Rašytojo prozą teatriškumo aspektu tyrusi bei knygą 110-osioms gimimo metinėms paminėti išleidusi literatūrologė Loreta Mačianskaitė teigia:
„Vyresnės ir vidurinės kartos skaitytojai J.Savickį menkai pažįsta, o atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu mokiniai J.Savickio kūrybą tyrinėja jau mokykloje. Tiesa, dažnai kyla nesupratimo problemų, kai J.Savickiui taikomas ne tas skaitymo kodas. Mokiniai, o dažnai ir mokytojai, neatpažįsta jo ironijos. Panaši suvokimo problema, beje, būdinga ir Henriko Radausko kūrybos supratimui mokykloje.“
Jos nuomone, geriausiai savickiškąjį būdą atskleidžia ši rašytojo citata: „O aš viską darau atžagariai: ir vedu „svetimšalę“, ir atostogas praleidžiu svečioje, ne bočių, šalyje, ir, pensininku likęs, noriu apsikasti savo užsienyje.“ Iki pat gyvenimo galo J.Savickis priklausė išeivijai – išvykęs į užsienį jis ten ir pasiliko.
15min dėkoja L.Mačianskaitei ir istorikei Sandrai Grigaravičiūtei už pagalbą atrenkant svarbiausius faktus.
1. Į literatūrą įvedė naują temą – europietišką didmiestį
L.Mačianskaitės teigimu, J.Savickis į lietuvių literatūrą įveda visiškai naują temą – europietišką didmiestį. Jo vaizduojamos vietovės – Lozanos viešbutis, Olandijos pajūris, tarptautinio traukinio kupė, kabaretas – tradicinėje, kaimiškoje lietuvių literatūroje neegzistavo.
„Iki tol lietuviai į miestą žiūrėjo truputį įtariai, nes ši erdvė buvo vaizduojama tarsi būtų svetimųjų rankose arba susijusi su blogiu ir pagundomis. J.Savickio miestas yra įvairus – jis ne tik vilionių, nuotykių, bet ir mokslo, kultūros vieta.“
Pašnekovė pabrėžė, kad pats J.Savickis buvo didmiesčio žmogus. Paklausus, ar rašytojas mėgdavo vaikščioti į vakarėlius, tyrėja atsako: „Žinoma! Jau vien kaip diplomatas, jis turėjo dalyvauti priėmimuose, vaikščiojo į teatrą, kiną, parodas.“
Analogiškai atsitinka ir su veikėjais. Pasak tyrėjos, atsiranda tokie tipažai kaip teatro muzikantai, banko direktorius, prostitutė, vagis. Šie žmonės visiškai kitaip rengiasi, įgiję kitokias profesijas ir turi kitokius santykius.
Su J.Savickiu lietuvių literatūroje pasklinda visiškai kitoks cigarų, kvepalų, pudros, bet ne lauko gėlių ir garuojančios žemės kvapas.
„Su J.Savickiu lietuvių literatūroje pasklinda visiškai kitoks cigarų, kvepalų, pudros, bet ne lauko gėlių ir garuojančios žemės kvapas. Tai visiškai kitas pasaulis, kurio atmosfera su miesto vilionėmis atrodė kiek lengvabūdiška“, – pasakojo L.Mačianskaitė.
