„Svarbūs tik tiltai. Tik tie, kuriuos pereinu – drąsiai, ramiai – visada. Jie per aukštai, kad suktųsi galva“ (p. 17). Tiltai, upės – savos ir svetimos, ir miestai – taip pat savi ir svetimi – pagrindiniai naujos Gintarės Adomaitytės knygos „Upeivė“ leitmotyvai.
Jei persisversi per tilto turėklus ir ilgai žiūrėsi į upės tėkmę, galbūt pamatysi besidriekiančius dumblius ar kitus vandens augalus, bet niekada to, kas po jais, o gal vanduo bus drumstas ir dugno nesimatys visai. Ilgai žiūrint neabejotinai pradės svaigti galva. Tada kils noras palaimingai susilieti su srove, atsiduoti jai ir pranykti. Amžiams.
Tokia ir Gintarės knyga – su gelmėje paslėptais turtais, paliekanti lengva svaigulį, įsiurbianti tavo mintis, žaidžianti pojūčiais... Norisi ištarti – užvaldanti, bet ar tikrai? Greičiau lyg pro šalį skriejantis rudens lapas – švelniai palytėjanti ir paliekanti su ilgesiu ir nežinia.
Tą patį galima pasakyti apie gyvenimą. Apie karnavališkąją jo pusę, pasislėpusią kasdienos akimirkose, pravažiuojančiuose traukiniuose, senovinių rašomųjų mašinėlių bildesy, mažytėje pridulkėjusioje bibliotekoje ar atokioje smuklėje, apsvaiginančią ir įtraukiančią į sūkurį, iš kurio nežinia ar yra kelias atgal. Tokia ir Gintarės knyga – su gelmėje paslėptais turtais, paliekanti lengva svaigulį, įsiurbianti tavo mintis, žaidžianti pojūčiais... Norisi ištarti – užvaldanti, bet ar tikrai? Greičiau lyg pro šalį skriejantis rudens lapas – švelniai palytėjanti ir paliekanti su ilgesiu ir nežinia.
Gintarės Adomaitytės tekstai – tarsi ledkalnio viršūnės, juose nutylėjimų daugiau nei epinio pasakojimo, vietos vaizduotei begalybė, o pasitikėjimo skaitytoju – dar daugiau. Nepatariu jų skaityti tinginiams, autorė nepasiūlys atsakymų, neišves gyvenimo formulių, nebarstys išminties perlų. Liksi it musę kandęs – kažkas viduje sukrutės sumurmės, kažkokie neaiškūs gąsdinantys balsai, bylojantys apie neišsipildžiusius gyvenimus, prarastus mylimuosius, apie tylų vienišumą, apie žmones – nesusirišusius, neprisirišusius, surištus, apie norą prisiminti ir reikiamybę pamiršti. Dėl to upės. Ir traukiniai. Jie nepririša.
Žavi autorės rašymo stilius. Regis, net jei knyga būtų apie nieką, Gintarė papasakotų apie tai virtuoziškai. Nuoširdžiai ir drąsiai atsiverdama gyvenimui, leisdama jam per save tekėti ir papasakodama apie tuos pojūčius. Patikėkit, tai nelengva. Kartais net skauda. Kartais net labai.
Tai knyga, kurią reikia skaityti prie žvakės šviesos. Žvakės šviesa vienintelė, pasak airių poeto ir filosofo Johno O`Donohue, išsauganti gyvenimo paslaptį ir intymumą, kuris yra šventas. „Smalsioms neoninės kultūros akims jis savo atsakomybės ir priklausymo kitam paslapties niekada nedemonstruoja“, ‒ rašo jis. Tokia ir Gintarės knyga – provokuojanti intymumui ir žvakės šviesai. Tokioje intymioje aplinkoje galbūt pavyks nurimti, susikaupti ir nutiesti tiltus – tarp savo ir svetimo, tarp Vilniaus ir Kauno, Venecijos ir Anykščių, tarp gyvenimo ir literatūros.
