Knygos tekstų autorė – pripažinta aktorė, režisierė, dramaturgė, teatro pedagogė bei dviejų anūkų močiutė Inesa Paliulytė. Knygos iliustracijų dailininkė – nusipelniusi scenografė, kostiumų dailininkė bei dviejų vaikų mama Kotryna Daujotaitė – Inesos dukra. Knyga gimusi iš mamos ir dukros – skirta mamai ir jos vaikeliui. Leiskitės į 40 savaičių kelionę žengiant „Laukimo pieva“.
„Kai jau žinai, kad būsi mama, patiri tokį, net ne žemės, visatos drebėjimą, kad sunku apsakyti. Verki, juokiesi, bandai tylėti, bet negali nekalbėti, tai dar stipriau apsikabini patį artimiausią, būsimą tėtį, ir kalbi, kalbi, kalbi... Tokia ar kitokia pradžia, visos skirtingos, visos mūsų.
Mes, laukiančios mamos, augame ir žydime, kiekviena savo laiku, savo žemėje, savo šeimoje ir visas mus vienija – laukimo stebuklas. Tad pasodinau mus į neaprėpiamą „Laukimo pievą“ tarsi gėles. Gėlė visada palieka savo sėklelę, būsimą gėlę. Ir taip iš kartos į kartą. Argi mes netapačios šiam gamtos slėpiniui? Mes augame ir žydime saulėje ir meilėje, mūsų lūkesčiai ir svajonės, tarsi plaštakės sklando visą laukimo laiką. Ir taip bus apie 40 savaičių, ilgų, kartais nelengvų, bet pačių reikšmingiausių mamytiško gyvenimo savaičių.
Mes galime kalbėtis su savo kūdikiu, dainuoti ir sekti pasakas. Mes, besilaukiančios mamos galime šokti ir muzikuoti, mes galime tapyti ir gėrėtis saulėlydžiais, medituoti, dramatizuoti, mes galime viską, nes tai mūsų laukimo laikas, kuris gali pražysti tarsi fantastiška „Laukimo pieva“, kuri yra ir bus besilaukiančių mamų kūrybos erdvė. Ta palaiminga būsena dovanoja brangiausias akimirkas suteikiančias – išsipildymą. Briskime kartu į nepatirtą lauką, drąsiai ir nedvejodamos, tikėdamos, kad ateinantis kūdikis padarys pasaulį geresnį“, – sako knygos autorė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
20 savaitė. Kaip bananas. Kūdikis pradeda skirti šviesą. Mama jau jaučia kūdikio judesius
Šviesa
Atsibundu nuo šviesos. Kambarys maudosi saulėje. Ant sienų žaidžia saulės zuikučiai, matai? Saulės spinduliai dūžta į lango stiklą ir švyti visomis vaivo – rykštės spalvomis. Jei sugebėtume girdėti spindulių juoką, mat kaip tik dabar jie kvatoja visa gerkle, nes taip šėlioti ant stiklo yra pašėlusiai smagu, juoktumės kartu. Žinau, tu regi šviesą, jau regi, gal markstaisi ir surauki kaktytę, bet šviesa jau beldžiasi į tavo pasaulį. Šviesa tai ne tik rytas ar diena, šviesa yra meilė, mintys, jausmai, mama ir tėtis, šviesa esi tu, ir kaip tik dabar šviesa apgaubia tave glostančiais saulės spinduliais.
23 savaitė. Kaip mangas
Tyla
Aš pabundu ir girdžiu laikrodžio tiksėjimą. Sekmadienis ir tyla. Girdžiu tylą ir noriu ją sulaikyti. Dar pabūti, be žodžių, be garsų, be šurmulio. Tik aš ir tyla. Tik mes ir tyla. Kiek daug joje telpa. Mintys, svajos, atsidūsėjimai. Jau pusę metų mudu kartu. Jau pusę metų, kai tu pasibeldei į pradžią, į gyvenimą, į stebuklą. Laimė gali būti tokia trapi ir neapčiuopiama kaip tyla. Aš taip tyliai lai – minga. Šypsausi ir jaučiuosi palaiminta. Ir man šypsosi. Visos pasaulio mamos nešiojasi širdyje tą laukimo tylą. Visos mamos palaimintos laukimo švytėjimu. Visos mamos įkvėptos augančios meilės. Girdžiu, kaip krinta obuoliai, jie pripildo mūsų tylą prasidedančia diena. Mudviejų rytas sveikina dienos pradžią.
