Imanuelis Kantas (1724–1804) – klasikinės filosofijos pradininkas, žymiausias jos atstovas. Gimė ir augo Karaliaučiuje. Jo tėvas į Karaliaučių atsikėlė iš Klaipėdos. Čia gyvenęs ir Kanto prosenelis Richardas Kantas, į šį miestą atkilęs nuo Priekulės. Imanuelis buvo gabus berniukas. Šešiolikos įstojo į Karaliaučiaus universitetą, studijavo matematiką, fiziką, logiką, metafiziką, etiką, teisę. Kai jau pats dėstė, jo mokiniai pripažino, kad Kanto paskaitos labai įdomios ir paveikios. Jis kėlė esminius klausimus: ką aš galiu žinoti, ką turiu daryti, ko galiu tikėtis, kas yra žmogus.
Autorė bando išsiaiškinti, kur slepiasi Kanto filosofinės minties pradžia, kaip tokios silpnos sveikatos vaikas išaugo į dvasios milžiną, kur slypi gyvybės ugnis, kaip, atrodytų, paprasti įvykiai keičia žmogaus mąstymą ir netgi jo esybę. Ar tikrai katė Šyša mokė jį regėti ausimis, klausytis akimis ir jausti pasaulį sudėtinga kūno organika.
Nijolė Kliukaitė – prozininkė, poetė, vertėja, sėkmingai kurianti ir vaikams, ir suaugusiesiems. Pasak rašytojos, kūryboje riba tarp vaiko ir suaugusiojo dažnai išnyksta. „Tie mūsų pasauliai ne taip jau labai ir skiriasi, nes visa tai – tik gyvenimas.“
Emanueliui niekada nebūdavo nuobodu, juk pasaulis toks tirštas. Visko! Tiek čia keisčiausių medžiagų ir jų jungčių, augalų ir įmantriausių jų formų, kvapų, spalvų... Valandų valandas galėdavo stebeilytis į šiugždantį smėlį, mažyčius kristalėlius, supuolančius į vientisą klampią
masę ir visgi gebančius išlaikyti atskirumą ir netgi orumą. Taip jam gražu ir keista, kad maža smiltelė gali sutalpinti savyje šitiek spalvų ir šviesos, taip gera, ūmai smėlio kruopele sugavus vaivorykštę.
Kaip ten bebūtų, mechanikos dėsniai neišsprendžia gyvybės atsiradimo stebuklo, – galų gale atsidusdavo abu su mokiniu ir leisdavosi į gana poetinius gyvybės kilmės apmąstymus, pindavo išorinius ir vidinius jutimų objektus, pažinimo šaltinius, požiūrius, svaičiodavo apie
kitose planetose gyvenančius milžinus ir nykštukus, visą visatą mintyse sudegindavo ir vėl liepdavo jai atgimti tarsi feniksui iš pelenų. Svaigdavo nuo neribotų, nesuvaldomų žmogaus fantazijų, ir visgi abu nusprendė, kad kiekviename chaose turi būti tvarka.
Pirmą kartą Imanuelį nutvilkė mintis, kad moterų jis visai nepažįsta, kad už tų nupudruotų veidų slepiasi paslaptingas protas, toks keistas mechanizmas ar organizmas, kurio galios
neįmanoma apskaičiuoti, lygiai kaip negali išspręsti tų lygčių, kurias sudaro vien nežinomieji.
…visa kažkuo priminė kuklią, bet mielą vaikystę, kai mama vis dar žvarbiais pavasario vakarais šypsančiom lūpom prie stalo šnabždėdavo maldą. Ir tada, žinoma, pasaulis buvo kupinas paslapčių, bet visi uždaviniai buvo išsprendžiami. Vienus klaustukus nubraukdavo tėtis, kitus užglostydavo mama, bet daugiausia stebuklų išaiškindavo Šyša, ištikimoji jo
vaikystės draugė, išmintingoji katė. Štai ir dabar ji murkia jam kažką iš praeities…
