apskritai žmogui reikšmingi arba nereikšmingi dalykai. Ir viskas.
– Ar seki pasirodančias knygas vaikams ir paaugliams?
– Taip, dabar stengiuosi sekti originaliąją prozą paaugliams, knygų vaikams visų neperskaitau, jų daug, nesugaudau. Atvirai pasakius, prieš pradėdama rašyti knygas mažai domėjausi paauglių literatūra, o ir nebuvo jos Lietuvoje daug. Mano jaunystės laikais – tik Vytautas Bubnys ir Algimantas Zurba. Verstinė, pasipylusi nepriklausomybės metais, – visi tie saulėlydžiai, bado žaidynės, vampyrai, zombiai bei narkotikai – man nebebuvo įdomi: aš, suaugęs žmogus, jau nebegalėjau to pasaulio matyti, priimti, juo patikėti taip, kaip tiki paaugliai. Kiekvienam amžiui savos knygos. Nors, tiesą sakant, man įdomiausios tos, kurioms amžiaus ribos negalioja.
- Koks tavo santykis su buitimi? Nekenti ir stengiesi užsiimti kuo mažiau? O gal kaip tik tvarkymasis tau kaip meditacija, ir valgio gaminimas, ravėjimas ar sienų dažymas visai ne kančia, bet džiaugsmas?
– Jei į sienų dažymą ir valgio gaminimą žiūrėsim kaip į kūrybą, o namų tvarką vadinsim estetika, tai buity džiaugsmo daug. Kai neturiu įkvėpimo, nieko nedarau. Ir pasaulis nesugriūva. Ravėjimo išvis nesuprantu – natūralioj gamtoj juk niekas nieko neravi. Visa auga ir džiaugiasi. Mano daržininkystė epizodinė ir mėgėjiška, bet jei kada to imčiausi rimčiau, manau, taikyčiau gamtinės žemdirbystės principus. Iš knygų, iš knygų. Aš gimiau ir augau mieste, neturėjau senelių kaime anei kolektyvinio sodo užmiesty. Apskritai esu alergiška žiedadulkėms ir šienui. Manau, mano meilė gamtai irgi iš knygų. Bet argi tai svarbu, kai žiūri į dangų.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba."
