Jie tą pačią akimirką supranta, kad tokios progos praleisti negalima, ir nusprendžia vandens parke lankytis kasdien. Visi trys šeimos vaikai turi skirtingas svajones ir tikslus. Tai įkvepianti istorija apie gražius šeimos santykius, vienas kito palaikymą, meilę ir žingsnis po žingsnio įgyvendinamas svajones.
Pranešime spaudai kalbinama knygos vertėja Indrė Dalia Klimkaitė. Ji yra Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ir Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė. 2006 m. apdovanota už geriausią vertimą paaugliams. I.D.Klimkaitė verčia ir redaguoja vaikų ir jaunimo, humanitarinę ir dvasinę literatūrą, rūpinasi kultūros sklaida Zarasų regione.
– Per visą savo karjerą išvertėte išties nemažai knygų. Kuo ši knyga išsiskyrė iš kitų jūsų verstų kūrinių?
– Willo Gmehlingo „Nuotykis vandens parke“ išsyk patraukė dėl autoriaus gebėjimo įsijausti į vaiką, matyti ir perteikti pasaulį jo akimis. Ir, be abejo, dėl gebėjimo gilias, ne visada paprastas temas (tokias kaip migrantų įsigyvenimas svetimoje šalyje, vienokia ar kitokia negalia, asocialumas, šeimos nepritekliai) vaizduoti paprastai, nedaugžodžiaujant, bet labai paveikiai ir įtaigiai – ir be jokio prikišamo pamokslavimo!
Taip pat buvo įdomu, kaip autorius vaizduoja septynmetį Robį, berniuką, spėtume, turintį autizmo spektro sutrikimų, ir kokie yra jo tik išskirtinėmis progomis pasakomi žodžiai ar sakiniai, liudijantys jo gilų vidinį pasaulį ir jautrumą.
– Kokių iššūkių kėlė knygos „Nuotykis vandens parke“ vertimas iš vokiečių kalbos į lietuvių?
– Ko gero, imdamasis naujos knygos vertėjas kaskart susiduria su tuo pačiu iššūkiu – „pagauti“ autentišką autoriaus stilių ir kiek įmanoma tiksliau perteikti jį lietuvių kalba, ir dar taip, kad skaitytojas nepajustų, jog tai vertimas, kad kalba būtų vaizdinga, dialogai gyvi, veikėjų paveikslai įtaigūs ir natūralūs.
Mūsų aptariamoje knygoje, be kita ko, įterpta nemažai prancūziškų žodžių, mat viena iš pagrindinių veikėjų aštuonmetė Katinka yra sugalvojusi savarankiškai išmokti prancūzų kalbą iš vadovėlio, kurį mama jai nupirko parduotuvėje, kur „viskas po vieną eurą“. Katinka iškraipydama bando tarti prancūziškus žodžius, susikalbėti su berniukais migrantais iš Malio, besilankančiais tame pačiame vandens parke. Taigi su leidėjais turėjome nuspręsti, kaip dailiai įterpti tas frazes, kad skambėtų žaviai ir neapsunkintų skaitymo, juk mūsų skaitytojas jaunas ir nebūtinai mokosi prancūzų kalbos ar norės tyrinėti išnašas.
– Ar buvo momentų, kai teko kūrybiškai interpretuoti originalą, kad išsaugotumėte teksto prasmę ir žavesį lietuvių kalba? Galbūt buvo specifinių kultūrinių niuansų, kuriuos reikėjo pritaikyti lietuviškam kontekstui?
– Versdama „Nuotykį vandens parke“ galvojau, ar Lietuvos vaikai yra matę tokių atvirų vandens parkų, kokie vaizduojami mūsų aptariamoje knygoje. Gal ne, bet kai apie jį pasakoja pagrindinis knygos herojus Alfas, viskas atrodo puikiai suprantama ir įsivaizduojama, aišku, kodėl gegužės mėnesį vanduo ten ledinis ir koks iššūkis bus bandyti patekti į tą teritoriją naktį. Galbūt „Bundeslygos“ varžybos ir jos žaidėjai mums irgi ne tokie artimi kaip vokiečiakalbėje erdvėje augančiam vaikui, bet tikrai galime suprasti, kodėl vaikai nori gauti futbolo žvaigždės autografą, kad ir žymekliu ant pėdos, kaip tai daro šmaikštuolė Katinka.