Išskyrus Ričardą Gavelį, Saulių Tomą Kondrotą, Jurgą Ivanauskaitę, J.Savickį, literatūrologės nuomone, miesto tematika rašančiųjų turime nedaug. Tad debiutavęs XX a. pradžioje J.Savickis buvo visiškas „naujapaukštis“: „Jo pirmasis novelių rinkinys „Šventadienio sonetai“ išeina 1922 metais. Tai yra viso labo ketvirtieji Lietuvos nepriklausomybės metai. Po spaudos draudimo dar nėra praėję nė 20 metų, o sostine buvęs Kaunas – vis dar su mediniais šaligatviais. Nei bankų, nei viešbučių nėra, vos prieš kelerius metus atsidaręs profesionalus teatras, bet štai J.Savickis atsineša Europos didmiesčių vėją ir paskleidžia lietuvių literatūroje.“
2. Turėjo kitokią žmogaus koncepciją
Kalbėdama apie literatūrines J.Savickio inovacijas L.Mačianskaitė išskiria ir visai kitokį rašytojo žmogaus suvokimą: „Jo veikėjuose yra visko – ir gėrio, ir blogio, o koks pradas paims viršų? Velniai žino, mat žmogus pats savęs nesupranta. Juk gali atsitikti ir taip, kad doras sąžiningas žmogus iššvaistys turtus arba dėl kažkokios gražuolės pridarys nesąmonių. Būtent šie impulsai nepasiduoda valdomi nei proto, nei valios.“
Kaip priešpriešą ji pateikia tradicinėje krikščioniškoje paradigmoje egzistuojančią moralinę sistemą – atgailos kategorijas, kuriose už gėrį atlygina, o už blogį baudžia.
Jis žmogų supranta ganėtinai pesimistiškai ir negailestingai, tačiau pašiepdamas ir nedarydamas didelės tragedijos.
„Iš esmės jis žmogų supranta ganėtinai pesimistiškai ir negailestingai, tačiau pašiepdamas ir nedarydamas didelės tragedijos“, – pasakojo L.Mačianskaitė. „J.Savickio pažiūros nulemtos visos to meto intelektualinės atmosferos, greičiausiai jam būtų artimiausia Søreno Kierkegaard'o egzistencialistinė filosofija. Beje, vėlyvojoje kūryboje, pavyzdžiui, apsakymų rinkinyje „Raudoni batukai“ (1951) Savickio ironija sušvelnėja, padaugėja vadovėlinių situacijų, karnavalinio juoko. Patyrus Antrojo pasaulinio karo siaubą, labiau vertinamas pats gyvenimas.“
Jis taip pat domėjosi italų psichiatro Cesare Lombroso prigimtinio nusikaltėlio (nusikaltėlio iš prigimties) teorija, pagal kurią kvailas ir nedoras instinktas, sulaukęs savo valandos, paneigs protą ir būtinai prasiverš. Vėliau ši teorija buvo sukritikuota, bet J.Savickis ja tikrai domėjosi ir, matyt, kurį laiką pasitikėjo.
3. Kitaip dirbo su kalba
J.Savickis savo tekstuose kitaip, nei buvo įprasta to meto literatūroje, valdė kalbą. Pasak L.Mačianskaitės, jam nebūdingi ilgi aprašymai, jo sintaksė yra trūkčiojanti, joje gausu šuolių, vartojami tarptautiniai žodžiai, prasprūsta citatų iš kitų kalbų. J.Savickio sakinius ji apibūdina kaip telegrafiškus.
J.Savickio sakinius ji apibūdina kaip telegrafiškus.
„Prie to nepratusiam skaitytojui arba to meto berneliui, atvykusiam iš kaimo, atsiversti tokį tekstą buvo savotiškas iššūkis. Jie buvo pratę prie ilgesnio, realistinio, epinio pasakojimo. Štai toks staigus, dinamiškas vaizdas trikdė ir nepavykdavo pagauti minties“, – sakė L.Mačianskaitė.
Anot jos, per J.Savickio kalbą galima pajausti to meto didmiesčio tempą. „Tarkime, ketvirto dešimtmečio didmiestyje kursuoja traukiniai, atsiranda automobiliai, laikraščiai, telegrafai, kinas, džiazas, reklamos.“
4. Rado lietuvių kultūros sklaidos būdą visoje Skandinavijoje
S.Grigaravičiūtės pasakojimu, ketvirtame dešimtmetyje į artimesnį politinį kontaktą skandinavai su lietuviais eiti nenorėjo, buvo aišku, kad ekonominių ryšių išplėtoti nepavyks. Tad liko vienintelis – kultūrinis – kelias.