– Kaip manote, kokia auditorija labiausiai įvertins šią knygą? Ar ji skirta tik vaikams, ar galėtų patikti ir suaugusiesiems?
– Manau, kad gera vaikų literatūra visuomet yra skirta ir suaugusiesiems. Mat dėl mano minėtos ypatybės – gebėjimo atskleisti vaiko vidinį pasaulį – ji labai rekomenduotina skaityti tėvams, pedagogams ir visiems tiems, kam rūpi vaiko augimas. Versdama Willo Gmehlingo knygą ne sykį pagavau save galvojančią – tokie gražūs vaizduojamos vaikų trijulės santykiai ir ryšys su tėvais, dėde (kad ir šiek tiek kritiškas, bet labai švelnus) ir tarpusavyje, kad norėčiau augti, būti toje šeimoje ar šalia jos...
Didžiulė dovana prisiliesti prie kito žmogaus kūrinio, pažinti jo vidinį pasaulį, mintis, vaizduotės galias, turėti teisę perteikti tai lietuviškai.
Svarbu, kad vaikai literatūroje rastų ne tik gerą siužetą, pageidautina, kokį nuotykį (kaipgi be jo!), bet ir turėtų su kuo susitapatinti – rastų „draugų“, besijaučiančių panašiai kaip jie, susiduriančių su panašiais iššūkiais. Gal „Nuotykio vandens parke“ herojai įkvėps skaitytoją užsibrėžti tikslą: ar išmokti užsienio kalbą, o gal kaip Katinka krauliu perplaukti dvidešimt kartų per baseiną, o gal kaip Alfas nušokti nuo dešimties metrų bokštelio.
Savaime suprantama, kad svarbu ne vien tai – svarbu auginti save, įveikti sunkumus, įveikti nedrąsą, atpažinti savo stipriąsias savybes. Ir kartu auginti atjautą – ar senyvam kaimynui, vos užkopiančiam laiptais, nes jam jau „beveik paskutinioji“; ar Klarai iš Katinkos klasės, kurios „kojos nevienodo ilgio, todėl ji raišuoja, be to, mikčioja ir nelabai gerai mato“; ar Konradui, gyvenančiam po tilto arka ir renkančiam tuščius butelius. Apibendrinant, tikiu, kad gera literatūra gali padėti tapti geresniu žmogumi. Ir turtingesniam viduje.
– Kokie, jūsų manymu, yra šios knygos stipriausi aspektai? Kas skaitytojus gali labiausiai sužavėti?
– Kaip jau minėjau, autoriaus gebėjimas patraukliai, nepamokslaujant, gyvai, sumaniai „vyniojant“ siužetą kalbėti apie svarbius dalykus – atjautą, priėmimą, meilę. Ir apie tai, ką reiškia augti. Ir ką reiškia būti truputį kitokiam: augti nepasiturinčioje šeimoje, neturėti išmaniojo telefono, neturėti kišenpinigių gardumynams, rūpintis kitonišku broliuku. Nežaisti kompiuterinių žaidimų. Gyventi savo galva ir pagal savo vertybes. Ir svajoti apie didžius dalykus.
Įstabus ir paprastas knygos pabaigoje pateikiamas „laimės receptas“ – neišduosiu, kas jame, lai skaitytojai atranda patys!
– Koks yra jūsų įprastas darbo procesas verčiant knygą? Kaip renkatės knygas versti ir kokie kriterijai jums yra svarbiausi?
– Pastaruoju metu daugiausia knygas man pasiūlo leidyklos. Visada stengiuosi pasidomėti autoriumi, jo kūryba, kaip knygos priimamos gimtojoje šalyje. Įdomu, kad Willas Gmehlingas ilgus metus buvo dailininkas, tik vėliau pradėjo rašyti vaikams. Ir, kaip rašoma jo tinklalapyje, daug kūrybinių minčių jam užgimsta būtent atvirajame baseine! Suprantama, kad milžiniškame literatūros vandenyne be proto sunku atrasti tuos tikruosius perliukus, taigi jaučiu didelę pagarbą leidyklų darbuotojams, projektų vadovams, kuratoriams, kurie mezga ryšius su užsienio leidėjais, vyksta į muges, tariasi, ieško.