Kadangi prieš paskiriant į Stokholmą J.Savickis 1928 metais vadovavo Valstybės teatrui, jis ypač tiko atstovauti Lietuvos kultūrai užsienio šalyse.
„Be to, jis buvo geras vadybininkas – iš anksto planavo, kokias parodas norėtų parodyti, kokius asmenis pakviesti“, – sakė istorikė. Anot S.Grigaravičiūtės, pradžioje jis kūrė konsulų tinklą, padėsiantį megzti ryšius su skandinavų žiniasklaida, ieškojo tarpinių asmenų, padėsiančių atgabenti parodas, suteikti patalpas, užtikrinti sklaidą bendruomenėje ir t.t.
„Lietuvos kultūros prezentacija Skandinavijoje 1930–1937 metais J.Savickio dėka įgijo iki tol neregėtą mastą – 21 paskaita, liaudies meno paroda parodyta 6 miestuose, buvo surengta 17 koncertų, 4 šventės“, – rašė ji.
Remiantis istorikės medžiaga, panašu, jog buvo skaitomos Jono Šliūpo, Izidoriaus Tamošaičio, Jono Jablonskio paskaitos. Koncertavo dainininkė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, lyrinė sopranė Gražina Matulaitytė ir t.t.
5. Garbės konsulų Skandinavijoje krikštatėvis
S.Grigaravičiūtė J.Savickį vadina Lietuvos garbės konsulatų tinklo Skandinavijoje krikštatėviu.
1938 metais Lietuva trijose mažose Skandinavijos šalyse turėjo 21 garbės konsulatą (Danijoje – 7, Norvegijoje – 3, Švedijoje – 11).
Šių konsulatų dėka buvo ne tik vykdoma lietuvių kultūros propaganda (šio žodžio istorikė nebijo), bet ir siekta atremti antilietuvišką propagandą spaudoje.
6. Skatino vertimus, kurie pristatė Lietuvą pasauliui
J.Savickio dėka iš danų į anglų kalbą išversta Age Meyerio Benedictseno knyga „Lietuva. Bundanti tauta“. Istorikės rašytame straipsnyje teigiama, kad J.Savickis pats redagavo, rinko iliustracijas, konsultavosi su kolegomis, o galiausiai, kai 1924 metais knyga pasirodė, aktyviai užsiėmė sklaida.
„Tai buvo knyga, kuria Lietuva prisistatė pasauliui, – interviu kalbėjo S.Grigaravičiūtė. – Turėkite omenyje, kad ši knyga į lietuvių kalbą buvo išversta tik atgavus nepriklausomybę.“
Tai buvo knyga, kuria Lietuva prisistatė pasauliui.
Kitas labai svarbus leidinys, išverstas į švedų kalbą ir Skandinavijos šalyse turėjęs pasisekimą – Johno Kroono 1931 metais išleistas „Lietuvos menas“ („Litauens konst“).
Per J.Savickio įkurtą „Danų ir lietuvių draugiją“, kurioje veikė Bjarnė Nielsenas, lingvistikos žvaigždė Luisas Trolė Hjelmslievas, vystėsi leidybinė veikla.
1937 metais išleista Roberto Gyldentropo brošiūra apie Lietuvą („Lietuva. Baltojo riterio šalis po mėlynu dangumi“) ir 1938–1939 m. Mogens Srungės 9 dalių knyga „Lietuviškos studijos“.
7. Siekė, kad Danija nepripažintų Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą
Paskutiniąja J.Savickio diplomatine misija laikomas 1951 metų indėlis į Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veiklą.