Nemažai metų dirbdama vaikų ir jaunimo literatūros vertėja, regis, jau esu pralavinusi tam tikrą geros literatūros „uoslę“ – kartais sunkoka įvardyti tuos kriterijus, bet tiesiog jauti, kad autorius rašo apie tai ir dėl to, kas išties svarbu, kad knyga nėra kažkoks dirbtinis konstruktas (reikia trūks plyš prirašyti tiek ir tiek lankų tokia ir tokia tema, nes ji dabar „ant bangos“), o parašyta įkvėptai, su meile ir pagarba vaikui ir literatūrai.
– Kiek jau laiko verčiate knygas ir kas jus paskatino pasirinkti šią profesiją?
– Pirmasis vertimas publikuotas 1994 metais, taigi galiu minėti apvalią sukaktį. Tuomet dar studijavau filosofiją Vilniaus universitete ir ten turėjau nuostabią dėstytoją germanistę Reginą Sinkevičienę, kuri sudomino ne tik filosofinių tekstų vertimais, bet ir Rytprūsių literatūra, poezija, paskatino mėginti jėgas verčiant. Vaikystėje svajojau tapti rašytoja – kol kas neišėjo, bet vertėjo profesija itin artima!
Esu dėkinga Dievui ir už kitus puikius Vilniaus universiteto dėstytojus, įsimylėjusius vokiečiakalbę literatūrą bei kultūrą, įkvepiantį jų pavyzdį, taip pat už pažintį su nuostabiais vertėjais Adomu Drukteniu, Leonu Petravičiumi, Rūta Jonynaite, jų pamokas. Vertinu Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos iniciatyvas ir darbus, nors gyvendama Lietuvos užkaboryje nebedažnai dalyvauju jos veikloje – jaustis bendruomenės dalimi vis tiek gera.
– Kokie yra didžiausi privalumai dirbant vertėja?
– Esu įsimylėjusi savo darbą, ir ta meilė su metais tik stiprėja. Ar gali būti kas geriau? Esu laisva planuotis dieną, nusistatyti savo tempą, susikurti savo ritualus. Didžiulė dovana prisiliesti prie kito žmogaus kūrinio, pažinti jo vidinį pasaulį, mintis, vaizduotės galias, turėti teisę perteikti tai lietuviškai. Tas kūrybinis procesas išties „veža“! „Veža“ ir žinojimas, kad išverstas kūrinys praturtins kitus žmones, vaikus, paveiks juos, jaudins, augins... Tampi knygos stebuklo bendrakūrėju, džiugina knygos sėkmė, džiugina palankūs artimųjų ir bičiulių atsiliepimai.
Visuomet labai gera gauti leidyklos siuntinuką su šviežutėle knyga, išpakuoti jį – kaskart netgi pauostau, tas spaustuvės kvapas toks kerintis! Vadinu savo verstas knygas savo vaikais – tad esu laiminga daugiavaikė!
– Kokių patarimų duotumėte žmonėms, kurie svarsto apie vertėjo karjerą?
– Skaitykit. Skaitykit gerų lietuvių autorių knygas, skaitykit klasiką, skaitykit įvairių tautų sakmes ir pasakas, skaitykit gerus vertimus. Klausykit muzikos. Stebėkit pasaulį ir žmones. Būkite jautrūs viskam. Lavinkit vaizduotę, fantazuokit.
– Kaip manote, ar ši knyga prisideda prie skaitymo populiarinimo tarp vaikų?
– Turėtų prisidėti. Ne be reikalo autorius už ją gavo šitiek apdovanojimų (pelnė Vokietijos vaikų ir jaunimo literatūros premiją, knyga nominuota IBBY garbės sąrašui, rekomenduojama Katalikiškos jaunimo literatūros komiteto ir kt.).
Ją tikrai nėra sunku skaityti netgi pritingintiems ar sunkiau skaitantiems – ir, tikiu, ji poveikį tikrai turės. Tiek dėl temos, tiek dėl siužeto, tiek dėl sklandaus ir pagaulaus stiliaus.