„Jo tikslas buvo diplomatinėmis priemonėmis spausti Danijos vyriausybę kuo ilgiau nepripažinti de jure Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. VLIK`ą ypač domino, ar nepasikeitė Danijos pozicija Baltijos šalių atžvilgiu, nes 1947 m. gegužės 31 d. Didžioji Britanija pripažino rusų administraciją Baltijos valstybėse, o Danija ypač akylai stebėjo britų laikyseną“, – rašė ji.
S.Grigaravičiūtė su 15min skaitytojais dalijasi paties J.Savickio pasakojimu apie tai, kaip jis VLIK'ui įteikė jo paties parengtą pro memoria prancūziškai dėl Danijos ir Lietuvos santykių: „VLIK`o vardu Danijos vyriausybės prašiau padėti sustabdyti Lietuvoje sovietų vykdomas deportacijas ir genocidą, parodyti tradicinį draugiškumą Baltijos tautoms Skandinavijoje, taikyti didžiausio palankumo principą Lietuvos piliečių Danijoje atžvilgiu.“
8. Nors buvo diplomatas, svajojo tapti dailininku
Kaip rašė mokslininkai Manfredas Žvirgždas ir Viktorija Šeina, „J.Savickis svajojo tapti dailininku. Nors likimas susiklostė kitaip, jis visą gyvenimą domėjosi daile, ypač modernistine, diplomatinio darbo laikotarpiu aktyviai propagavo lietuvių tapytojus ir tautodailę užsienyje.“
Panašiai kaip ir daugelis to meto žmonių, J.Savickis išvyko mokytis į gimnaziją Maskvoje, o tėvų raginamas 1911–1912 metais Sankt Peterburge lankė žemės ūkio kursus ir dailės studiją. 1913 metais įstojo į Krokuvos dailės akademiją.
9. Kilęs iš mažo kaimelio
Yra žinoma, kad J.Savickis kilęs iš mažo Lietuvos kaimelio Pagausančio, buvusio Ariogalos valsčiuje, Kauno apskrityje.
Aurelijos Pociūtės straipsnyje rašoma, kad rašytojo tėvai „turėjo 80 ha ūkį prie Gausantės upelio, ir nors bajoriškos kilmės tebuvo J.Savickio močiutė iš tėvo pusės, šeimoje buvo laikomasi luomo tradicijų ir auklėjimo. Didžiuodamasis savo kilme, J.Savickis tėvų ūkį vadindavo dvaru, o pirmuosius apsakymus ir kelionių apybraižas pasirašinėjo Rimošiaus slapyvardžiu, nes močiutė buvo kilusi iš dvarininkų Rimaševskių giminės.“
10. Prancūzijoje turėjo vilą „Ariogala“
Visuotinės lietuvių enciklopedijos duomenimis, SSRS okupavus Lietuvą, J.Savickis pasiliko Pietų Prancūzijoje, kur 1935 m. buvo įsigijęs žemės, statėsi vilą, kurią pavadino Ariogala. Antrojo pasaulinio karo metais vertėsi iš sklypo – augino ir pardavinėjo daržoves, spaudė alyvuogių aliejų.
Antrojo pasaulinio karo metais vertėsi iš sklypo – augino ir pardavinėjo daržoves, spaudė alyvuogių aliejų.
Loreta Mačianskaitė pasakojo, kad J.Savickis „ypač kūrybingai augino gėles, atitinkamai jas išdėstydamas terasose“.
Pasak tyrėjos Imeldos Vedrickaitės, „Ariogalą“ rašytojas pavertė jam sakralia vieta. Nagrinėdama J.Savickio dienoraščius, jos nuomone, „sodo kaip rojaus vaizdinys čia primena rusoistines iliuzijas pasitraukti nuo pasaulio beprotybės“.
Vėliau ji rašo, kad „rašytojui eksdiplomatui sodininko darbas-apeigos tapo ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir atsitolinusio stebėtojo priebėga, Diogeno statine, protesto prieš pasaulio cinizmą išraiška“.
